Celiulitas

Ligos apibūdinimas

Ligos pažeidžiamas organas ar kūno dalis

Ligos dažniausiai pažeidžiami asmenys

Ligos priežastys ir rizikos veiksniai

Ligos gydymas

Ligos prevencija

Ligos esmė


Celiulitas


Ligos apibūdinimas

Celiulitas (angl. cellulite) – tai specifinis odos riebalinio audinio pokytis, dėl kurio odos paviršiuje atsiranda kauburėlių, panašių į apelsino žievelę. Šis kosmetinis defektas dėl panašaus pavadinimo, dažnai painiojamas su žymiai rimtesniu susirgimu – pūlingu odos ir poodžio uždegimu (angl. cellulitis), kitaip – flegmona (žr. „Pūlingos odos ligos“). Rečiau naudojami celiulito sinonimai – lipodistrofija, panikulitas, dermopanikuliozė.


Ligos pažeidžiamas organas ar kūno dalis

Poodžio riebalinis audinys sudarytas iš riebalinių ląstelių sankaupų, atskirtų jungiamojo audinio pertvarų. Pagrindinė šių pertvarų funkcija – palaikyti tamprų odos ir po ja esančių raumenų ryšį. Dėl įvairių priežasčių sutrikus riebalinio audinio mitybai, jis ima irti, prasideda vietinė uždegiminė reakcija. Iš riebalų masių, uždaroje erdvėje susiformuoja rausvi, patinę, įtempti mazgeliai. Iš pradžių nepastebima apelsino žievelė virsta gumburiuota, suglebusia, raukšlėta oda – deformacija matyti plika akimi.
Celiulitas gali atsirasti bet kurioje kūno vietoje kur yra riebalinio audinio. Paprastai jis ryškiausias išoriniuose šlaunų paviršiuose ar net visame šlaunų plote, sėdmenų, juosmens ir kryžkaulio srityse, bet gali susidaryti ir kelių, pečių, viršutinės nugaros ir apatinės pilvo dalies srityse, taip pat užpakalinėje kaklo dalyje.


Ligos dažniausiai pažeidžiami asmenys

Celiulitas būdingas apie 80-90% visų lytiškai subrendusių moterų. Retais atvejais celiulitas gali išsivystyti ir vyrams.


Ligos priežastys ir rizikos veiksniai

Ligos pradžioje dėl įvairių priežasčių pagreitėja riebalų kaupimasis poodyje. Nemažiau svarbus ir kraujotakos sutrikimas, kuomet dėl kraujo sąstovio, skystoji jo dalis patenka į audinius. Padidėjus spaudimui uždaroje erdvėje, dar labiau trinka kraujotaka, limfos nutekėjimas, todėl nukenčia riebalinio audinio mityba ir aprūpinimas deguonimi. Ląstelių irimo produktai skatina uždegiminį procesą, susidariusios masės prasiveržia pro jungiamojo audinio tarpus ir iškraipo odos kontūrą.
Celiulito susidarymo riziką didina sekantys veiksniai:
1. Skatinantys riebalinio audinio vešėjimą:
a. Padidintas estrogenų kiekis kraujyje (lytinis brendimas, nėštumas, geriamų kontraceptikų vartojimas).
b. Riebalais ir angliavandeniais turtinga dieta.
2. Bloginantys kraujotaką ir audinių mitybą:
a. Trauma.
b. Nejudrus gyvenimo būdas, ypač ilgalaikis sėdėjimas.
c. Toksinės medžiagos (ypač nikotinas, alkoholis).

Vyrus celiulitas vargina daug rečiau, nes jų organizme mažai moteriškų lytinių hormonų, o pačios riebalų ląstelės slepiasi giliai odoje. Dažniausiai jis atsiranda dėl hormonų pusiausvyros sutrikimo, pvz., sergant Klainfelterio sindromu ar kitos kilmės hipogonadizmu (sėklidžių nepakankamumu), vėžio gydyme naudojant estrogenų terapiją.
Simptomai ir požymiai
Pažeista celiulito oda būna gruoblėta, nusėta duobutėmis, todėl primena apelsino žievelę. Toks audinys yra jautresnis, dažnai šaltesnis už kitas vietas. Celiulito apimtos vietos būna šviesesnės nei likusi oda. Pradinėse stadijose pokyčiai išryškėja tik suėmus odą į raukšlę, vėliau – pastebimi nuolat. Pagal odos pokyčius, celiulitas skirstomas į “kietąjį” bei “minkštąjį”. Pirmuoju atveju oda išlieka stangri ir elastinga, tačiau tampa sausa ir iškyla gūbriai, kurie gali tapti skausmingi. Tokie odos pokyčiai dažnesni sportuojančioms moterims (pvz., šokėjoms ar bėgikėms). Susidarius “minkštajam” celiulitui, oda tampa suglebusi. Tai vyresnio amžiaus moterų, neskausmingas celiulito tipas.


Ligos gydymas

Neatmetant galimybės, kad celiulitas yra normali būklė moteriai (estrogenų poveikyje jungiamasis audinys tampa elastingesnis ir plastiškesnis – tai reikalinga gimdymui), moksliškai pagrįstų, veiksmingų celiulito gydymo būdų šiai dienai praktiškai nėra.
Egzistuoja šimtai priemonių, medikamentų ir prietaisų „gydančių“ celiulitą, tačiau dauguma iš jų mažai veiksmingi, o jų poveikis remiasi ne objektyviais kriterijais, bet asmenine pacientų nuomone.
Visas siūlomas gydimas gali būti suskirstytas į keturias kategorijas:
1. Celiulitą skatinančių veiksnių pašalinimas:
a. Dieta (riboti riebalų, angliavandenių kiekį, vartoti daugiau ląstelienos turinčių produktų).
b. Gyvenimo būdo pakeitimas (ypač žalingų įpročių atsisakymas).
c. Mankšta, didesnis fizinis aktyvumas.
2. Kosmetinės priemonės ir vaistai:
a. Liekninantys anticeliulitiniai preparatai (sudėtyje turintys ksantino, aminofilino, retinoidų, pieno rūgšties ar augalinių komponentų).
b. Vyniojimas į gydomuosius dumblius.
3. Fizinės priemonės:
a. Masažas.
b. Lazerinė terapija.
4. Intervencinės priemonės:
a. Liposukcija (chirurginis riebalų nusiurbimas).
b. Subcizija (poodinį riebalinį audinį palaikančio tinklelio korekcija).


Ligos prevencija

Norint išvengti ar bent atitolinti celiulito atsiradimą svarbu tinkamai maitintis (apriboti riebalų, angliavandenių kiekį, vartoti daugiau ląstelienos turinčių produktų), vengti žalingų įpročių. Siekiant pagerinti kraujotaką ir audinių mitybą, reikia daugiau mankštintis, judėti, tinkamai prižiūrėti odą (padeda odos masažas, drėkinančių kremų, kūno aliejų naudojimas).


Ligos esmė

1. Gruoblėta, duobutėmis nusėta oda, primenanti apelsino žievelę.
2. Dažniausiai pažeidžiamos šlaunų, sėdmenų sritys.
3. Padidėjęs odos jautrumas.
4. Odos spalvos pokyčiai.

Anekdotai

archyvas