Kraujo ligos

V. Andrejevaitė

 

Leukocitozė – tai padidėjęs baltųjų kraujo kūnelių (> 11 x 109/l) skaičius kraujyje. Dažniausiai tai būna normali kaulų čiulpų reakcija į infekciją arba uždegimą. Fizinis ir emocinis stresas taip pat gali padidinti leukocitų skaičių. Kai leukocitų randama labai daug, nenormalus eritrocitų ar trombocitų skaičius, mažėja svoris, kraujuoja, padidėję vidaus organai, reikia įtarti kaulų čiulpų pažeidimą – leukemiją arba mieloproliferacinį sindromą. Dažniausiai šeimos gydytojas nustato leukocitozės priežastį iš anamnezės, fizinės apžiūros ir bendrojo kraujo tyrimo rodiklių. Kai leukocitų daugiau nei 100 x 109/l, būtina skubi hematologo konsultacija, nes padidėja galvos smegenų infarkto ir hemoragijos rizika.

Leukocitozės priežastys grupuojamos pagal kaulų čiulpų atsaką: leukocitozė, kai kaulų čiulpai sveiki, ir leukocitozė, kai pažeidimas kaulų čiulpuose (kraujo liga).

 

Normalus kaulų čiulpų atsakas:

infekcija; uždegimas: audinių nekrozė, infarktas, nudegimai, artritas;

stresas: pervargimas, traukuliai, nerimas, anestezija;

vaistai: kortikosteroidai, litis, beta agonistai;

trauma: splenektomija;

hemolitinė anemija;

leukemoidė reakcija dėl vėžinės intoksikacijos.

 

Pažeidimas kaulų čiulpuose (kraujo liga):

ūmios ir lėtinės leukemijos; mieloproliferacinis sindromas.

 

Leukocitozė, kai kaulų čiulpai sveiki

Dažniausiai leukocitozę sukelia infekcija arba uždegimas. Normalus kaulų čiulpų atsakas, kai

padidėja leukocitų skaičius periferiniame kraujyje, dominuoja polimorfonukleariniai leukocitai ir mažiau subrendusios kraujo kūnelių formos – metamielocitai. Jie susitelkia į uždegimo ar pažeidimo sritį, tada išsiskira neutrofiliniai leukocitai – „nuokrypis į kairę“. Stresinė leukocitozė dingsta per kelias valandas nuo sukėlusio faktoriaus pašalinimo. Splenektomija sukelia tranzitinę leukocitozę, kuri trunka kelias savaites ar mėnesius. Hemolitinė anemija sukelia nespecifinę leukocitozę, nes padidėja raudonųjų kraujo kūnelių produkcija. Kai sergama piktybinėmis ligomis, būna leukocitozė, kartais ir trombozitozė, nes tumoras nespecifiškai stimuliuoja kaulų čiulpus. Leukemoidinę reakciją ( > 50 x 109/l) dažniausiai sukelia infekcija, uždegimas, bet gali būti ir dėl piktybinio proceso.

Padidėjęs neutrofilų skaičius – dažniausia leukocitozės forma, bet gali būti ir eozinofilija, bazofilija, limfocitozė, monocitozė. Eozinofilija ( > 0,44 x 109/l):

  • astma ir kiti alerginiai susirgimai;
  • parazitinės infekcijos, ypač kai parazitas pereina į audinius (trichina, echinokokas, toksokara, kreivagalvis – Ancylostoma duodenale, šistosoma);
  • imunologinės ligos: reumatoidinis artritas, periartritas, vilkligė, eozinofilinis mialgijos sindromas;
  • antinksčių nepakankamumas: Adisono liga;
  • odos ligos: pemfigus, dilgėlinė, egzema;
  • pleuros ir plaučių ligos: Lioflerio sindromas, plaučių infiltratai ir eozinofilija;
  • piktybiniai susirgimai: Hodžkino ir ne Hodžkino limfoma, kiaušidžių vėžys;
  • mieloproliferaciniai susirgimai: lėtinė mielogeninė leukemija, tikroji policitemija,
  • mielofibrozė;
  • sarkoidozė.

Bazofilija (> 0,1 x 109/l) nėra dažna leukocitozės forma. Bazofilai dažniausiai dalyvauja alerginėse reakcijose. Didelio laipsnio bazofilija sergant lėtine mieloleukemija rodo ligos paūmėjimą ar blastų krizę.

Monocitozė (> 0,8 x 109/l) būdinga infekcinėms ligoms (TBC, bruceliozei, sifiliui, infekciniam

endokarditui). Jei vyresnio amžiaus pacientams be priežasties padidėja monocitų skaičius, reikia įtarti iki leukemijos sindromą (per keletą metų pacientas gali susirgti ūmia leukemija arba citopenija). Limfocitozė (> 3,5 x 109/l) gali būti absoliuti arba reliatyvi.

 

Absoliuti limfocitozė:

ūmios infekcijos: citomegalo, Epstein-Barro virusai, kokliušas, hepatitas, toksoplazmozė; lėtinės infekcijos: tuberkuliozė, bruceliozė; limfoidinės sistemos vėžys: lėtinė limfocitinė leukemija.

 

Reliatyvi limfocitozė:

normalu vaikams iki 2 m. amžiaus;

ūmi virusinių ligų fazė;

jungiamojo audinio ligos;

tirotoksikozė;

Adisono liga;

splenomegalija, nes blužnis sunaikina granuliocitus.

 

Leukocitozė, kai pažeidimas kaulų čiulpuose (kraujo liga)

Kaulų čiulpų ligos grupuojamos į leukemijas ir mieloproliferacinius susirgimus. Ūmios leukemijos pažeidžia kamienines ląsteles, o lėtinės leukemijos – labiau diferencijuotas kraujodaros ląsteles. Svarbu atskirti ūmią leukemiją, nes jai būdingos gyvybei pavojingos komplikacijos – kraujavimas, infekcija, smegenų infarktas. Jei nėra simptomų, lėtinės limfocitinės leukemijos gydyti nereikia. Lėtinė mielogeninė leukemija per 2–5 metus gali pereiti į ūmią leukemiją. Įtarus kraujo ligą, būtina nusiųsti pacientą hematologo konsultacijai ir ištyrimui.

 

Leukopenija. Kliniškai svarbi neutrofilų ir limfocitų leukopenija. Normalus neutrofilų skaičius

periferiniame kraujyje yra 2,0–7,5 x 109/l. Jis gali keistis priklausomai nuo fizinio aktyvumo, amžiaus, genetinių faktorių. Neutropenija – tai absoliutaus neutrofilų skaičiaus sumažėjimas (1,5 x 109/l).

Agranuliocitozė – tai būklė, kai granuliocitų skaičius grėsmingai sumažėja (< 0,3 x 109/l). Dažniausiai pacientą vargina ilgos, pasikartojančios infekcijos (stafilokokas), pažeidžiama oda ir gleivinės, galima komplikacija – pūlinga limfadenopatija. Kartais gali nebūti jokių simptomų, bet yra sunki neutropenija.

  • Jei neutrofilų kraujyje < 0,5 x 109/l, reikalinga skubi hematologo konsultacija.
  • Jei įtariama, kad nedidelę neutropeniją galėjo sukelti vaistai arba buvusi virusinė infekcija, reikia nutraukti medikamentų vartojimą ir pakartoti kraujo tyrimą po kelių savaičių (citostatiniai vaistai pasišalina iš kraujo lėčiau).
  • Jei pacientas jaučiasi gerai, o neutrofilų skaičius < 0,5 x 109/l, profilaktiškai skiriamas antibiotikas (ciprofloksacinas).
  • Jei pacientas, kuriam yra neutropenija, karščiuoja, nukreipiamas ištirti ir gydyti į ligoninę.
  • Rekomendacijos pacientams, kurie gydėsi citostatiniais vaistais (po chemoterapijos): pusę metų po gydymo ir jo metu būtina kontracepcija, 1 metus vengti tiesioginių saulės spindulių, 2–3 m. nekeliauti į egzotiškus kraštus, nesimaudyti atviruose vandens telkiniuose, 3–4 mėn. po gydymo vengti masinių susibūrimo vietų, ypač rudenį ir pavasarį.
Anekdotai

archyvas