Gelta

Gelta

K. Simanauskas

 

Geltos sindromas – tai akių sklerų, odos ir gleivinių pageltimas dėl padidėjusio bilirubino kiekio kraujyje ir jo susikaupimo poodiniame sluoksnyje. Gelta pastebima, kai bendro bilirubino koncentracija kraujyje pasiekia 35–60 μmol/l. Gelta kaip normali fiziologinė būsena pasireiškia tik naujagimiams pirmąją gyvenimo savaitę. Visais kitais atvejais gelta yra patologinis sindromas, atspindintis kepenų, kraujotakos ar kitas ligas ir patologines būsenas. Gelta klasifikuojama į hemolizinę, parenchiminę ir mechaninę (žr. 1 lentelė).

 

 

Hemolizinė (prehepatinė) gelta

 

Hemolizinę geltą sukelia pažeidimai, atsirandantys „iki“ kepenų, todėl nekinta jokie kepenų fermentų (alanininės transaminazės (ALT), asparagininės transaminazės (AST) ir šarminės fosfatazės (ŠF) rodikliai. Prehepatinės geltos metu bilirubino kiekis padidėja, nes: 1) pagreitėja eritrocitų irimas (pvz., autoimuninės hemolizės atveju); 2) sumažėja bilirubino perdirbimas kepenyse (gliukuroninimas), esant naujagimių geltai; 3) nepakankamas gliukoroniltranferazės kiekis arba sutrikęs membraninio transporto defektas (Žilbero sindromas). Hemolizinės geltos metu kraujyje padaugėja netiesioginio (nekonjuguoto) bilirubino kiekis. Bilirubinurijos nėra, nes netiesioginis bilirubinas nepereina inkstų barjero. Tiesioginio (konjuguoto) bilirubino kiekis gali padidėti, jei yra labai daug netiesioginio bilirubino.

 

Parenchiminė (hepatoceliulinė) gelta

 

Sergant parenchimine gelta sutrinka kepenų ląstelių gebėjimas: a) konjuguoti su gliukurono rūgštimi; b) išskirti tiesioginį (konjuguotą) bilirubiną į tulžies latakus; c) sulaikyti ir reekskretuoti

arba perdirbti urobilinogeną. Ląstelėse vyksta destrukciniai nekroziniai pakitimai, atsiranda uždegiminis (infiltracinis) stromos pažeidimas. Kraujyje randama konjuguoto (netiesioginio) bilirubino. Kuo labiau sutrikusi bilirubino ekskrecija į tulžies latakus, tuo didesnė konjuguoto bilirubino koncentracija. Šlapime atsiranda tulžies pigmentų. Sergant parenchiminiu hepatitu neretai padidėja ir nekonjuguoto (netiesioginio) bilirubino kiekis kraujyje, kurio didesnė nei 34 μmol/l koncentracija yra blogos prognozės požymis.

 

Mechaninė (posthepatinė) gelta

 

Mechaninė gelta sukeliama tulžies pūslės obstrukcijos kepenyse arba ektrahepatiniame tulžies latakų medyje. Susidariusi tulžis dėl kliūties negali nutekėti ir regurgituoja į kraują, kuriame pradeda daugėti tiesioginio (konjuguoto) bilirubino, o šlapime atsiranda tulžies pigmentų. Jei kepenų funkcija nesutrikusi, tai svarbiausias rodiklis yra tiesioginio bilirubinio koncentracija. Esant visiškai tulžies latakų obstrukcijai, tulžis nepatenka į žarnyną, nesigamina urobilinogenas ir sterkobilinogenas. Užsitęsus tulžies latakų obstrukcijai, pažeidžiamos kepenų ląstelės, todėl kraujyje padaugėja ir netiesioginio bilirubino.

 

Ištyrimas

 

Būtina surinkti detalią ligos istoriją. Kada ligonis pirmą kartą pastebėjo odos ir akių pageltimą? Ar buvo odos niežulys? Gal pasikeitė šlapimo ir išmatų spalva? Ar šeimoje kas nors sirgo gelta? Ar buvo lydintys simptomai: karščiavimas, silpnumas, peršalimo simptomai, pykinimas, vėmimas, svorio kritimas, skausmas krūtinėje, dusulys ar dažnas širdies plakimas? Būtinai išklausiama apie alkoholio, toksinių medžiagų ir vaistų vartojimą. Paklausiama, ar sirgo hepatitu, tulžies pūslės akmenlige ar kitomis kepenų ir kasos ligomis. Gal buvo parenterinės procedūros ir kraujo perpylimas.

 

Apžiūra

Būtina atkreipti dėmesį į bendruosius požymius: akių sklerų, odos ir gleivinių pageltimą ir spalvos intensyvumą; cianozę, nerimastingumą, anemijos požymius; padidėjusius kaklo limfmazgius ir kacheksijos požymius (gali būti sergant navikais); venų pažeidimus dėl narkotinių medžiagų vartojimo (įtariami hepatitai).

 

Apčiuopa:

paviršinė ir gilesnė dešiniosios pašonės bei epigastriumo palpacija gali būti skausminga (sergant tulžies pūslės akmenlige); Ortnerio, Merfio simptomai, Courvoiser΄o fenomenas (būdinga tulžies pūslės akmenligei).

 

Tyrimai

 

Laboratoriniai ir instrumentiniai tyrimai padeda patikslinti diagnozę. Pagrindiniai tyrimai turėtų būti bendrieji kraujo ir šlapimo tyrimai, bendro, nekonjuguoto ir konjuguoto bilirubino koncentracijos nustatymas kraujyje, kepenų fermentų tyrimai, virusiniai žymenys, Fe nustatymas, lipidograma, protrombino, albumino, γ ir β globulinų ištyrimas, EKG, echokardioskopija, rentgeninis krūtinės ląstos, instrumentiniai virškinimo trakto tyrimai (endoskopija, rentgenokontrastiniai ir sonoskopiniai tyrimai). Geltos priežasčiai nustatyti taip pat atliekama kepenų biopsija, KT, MRT, ERCP, laparoskopija ir perkutaninė transhepatinė cholangiografija (PTC).

 

Gydymo principai

 

Gydymas priklauso nuo etiologijos ir ligos sunkumo.

 

Anekdotai

archyvas