Erkinis Encefalitas

Sunki Flaviviridae šeimos virusų sukeliama ūminė liga, pasireiškianti centrinės nervų sistemos pažeidimu (meningitu, meningoencefalitu arba meningoencefalomielitu) ir liekamaisiais požymiais.

 

Etiologija

 

Erkinio encefalito virusas priklauso Flaviviridae šeimos Flavivirus giminei. Jis yra 55 m skersmens, turi nukleotidinį apvalkalą, kurio baltymas E lemia viruso virulentiškumą. Atsižvelgiant į minėtą baltymą, nustatyti trys viruso potipiai: Rytų, Vakarų ir Sibiro.

 

Geografinis paplitimas ir užsikrėtimo būdas

 

Kasmet pasaulyje nustatoma apie 10 000 ligos atvejų. Jis nustatomas visose Europos šalyse, išskyrus Portugaliją ir Beniliukso šalis. Tai vadinamojo viruso Vakarų potipio paplitimo plotas (arealas). Rytų viruso potipis išplitęs Sibire, Tolimuosiuose Rytuose (3 pav.). Sibiro potipis nustatomas tik Sibire ir Latvijoje. Infekcijos šaltinis yra žiurkės, pelės, kurmiai, voverės, lapės, stirnos, briedžiai. Viruso pernešėjas ir rezervuaras yra erkės. Pagrindinė erkių rūšis, pernešanti virusą Tolimuosiuose Rytuose, yra Ixodes persulcatus, Europoje – Ixodes ricinus (19.2, 19.3 pav., žr. sp. įkliją). Žmogui virusą gali perduoti suaugusi erkė arba nimfa. Jos įsisiurbimas dažniausiai yra nepastebimas. Dažniausiai nejaučiama, kai suaugusi erkė įsisiurbia, nes jos seilių liaukose gaminami antikoaguliantai, fermentai, anestetikai. Erkinio encefalito virusu taip pat galima užsikrėsti vartojant nevirintą ožkų ar karvių pieną bei termiškai neapdorotus pieno produktus.

Patekęs į odą, virusas ima daugintis odos ląstelėse ir afermentinėmis limfagyslėmis pasiekia regioninius limfmazgius. Pasidauginęs juose, virusas patenka į kraują, pasiekia kepenis, blužnį, miokardą, lygiuosius ir skersaruožius raumenis, kur vyksta tolesnė viruso replikacija. Maždaug dviem trečdaliams užkrėstų asmenų imuninė sistema šią stadiją sustabdo viruso plitimą. Kitiems žmonėms prasideda antroji viremijos banga – virusas praeina pro hematoencefalinį barjerą ir patenka į smegenis, kur jis užkrečia neuronus, nugaros smegenų ir požievio branduolius.

 

Klinikiniai požymiai

 

Tipiški ūminės fazės ligos klinikiniai požymiai prasideda po 8–28 dienų (vidutiniškai 7–14 dienų) inkubacinio laikotarpio. Liga prasideda 3 pav. Erkinio encefalito paplitimas staiga, karščiuojama, dažnai – dvibangis karščiavimas. Pirmosios karščiavimo bangos metu prasideda intoksikacinis sindromas, nesukeliantis neurologinių simptomų, o antrosios bangos metu ligoniui labai skauda galvą, dažnai pykina. Ligonis vemia, būna mieguistas, sutrinka sąmonė. Ligos simptomai ir klinikinė eiga priklauso nuo ligos formos:

  • Bendrainfekcė – trumpalaikis karščiavimas, nebūna neurologinių simptomų. Simptomai labai panašūs į viršutinių kvėpavimo takų infekcijas.
  • Serozinis meningitas – meninginiai reiškiniai dažniausiai išryškėja antrojo karščiavimo bangos metu.
  • Meningoencefalitas – sutrikęs miegas, sąmonė, traukuliai, patologiški refleksai, hemiparezė, koordinacijos sutrikimai.
  • Meningoencefalomielitas – nėra būdingų meningoencefalito požymių, 2–3 dienomis prasideda vangūs pečių lanko ir kaklo raumenų paralyžiai, jų atrofija.

 

Diagnostika

 

Ligos diagnozė nustatoma remiantis juosmens punkcijos tyrimo duomenimis – padidėjusi citozė, dažniausiai vyrauja limfocitai, padidėjęs baltymas iki 1000–1500 mg/ml. Ligos pradžioje kraujo tyrimui būdinga trombocitopenija, leukopenija, limfopenija, aneozinofilija. Kraujo serume nustatomi savitieji IgM klasės antikūnai prieš erkinio encefalito virusą ELISA metodu. Kiti tyrimai – viruso RNR nustatymas PGR metodu, viruso išauginimas iš kraujo, likvoro – atliekami retai.

 

Gydymas

 

Nėra šios ligos savito gydymo. Patogenezinis gydymas – atkurti vandens ir elektrolitų pusiausvyrą ir atlikti detoksikaciją. Vartojami parenteriniai ir geriamieji skysčiai (izotoninis NaCl tirpalas, 5 % gliukozės tirpalas). Smegenų dehidratacija – manitolis, furozemidas. Dėl kortikosteroidų skyrimo nuomonės yra prieštaringos. Po ūminės ligos stadijos skiriamas reabilitacinis gydymas.

 

Profilaktika

 

Dirbant ar lankantis miške rekomenduojama kas 3–4 val. apžiūrėti kūną, ar nėra įsisiurbusių erkių. Patariama vilkėti drabužius, kurių rankovės ar kelnių apačios yra surišamos raišteliais. Vartojami erkes atbaidantys tepalai, akaricidinės priemonės. Sukurti veiksmingi skiepai (Ticovac) pagal schemą: 1-oji dozė – 0,5 ml į raumenis, 2-oji dozė – praėjus 1–3 mėn. Po pirmojo skiepijimo, o 3-oji – praėjus 5–12 mėn. po antrosios dozės. Palaikomoji dozė – praėjus 3–5 metams po paskutinės, atsižvelgiant į žmogaus amžių. Pritaikius visą skiepijimo schemą – apsauga didesnė kaip 99 %. Pagreitinta vakcinacijos schema šiltuoju metų laiku – 0, 14 d. ir po 5–12 mėn. po antrosios dozės. Kiti skiepai – Encepur skiriami pagal schemą: 0, 28 diena ir po 1 metų. Kartotinė dozė – po 3–5 metų. Yra taikoma ir greitoji schema: 0, 7, 21 diena ir kartotinai po 12–18 mėn. Apsauginė antikūnų koncentracija susidaro jau po poros savaičių.

 

Svarbu žinoti:

 

  • Erkinį encefalitą, kuris paplitęs Europoje ir Azijoje, sukelia Flaviviridae šeimai priklausantis virusas.
  • Ligos sukėlėją perneša Ixodes erkės.
  • Liga pasireiškia bendrasimptome, meningine, meningoencefalitine, meningoecefalomielitine formomis.
  • Ligos diagnozė grindžiama smegenų skysčio pokyčiais ir savitųj antikūnų nustatymu kraujo serume.
  • Ligos gydymas simptominis, veiksmingi profilaktiškai vartojam skiepai.

Alvydas Laiškonis iš knygos "Tropinės ir keliautojų ligos", Kaunas, 2009

Anekdotai

archyvas