Kepenų patfiziologija

Kepenys žmogaus organizme atlieka daugybę funkcijų, kurios yra svarbios organizmo homeostazei palaikyti: 1.dalyvauja visų rūšių medžiagų apykaitoje (baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų); 2.yra daugelio svarbių medžiagų depas (Fe, vit. A, B12, D ir kt.); 3.filtruoja kenksmingas medžiagas, patenkančias iš žarnyno – detoksikacinė funkcija (metabolinės reakcijos, Kupferio ląstelės fagocituoja); 4. gamina ir išskiria tulžį, kuri: a) tulžies rūgštys emulguoja riebalus ir padeda lipazėms geriau juos hidrolizuoti; b) su tulžimi išskiriamos įvairios vandenyje netirpios ir todėl su šlapimu neišskiriamos medžiagos – bilirubinas, cholesterolis, ksenobiotikai. 5. dalyvauja kraujo apytakoje, reguliuojant vartų venos kraujotaką, cirkuliuojančio kraujo kiekį, kraujagyslių tonusą (jose sintetinamas angiotenzinogenas); 6. dalyvauja termoreguliacijoje – iš visų parenchiminių organų jose yra aukščiausia temperatūra; 7. jose yra sintetinami kraujo plazmos baltymai (albuminai, alfa, beta globulinai, fibrinogenas), daugelis fermentų, krešėjimo faktoriai (fibrinogenas, protrombinas, 5, 7, 9, 10 krešėjimo faktoriai).

            Iš kraujo, pritekančio į kepenis v.portae ir a.hepatica kraujagyslėmis, yra išgaudomos šios medžiagos: 1.monosacharidai, labiausiai gliukozė, kuri hepatocituose polimerizuojasi ir virsta glikogenu, kuris jose kaupiasi; 2.laisvos riebiosios rūgštys, iš jų pasigamina neutralūs riebalai – triacilgliceroliai, o taip pat acetil-KoA; 3. aminorūgštys; 4.bilirubinas, išskirtas su tulžimi į 12-pirštę žarną ir plonajame žarnyne atgal rezorbuotas; 5.kitos žarnyne susidarančios medžiagos (indolas, skatolas).

            Iš ne virškinimo trakte susidarančių medžiagų kepenys išgaudo: 1.amoniaką, gliutamino rūgštį, 2.gliutaminą; iš jų yra sintetinamas šlapalas, kuris išskiriamas į kraują, 3.daugelį hormonų (aldosteroną, estrogenus ir kt.), kurie hepatocituose yra metabolizuojami.

            Normalios suaugusio žmogaus kepenys sveria 1400-1600 g (2,5% kūno masės). Kraujas į kepenis patenka per vartų veną (v.portae, 60-70%) ir a.hepatica (30-40%), kurios skiltelėje su tulžies lataku sudaro vartų triadą. Kraujas nuteka iš kepenų v.hepatica, kuri įteka į cava inferior.

            Kepenų parenchimą sudaro hepatocitų lapeliai, kurie radialiai išsidėstę apie centrinę veną. Tarp hepatocitų lapelių yra veniniai sinusai, kuriuose teka susimaišęs vartų vena ir kepenų arterija pritekantis kraujas. Tuos sinusus iškloja endotelinių ląstelių sluoksnis, kuris atriboja ekstrasinusinį Disje tarpą. Prie endotelinių ląstelių yra prilipusių Kupferio ląstelių (monocitų-makrofagų sistemos ląstelės) ir kur ne kur Disje tarpe yra aptinkama mezenchiminės kilmės riebalų turinčių ląstelių-lipocitų (vad. Ito ląstelės). Jose fiziologinėmis sąlygomis yra kaupiamas ir metabolizuojamas vit. A, o taip pat sintetinamas kolagenas (ypač patologinėmis sąlygomis).

 

Patologija

 

            Kepenų ligų etiologija yra labai įvairi, jas gali sukelti: 1.bakterijos ir virusai (TBC lazdelė, hepatito A, B, C, D, E virusai), pirmuonys (lamblijos, amebos), helmintai (echinokokas); 2.toksinės medžiagos, kurios gali būti egzogeninės (gyvsidabris, fosforo organiniai junginiai, vaistai – tetraciklinas, biomicinas, alkoholis, augalų toksinai (muskarinas) ir endogeninės (nėštumo toksikozės metu susidarančios); 3.imuniniai mechanizmai – autoimuninis hepatitas ir autoimuninė pirminė biliarinė cirozė; 4.fizikiniai faktoriai – jonizuojanti radiacija; 5.alimentiniai faktoriai – riebus maistas, fosfolipidų, baltymų, vitaminų stoka; 6.kraujo apytakos sutrikimas kepenyse, kurį gali sukelti vietinės priežastys (išemija, trombozė, embolija) arba bendros (kraujo apytakos nepakankamumas –stazė kepenyse).

            Kai kurie tų faktorių sukelia pirminę kepenų ligą (virusinis hepatitas, hepatoceliulinis vėžys). Dažniau kepenų pažeidimas yra antrinis, sergant kitų sistemų ligomis, kaip antai širdies nepakankamumas, alkoholizmas, ekstrahepatinės infekcijos.

 

Tulžies gamybos ir išskyrimo sutrikimai

           

            Tulžis susideda iš: 1.tulžies rūgščių (glikocholinės 80%) ir taurocholinės (20%) druskų; 2.tulžies pigmentų – bilirubino ir biliverdino, be to, į jos sudėtį įeina cholesterolis, lecitinas, riebiosios rūgštys, gleivės, Na, K, Ca, Mg, Cl druskos. Tulžies išskyrimo ir pasigaminimo sutrikimas pasireiškia gelta (icterus) – tai sindromas, atsirandantis kepenų ir tulžies takų pakenkimų atvejais, kurių metu oda ir gleivinės nusidažo gelsva spalva ir organizmas yra apnuodijamas. Kad geriau suprastume geltos išsivystymo mechanizmus, reikia prisiminti normalią tulžies pigmentų apykaitą.

            Eritrocitai gyvuoja organizme apie 120 dienų, po to jie suyra retikuloendotelinėje sistemoje, labiausiai blužnyje, o taip pat kepenyse, kaulų čiulpuose. Irstant eritrocitams, sutrinka ryšys hemoglobine tarp porfirino, geležies ir globino, atsiranda nauja struktūra, žalios spalvos pigmentas – biliverdinas, kuris yra bilirubino pradininkas. Biliverdinas retikulioendotelinėje sistemoje fermentų poveikyje virsta bilirubinu – tai gelsvai rausvos spalvos pigmentas, netirpstantis vandenyje.     

            Kraujyje bilirubinas cirkuliuoja komplekse su plazmos albuminais, dėl tos priežasties jis neišskiria pro inkstus. Šis bilirubinas Van den Bergo reakcija yra nustatomas tik pridėjus alkoholio, kuris suardo ryšį tarp bilirubino ir baltymo (netiesioginė Van den Bergo reakcija). Tokiu būdu, bilirubinas, kuris yra kraujyje, komplekse su baltymu, vadinamas netiesioginiu bilirubinu. Netiesioginis bilirubinas su krauju patekęs į kepenis, ten yra sulaikomas ir perdirbamas – nuo jo yra atskeliamas baltymas, o bilirubinas fermento gliukuroniltransferazės pagalba susijungia su 2 molekulėmis gliukurono rūgšties, susidaro bilirubino mono- ir digliukuronidai, kurie

Anekdotai

archyvas