Amebiazė

Amebiazė (amibiazė, entamebiazė) yra Entamoeba histolytica sukelta žarnyno arba dažnai kepenų liga, paplitusi tropikuose ir subtropikuose. Atsižvelgiant į mirštamumą nuo parazitinių ligų, ji užima trečią vietą po maliarijos ir bilarziozės.

 

Etiologija

 

Sukėlėjas Entamolba histolytica turi dvi formas – vegetacinę ir cistą. Vegetacinė forma (trofozoitas) yra 20–40 m, parazituoja žarnyne, išsiskiria su išmatomis ir greitai žūva (19.5 pav., žr. sp. įkliją). Cistos yra 10–15 m, išskiriamos sergančių asmenų ir sveikų turėtojų su išmatomis, atsparios išorės poveikiams. Jos turi didžiausią įtaką ligos išplitimui.

Skiriama nepatogeniška E. histolytica minuta. Ji mažesnė ir gali virsti patogeniška, vadinama E. histolytica histolytica. Manoma, kad E. histolytica minuta yra artimesnė E. dispar, kuri yra nepatogeniška.

 

Geografinis paplitimas ir užsikrėtimo būdas

 

Manoma, kad pasaulyje yra apie 500 milijonų žmonių, kurie turi E. dispar (ne patogenišką), o 1–20 % jų turi E. histolytica. Išsivysčiusiose šalyse turėtojų yra labai mažai (pvz., Prancūzijoje, Paryžiaus regione yra apie 0,7 %). Dažniausiai – tai emigrantai arba asocialūs asmenys. Parazitas yra išplitęs subtropinėse ir tropinėse šalyse. Pavyzdžiui, Meksikoje apie 10 % gyventojų užsikrėtę šiuo parazitu, 11 % – Vietname, 16 % – Bangladeše. Nuo amebiazės kas metai pasaulyje miršta 40 000–100 000 žmonių.

Žmogus cistomis užsikrečia per burną. Žarnyne jos virsta vegetacinėmis formomis. Serga visų amžiaus grupių žmonės, kepenų amebiaze dažniau 18–50 metų vyrai, ypač vartojantys alkoholį. Patekę į žarnyną trofozoitai prisitvirtina prie žarnyno sienelės. Proteoliziniai fermentai sunaikina žarnyno sienelę. Trofozoitai patenka į pogleivinį sluoksnį. Susidaro dauginiai išopėjimai, pūliniai, kartais plyšta net žarnyno sienelė. Pragraužusios mikrokraujagysles, amebos krauju gali patekti į kepenis, kur susidaro pūliniai. Kartais kepenų pūliniai susidaro labai vėlai – ligonis, kurio pažeistas žarnynas, būna užmiršęs viduriavimą.

 

Klinikiniai požymiai

 

Dvi formos:

  • ūminė žarnyno amebiazė;
  • kepenų arba kitų organų amebiazė. pagrindiniai židiniai endeminiai židiniai

 

Ūminė žarnyno amebiazė

 

Ligos pradžia ūminė, prasideda viduriavimu 10–15 kartų per dieną, išmatos su krauju ir gleivėmis. Viduriavimas sukelia pilvo skausmus ir tenezmus. Ligonis nekarščiuoja. Ligonio būklė palengva sunkėja, gali būti atoslūgio fazė. Čiuopiant pilvas jautrus, kepenys nepadidėjusios.

Skausmingas ligonio tyrimas per išangę. Gali būti žaibiška (fulminantinė) ligos eiga, kai plyšta žarnos. Atlikus dalinę kolonektomiją, apie 40 % ligonių miršta.

 

Kepenų amebiazė

 

Viena iš dažniausių amebiazės formų. Ji gali atsirasti praėjus keliems ar keliolikai mėnesių ar net metų po žarnyno formos. Ligos pradžia neryški, atsiranda progresuojantis skausmas po dešiniuoju šonkaulių lanku. Skausmas plinta į dešinįjį petį, karščiuojama iki 39–40 °C. Ligonio būklė greitai blogėja. Čiuopiamos didelės ir skausmingos kepenys.

 

Kitos amebiazės formos

 

1. Lėtinis postamebinis kolitas, sukeltas žarnyno randų. Jam būdinga pilvo skausmai, apetito stoka, viduriavimą keičiantis vidurių užkietėjimas.

2. Ameboma. Tai žarnyno pūlinys, sukeliantis žarnyno skausmus, viduriavimą išmatomis su krauju, bendrą būklės blogėjimą.

3. Pleuropulmoninė (krūtinplėvės ir plaučių) amebiazė. Reta ligos forma. Dažniausiai nustatoma dešinėje pusėje, jei būna ūminio plaučių uždegimo požymių, dažnai ir pleuritas. Tai antrinis kepenų amebiazės požymis. Negydant, plaučiuose gali susidaryti pūliniai ir bronchų fistulės. Labai retos yra smegenų, odos, išorinių lytinių organų ir perikardo (širdiplėvės) amebiazės formos.

 

Diagnostika

 

Žarnyno amebiazė diagnozuojama šviežiose šiltose išmatose mikroskopu nustačius parazito cistas arba vegetacines formas. Reko59 menduojama iš eilės atlikti tris išmatų tyrimus. Atsižvelgiant į sukėlėjo morfologiją, galima nustatyti, kokia ameba sukėlė ligą. Sunkumų sukelia tik E. histolytica ir E. dispar diferencinė diagnostika, nes morfologiškai jos yra identiškos. Jas atskirti padeda serologiniai ELISA ar PGR metodai. Kartu patartina atlikti bakteriologinį išmatų tyrimą.

Žarnyno amebiazę gali patvirtinti tiesiosios ir riestinės žarnų (rektoromanoskopinis) tyrimas. Juo nustatomi pūliniai (panašūs į baltinių sagas).

Kepenų pūlinio atveju mikroskopinis išmatų tyrimas dažnai būna neigiamas. Kraujyje būna neutrofilinė leukocitozė, pagreitėjęs ENG. Diagnozę patvirtina serologinis kraujo tyrimas. Kepenų pūlinį patvirtina echoskopija arba kompiuterinė tomografija. Dažniausiai amebiniai kepenų pūliniai būna dešinėje skiltyje. Atlikus kepenų pūlinio punkciją, ištraukiamas šokolado spalvos sterilus turinys.

 

Gydymas

 

Žarnyno amebiazės gydymas yra dviejų fazių: iš pradžių skiriama antiparazitinių vaistų ligai gydyti ir vėliau – antiamebinių (kontaktinių) vaistų parazitui panaikinti.

- Pirmaeilis vaistas yra metronidazolis (Flagyl) 30–50 mg/kg per dieną per 3 kartus, gydymo trukmė 7–10 dienų. Skiriama geriamoji arba švirkščiamoji (į veną) vaisto forma. Metronidazolio negalima skirti žindančiai kūdikį moteriai. Galima skirti ir kitų nitroimidazolių – tinidazolio (Fasigyne) arba seknidazolio (Secnol). Gydymo kursas 3–5 dienos.

- Praėjus trims dienoms po gydymo, reikia skirti amebocidinį kontaktinį vaistą tiligvinolį (Intetrix) po 2 kapsules ryte ir vakare, suaugusiesiems gydymo kursas 10 dienų. Paskyrus gydymą jau po 2–3 dienų sumažėja klinikiniai požymiai. Kartais reikia papildomai skirti simptominį gydymą, jeigu pacientas nepakelia antiparazitinio vaisto. Praėjus 3–4 savaitėms po gydymo reikia mikroskopu patikrinti, ar išmatose neliko parazito cistų. Sveikas ir negydytas E. histolytica cistų turėtojas gali jų turėti daugelį metų. Tokiais atvejais, norint išvengti ligos sukėlėjų platinimo, patartinas sisteminis gydymas antiamebiniais kontaktiniais vaistais.

Kepenų amebiazės ir žarnyno amebiazės gydymo schema panaši. Ligonį patartina hospitalizuoti, nustatyti pūlinio dydį, vietą kepenyse ir pradėti gydymą. Dažniausia po 48–72 val. pradėjus gydymą temperatūra susinormalizuoja, bendra būklė pagerėja. Jeigu per 5–6 dienas nesukeliamas gydymo poveikis arba yra labai didelis pūlinys, patartina jį punktuoti. Būtinas gydymas ir antiamebiniais kontaktiniais vaistais, norint išvengti atkryčio. Toliau pacientas yra stebimas ambulatoriškai.

 

Profilaktika

 

Amebiaze užsikrečiama pro burną, todėl būtina laikytis asmens ir bendrųjų higienos taisyklių. Svarbu jų laikytis išvykus į turistines keliones, ypač į besivystančias šalis.

 

Svarbu žinoti:

  • Amebiazė yra paplitusi liga besivystančiose šalyse, ją sukelia E. histolytica.
  • Užsikrečiama išgėrus užkrėsto vandens arba suvalgius užkrėsto maisto.
  • Ūminė amebiazė sukelia viduriavimą su gleivinėmis ir krauju, nedidėja temperatūra. Ligos sukėlėją galima nustatyti mikroskopu tiriant šviežių šiltų išmatų tepinėlį.
  • Kepenų amebiazė gali būti praėjus ilgam laikui po žarnyno amebiazės arba ja nesirgus. Ji sukelia skausmus kepenų plote, kepenų padidėjimą bei karščiavimus. Diagnozė nustatoma
  • echoskopu tiriant kepenis ir serologiškai.
  • Amebiazės gydymas susideda iš dviejų fazių: antiamebinis vaistas metronidazolis ir antiamebinis kontaktinis vaistas tiligvinolis. Po gydymo būtina atlikti kontrolinį išmatų mikroskopinį tyrimą ir nustatyti, ar pacientas nėra simptomų nejaučiantis (asimptominis) parazito cistų turėtojas.

Alvydas Laiškonis iš knygos "Tropinės ir keliautojų ligos", Kaunas, 2009

Anekdotai

archyvas