Hospitalinė infekcija

Tai endogeninė arba egzogeninė infekcija, įgyta medicinos įstaigoje, veikiant žmogų jos aplinkos sąlygotiems faktoriams, arba perduota iš medicinos įstaigos.

Jai priskiriamos visos infekcinės ligos, iš jų pneumonija, pielonefritas, pūlinė ir sepsinė infekcija, injekcijų vietos abscesas, atsiradę ligoniui būnant bet kokiame ligoninės skyriuje ir dar tam tikrą laiką išvykus iš ligoninės (atsižvelgiant į IP).  Chirurgijoje dažniausia turima reikalų su žaizdų supūliavimu, antrą vietą pagal hospitalizmo dažnį chirurgijos skyriuje užima pneumonija, trečią – šlapimo takų infekcija, urosepsis.

Dažniausi hospitalinės infekcijos sukėlėjai yra salmonelės, ešerichijos, klebsielės, pseudomonos, jersinijos, stafilokokai, anaerobai bakteroidai (Bacteroides fragilis), nusilpusiems žmonėms, su mažesniu imunitetu – sąlyginai patogeniški mikroorganizmai (Candida grybeliai, rotavirusai ir kt. virusai); jie yra ypač svarbūs kūdikiams. Sukėlėjai yra pasiskirstę pagal patekimo vartus (žaizdas dažniausiai kolonizuoja S.aureus, šlapimo takus – per kateterį iš žarnyno patekusi Gram- flora).

      Svarbiausia medicinos įstaigose yra egzogeninė infekcija, gauta nuo ligonių ir medicinos personalo per nedezinfekuotus buities ir slaugymo daiktus bei medicinos aparatūrą, bet ją dažnai būna sunku atskirti nuo endogeninės, sukeltos paties ligonio sąlygiškai patogeninės ir oportunistinės floros, kuri disbiozės, imuniteto supresijos ir deficito sąlygomis dėl netinkamo gydymo antibiotikais ir gliukokortikoidais gali sukelti sunkių komplikacijų ir net sepsį. Todėl infekcija priimta laikyti hospitaline, jei ligonis užsikrėtė po tam tikro buvimo ligoninėje laiko (dažniausiai ši laiko riba yra 2 paros, jei ligonis susirgo per pirmas 2 buvimo skyriuje paras, manoma, yra didesnė tikimybė, kad tai suaktyvėjo jau buvusi prieš hospitalizavimą infekcija, o ne tai ,kad jau ligonis spėjo pagauti hospitalinį štamą).

Tikimybė užsikrėsti auga su kiekviena gulėjimo skyriuje diena. Todėl labai svarbu, kad ligonis ten neužsibūtų daugiau, nei tai tikrai būtina, o chirurginės technikos tobulėjimas leidžia daugeliu atvejų atlikti minimaliai invazines operacijas ir maksimaliai sutrumpinti perioperacinį periodą (gulėjimo skyriuje laiką prieš ir po operacijos). 2-3 kartus sumažinus hospitalizacijos turkmę, pradėjus naudoti šiuolaikinių antibiotikų profilaktiką ir geresnę anesteziją (skausmas operacijos metu aktyvuoja simpatinę sistemą, pablogina audinių mitybą ir sudaro geresnes infekavimosi sąlygas), pavyko numušti žaizdos supūliavimo riziką nuo 10% (7 dešimtmety) iki 1-2% šiais laikais.

      Etiologija. Infekcijos priežastys:

a)      Tarp ligoninės personalo ir ligonių (nešiotojų) cirkuliuoja daug hospitalinių, antibiotikams atsparių mikrobų;

b)      Daug buitinių ir medicininių infekcijos perdavimo veiksnių, ypač invazinių tyrimų ir chirurginių operacijų, parenterinių injekcijų ir skysčių infuzijų bei kitų procedūrų;

c)      Blogos sanitarinės sąlygos, ribotos ligonių izoliavimo pagal sukėlėjus galimybės;

d)      Nepakankama dezinfekcija, sterilizacija ir procedūrų aseptika.

Hospitalinių infekcijų šaltinis. Pagrindinis infekcijos šaltinis yra žmogus – ligonis, personalas ar lankytojas su natūralia sukėlėjo egzistavimo vieta – biotipu (oda, nosiaryklė, žarnynas ir kt.). tai gali būti infekcine liga sergantis žmogus arba bakterijų nešiotojas. Šalutiniai infekcijos šaltiniai gali būti įvairūs ligoninės aplinkos daiktai, baldai, instrumentai, diagnostikos, gydymo bei slaugymo priemonės, o taip pat vanduo ir dirvožemis. Pavojingiausia yra egzogeninė infekcija iš ligoninės aplinkos, kuria ligonis užsikrečia nuo personalo rankų ir ligoninės daiktų, nes šie mikroorganizmai, ilgą laiką cirkuliuodami ligoninėje, praėjo daug pasažų per ligonius, įgavo atsparumą ten vartojamiems antibiotikams, susidarė labai rezistentiški štamai. Dažniausia pačius pikčiausius hospitalinius štamus sudaro S.aureus ir P.aeruginosa – šie 2 mikrobai tampa tikra skyriaus rykšte.

Svarbiausios hospitalinės infekcijos profilaktikos priemonės:

a)      Palatos t.b. neperpildytos -- kiek lovų, tiek ir pacientų; geriausia “vienukės” arba “dvejukės”. Vienai  chirurginei lovai turi tekti 6.7m² plotas.

b)      T.b. labai gerai valomos ir grindys, ir sienos; vadinasi, jie t.b. padengti specialiomis medžiagomis, kurios lengvai dezinfekuotųsi ir būtų atsparios dezinfekuojančioms medžiagoms.

c)      Skalbiniai, matracai geriausia, kad būtų vienkartiniai. Pacientui išėjus viskas sudeginama.

d)      Baldai neturi būti mediniai, nes plyšiuose atsiranda mikrobai; susikaupia pūliai, kraujas. Naudojami plastmasiniai baldai, interjero daiktai – lengvai valomi, sterilizuojami. Geriausia turėti specialias chirurgines lovas, blogiausiu atveju – funkcines. Chirurginiame skyriuje nepageidautinos gėlės, ypač vazonuose, su žeme – anaerobinės infekcijos šaltinis.

e)      Švarūs, nuolat keičiami darbo rūbai, einant į tvarstomuosius ( nešvarius), geriau turėti vienkartinius.

f)        Reikia stengtis, kad patektų kuo mažiau lankytojų (būtų idealu, kad jie irgi švariai persirengtų vienkartiniais rūbais; tarybiniais laikais eidavo su chalatu – tas pats chalatas visiems lankytojams nieko neduodavo). Operacinės turi būti atskirtos nuo chirurginio skyriaus.

g)      Stengtis grupuoti ligonius. Atskirti “švarius” nuo “nešvarių”, pūlingų. Pvz.: skydliaukės karcinoma – “švari”, perforuotas apendicitas – “nešvarus”, turi gulėti atskirose palatose

h)      Perrišimai – tik steriliais instrumentais ir vienkartine tvarsliava.

i)        Kaukė. Marlinė, geriausia vienkartinė su steriliu paku. Turi uždengti ir burną, ir nosį. Reikia būti su kaukėmis ir tvarstomajame. Reikalaujama kas savaitę atlikti oro pasėlius ( “švariose” operacinėse); bei pasėlius nuo personalo rankų su agaragaru (Petri lėkštelėse);

j)  Asmeniniai reikalavimai chirurgui ir seselei: t.b. sveiki, be chroninės infekcijos. Rankos t.b. visada palaikomos švarios, nes ragadose esti mikrobai (anaerobinė inf.). Gripo epidemijos metu t.b. atliekama privaloma personalo vakcinacija skyriaus lėšomis.

Svarbu atsiminti, kad kiekvienas naujas hospitalizmo atvejis dar labiau sustiprina hospitalinį štamą ir padidina jo rezistentiškumą antibiotikams, tai yra dar vienas “taškas” mikrobų kovoje su gydytojais.

 

Anekdotai

archyvas