Lytiškai plintančios ligos

CHLAMIDIOZĖ

 

Chlamidiozė yra pagrindinė moterų dubens skausmo ir nevaisingumo priežastis.

 

Moterų chlamidiozė

Anamnezė. Daugiau negu 70 proc. atvejų chlamidiozė būna besimptomė. Pagrindiniai simptomai: išskyros iš makšties (30 proc.), kraujavimas po lytinio akto ar tarp mėnesinių, mažojo dubens uždegimas (10–30 proc.);

 

Objektyvus tyrimas. Gleivinis pūlinis cervicitas, gimdos kaklelio hiperemija bei edema (2.30 pav.) ir/ar kontaktinis kraujavimas, gimdos priklausinių, gimdos kaklelio jautrumas.

 

 

 

Kiti tyrimai. Gimdos kaklelio tepinėlio tyrimas ELISA metodu ir/ar pasėlio iš vidurinės šlapimo porcijos tyrimas padeda patvirtinti diagnozę. Jei ligos eiga besimptomė, moterų patikrai naudojamas šlapimo tyrimas.

 

Vyrų chlamidiozė. Dažniausiai liga besimptomė. Galimas uretritas. Diagnozę

patvirtina šlaplės tepinėlio tyrimas PGR metodu ir/ar pasėlio iš vidurinės šlapimo porcijos tyrimas.

 

Naujagimių chlamidiozė pasireiškia konjunktyvitu, pneumonija, faringitu, vidurinės ausies uždegimu. Šiomis ligomis suserga trečdalis užsikrėtusių naujagimių.

 

Chlamidiozės patikra

Chlamidiozė yra išvengiama nevaisingumo, negimdinio nėštumo ir mažojo dubens uždegimo priežastis. Šlapimo tyrimas, kaip patikros priemonė, sumažina mažojo dubens uždegimo dažnumą.

 

Gydymas

• Doksiciklino 100 mg 2 k. per parą 1 savaitę. Alternatyva – vienkartinė 1 g geriamojo azitromicino dozė.

• Nėščiosioms ir žindyvėms skiriama 500 mg eritromicino 4 k. per parą 1 savaitę.

• Chlamidijomis užsikrėtusius naujagimius turi stebėti specialistai.

Būtina gydyti ir lytinius partnerius bei tikrinti po gydymo. Apie naują susirgimo chlamidioze atvejį reikia pranešti dermatovenerologijos centrams.

 

GONORĖJA

 

Moterų gonorėja. Infekcija gali sukelti mažojo dubens uždegimą, Bartolinio liaukos abscesą, priešlaikinį gimdymą, persileidimą, naujagimių oftalmiją, kuriai būdingos pūlingos išskyros ir/ar akies voko patinimas per 4 d. nuo gimimo (galimas ilgalaikis regos sutrikimas). Diagnozę patvirtina gimdos kaklelio tepinėlio tyrimas, kuris padeda nustatyti sukėlėją, jo jautrumą vaistams. Tyrimo jautrumą didina tiesiosios žarnos bei šlaplės tepinėliai.

 

Vyrų gonorėja. 50 proc. ūminės gonorėjos atvejų būna besimptomiai. Gali sukelti uretritą, prostatitą, šlaplės striktūrą, odos pažeidimus ar sepsinį artritą. Diagnozę patvirtina šlaplės ir/ ar tiesiosios žarnos tepinėlio tyrimas.

 

Gydymas

• Vienkartinė 400 mg geriamojo cefiksimo dozė. Alternatyva – 3 g geriamojo amoksicilino ir 1 g probenecido arba 500 mg geriamojo ciprofloksacino; 400 mg geriamojo ofloksacino. Nėščiosioms ciprofloksacino ir ofloksacino skirti negalima.

• Esant mažojo dubens uždegimui, skiriama vartoti 250–500 mg amoksicilino su klavulano rūgštimi 3 k. per parą (ar eritromicino) 10 dienų.

• Praėjus 3–7 dienoms po gydymo, tyrimų rezultatai turi būti neigiami.

• Gonorėja sergantį naujagimį turi stebėti specialistai.

• Apie naują susirgimo gonorėja atvejį būtina pranešti dermatovenerologijos centrams.

 

HEPATITAS B

 

Pagal hepatito B viruso (HBV) žymenų paplitimą skiriamos didelio endemiškumo (8–20 proc.; Pietryčių Azija, Afrika, Amazonės baseinas), vidutinio endemiškumo (2–7 proc.; Vidurio Rytai, Centrinė bei Pietų Amerika, kai kurios Rytų bei Pietų Europos valstybės) bei mažo endemiškumo (< 2 proc.; Šiaurės Amerika, Australija, Vakarų ir Šiaurės Europa) sritys. Lietuvoje HBV žymenys nustatyti 25 proc. donorų, tačiau iš tikrųjų ligos paplitimas turėtų būti dar didesnis. Taigi Lietuva priklauso vidutinio endemiškumo sričiai (www.medicus.lt). Hepatito B virusas turi 3 struktūrinius antigenus: paviršiaus antigeną (HBsAg), branduolio antigeną (HBcAg) ir apvalkalo antigeną (HBeAg).

 

HBV perdavimo būdai:

• Parenterinis, tiesioginis, kai virusas į šeimininką patenka per kraują, jo produktus, ir netiesioginis, kai sukėlėjas patenka per užkrėstus instrumentus (tatuiruotieji, kraujo, jo produktų recipientai, dializuojami pacientai, medicinos personalas, gelbėjimo tarnybų darbuotojai, psichiatrijos pensionatų gyventojai, artimai su HBsAg nešiotojais bendraujantys asmenys, žmonės, keliaujantys po HB endemijos sritis);

• Lytinis (sekso turistai, heteroseksualai, homoseksualai).

• Perinatalinis, arba vertikalusis (taip infekcija dažnai perduodama vietovėse, kur daug viruso nešiotojų, pvz.: Afrikoje, PietryčiųAzijoje, t. y. gimdančios motinos užkrečia naujagimius).

• Literatūroje nurodoma, kad HBV galima užsikrėsti ir įkandus užsikėtusiajam ar viruso antigenų nešiotojui.

Ligos inkubacinis laikotarpis trunka 6–23 (vidutiniškai – 17) savaites.

 

Didelės rizikos užsikrėsti HBV grupės:

• leidžiamųjų narkotikų vartotojai;

• asmenys, dažnai keičiantys lytinius partnerius;

• šeimos, įvaikinusios vaiką, kilusį iš didelio ar vidutinio endemiškumo sričių;

• šeimos, glaudžiai bendraujančios su nešiotojais;

• pacientai, kuriems reguliariai pilama kraujo ar jo produktų, jų slaugytojai;

• pacientai, sergantys lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu;

• pacientai, sergantys lėtine kepenų liga;

• kaliniai;

• rizikingų profesijų atstovai, pvz., medikai;

• psichiatrijos įstaigų personalas ir gyventojai;

• asmenys, keliavę į didelio ir vidutinio endemiškumo vietoves;

• įtėviai;

• kūdikiai, kurių motinos yra hepatito B nešiotojos arba nėštumo metu sirgo ūminiu hepatitu B.

 

Klinika. Liga gali būti besimptomė arba pasireikšti karščiavimu, bendru silpnumu, nuovargiu, artralgija, dilgėliniu išbėrimu, balkšvomis išmatomis, patamsėjusiu šlapimu ir/ar gelta.

 

Tyrimai. Atlikus biocheminį kraujo tyrimą, nustatoma padidėję bilirubino, ASAT/ALAT (kepenų transferazių), šarminės fosfatazės kiekiai. Diagnozuojant ligą, svarbūs serologiniai tyrimai:

• Paviršiaus antigenas nustatomas 1–6 mėn. po užsikrėtimo. Nešiotojų kraujyje HBsAg dažniausiai randama praėjus daugiau negu pusmečiui nuo ūminio periodo (2.31 pav.).

• HBeAg kraujyje rodo sunkią infekciją. Nustatoma praėjus 6 sav.–3 mėn. po ūminio ligos periodo.

• Antikūnų prieš HBs nustatoma praėjus daugiau negu 10 mėnesių nuo užsikrėtimo, jie yra susiformavusio imuniteto žymenys. Kad būtų lengviau suvokti informaciją apie hepatito B serologinius tyrimus, ji pateikiama ir schematiškai 2.31 paveiksle.

 

Gydymas. Visais atvejais draudžiami alkoholiniai gėrimai. Siunčiama pas specialistą atlikti išsamesnių tyrimų. Palaikomasis gydymas taikomas, kai hepatito B eiga yra ūminė. Jei liga lėtinė, skiriama interferono ir lamivudino.

 

Prognozė. Daugiau negu 85 proc. ligonių pasveiksta visiškai, 10 proc. tampa nešiotojai, 5–10 proc. išsivysto lėtinis hepatitas, galintis pereiti į kepenų cirozę ir/ar kepenų vėžį. Žaibinio hepatito ir mirties atvejai reti (< 1 proc.).

 

Profilaktika. Svarbu atsisakyti nesaugių lytinių santykių. Asmenys, dirbantys su krauju, jo produktais, turi naudoti vienkartines pirštines ir kitas kūno apsaugos priemones, dezinfekuojamąsias priemones, HBsAg teigiami pacientai turi būti izoliuoti vienas nuo kito.

Didelės rizikos grupių atstovai turi būti imunizuojami. Pasyvi imunizacija žmogaus imunoglobulinu efektyvi, kai atliekama anti HBs neigiamiems asmenims per 48 val. po užsikrėtimu, ir taikoma HBsAg teigiamų motinų naujagimiams, medicinos darbuotojams, susižeidusiems HBV užkrėsta medžiaga.

Svarbi ir aktyvi imunizacija iš paviršinio antigeno gaminama vakcina. Pavykęs skiepijimas (anti HBs titras > 10 TV/l) apsaugo nuo HBV infekcijos ir HDV koinfekcijos (tačiau ne nuo HBsAg nešiotojo HDV superinfekcijos).

 

Vakcinacijos tipai:

• Ikiekspozicinė vakcinacija, kuri taikoma rizikos užsikrėsti HBV grupių atstovams ir tiems asmenims, kurių kraujyje indikaciniu testu, atliekamu pagal PSO metodiką, nerandama antikūnų ar jų titras nesiekia 10 TV/l.

• Poekspozinė vakcinacija, taikoma HBsAg teigiamų motinų naujagimiams (nėščiosios tiriamos po 32 nėštumo savaitės), medicinos personalui po kontakto su HBV užkrėsta medžiaga.

 

 

 

HEPATITAS C

Hepatito C virusas (HCV) paplitęs visame pasaulyje. Europoje ir Šiaurės Amerikoje jis lemia daugiau negu 90 proc. visų hepatitų. Japonijoje sergamumas didžiausias. Viruso nešiotojų daugėja iš šiaurės į pietus, pvz., Skandinavijoje šis rodiklis yra 0,2 proc., Italijoje – 1,1 proc. Lietuvoje kasmet užregistruojama apie 150 naujų susirgimo ūminiu virusiniu hepatitu C atvejų.

 

HCV perdavimo būdai:

• Pagrindiniai – leidžiamųjų narkotikų vartojimas ir kraujo transfuzijos (ypač iki 1993 m., kol Lietuvoje nebuvo vykdoma kraujo donorų patikra dėl HCV).

• Organų transplantavimas (transplantuojamų organų recipientai. Lietuvoje šis perdavimo būdas nėra toks aktualus kaip kitose šalyse, nes organų transplantacijų skaičius nėra didelis).

• Lytiniai santykiai (jo svarba mažesnė negu hepatito B atveju).

• Perinatalinis (iš motinos vaikui).

• Hemodializė.

• Auskarų vėrimas į ausis arba kitas kūno vietas, tatuiravimasis, kontaktas su užkrėstu krauju ar daiktu. Rizika užsikrėsti hepatitu C atsitiktinai įsidūrus užkrėsta adata nedidelė (apie 2 proc.). Per sveiką, nepažeistą odą HCV neprasiskverbia. Gan dažnai užsikrėtimo būdo išsiaiškinti nepavyksta.

 

Rizikos užsikrėsti HCV grupės:

• esami ir buvę narkomanai;

• asmenys, kuriems perpilta kraujo produktų iki 1993 metų;

• hemofilija sergantys asmenys;

• hemodializuojami pacientai;

• vaikai, gimę motinoms, sergančioms hepatitu C;

• organų arba audinių recipientai;

• medicinos įstaigų darbuotojai.

Inkubacinis laikotarpis – 2–25 (vidutiniškai – 8) savaitės.

 

Klinika. 90–95 proc. atvejų ūminis hepatitas C būna besimptomis, 5–10 proc. pacientų skundžiasi gripą primenančiu nuovargiu, pykinimu, vėmimu, karščiavimu, lengvais pilvo skausmais, gelta, patamsėjusiu šlapimu. Apie 80 proc. atvejų ūminė infekcija pereina į lėtinę. Lėtinio hepatito C raida įvairi: infekcija gali jokiais simptomais nepasireikšti, kol nekyla komplikacijų, nesusergama kepenų ciroze (per 10–20 metų 20 proc. atvejų) ar kepenų ląstelių

vėžiu (1–5 proc. atvejų). Labai svarbu susirgusį asmenį siųsti pas specialistą.

 

Gydymas. Hepatito C gydymo pagrindas – antivirusiniai vaistai, alfa interferono ir ribavirino derinys, kuris šiuo metu yra veiksmingiausias gydant lėtinį hepatitą C.

 

Tyrimai

 

HCV RNR tyrimas. HCV RNR randama jau pirmosiomis infekcijos dienomis. Jis būtinas ūminei HCV infekcijai diagnozuoti. Gydant tyrimai kartojami, kad būtų įvertintas poveikis ir nuspręsta, ar gydymą tęsti. HCV RNR tyrimas pakartojamas praėjus 24 sav. Po gydymo baigimo, įvertinama, ar pasiektas stabilus virusologinis atsakas.

 

Antikūnų prieš HCV (anti HCV) nustatoma 3–4 mėnesį po užsikrėtimo, todėl nėra patikimas rodiklis, norint paneigti ūminę infekciją. 95 proc. anti HCV teigiamų pacientų kraujyje turi ir HCV RNR. Abejotiniems (ribiniams) rezultatams patikslinti bei teigiamiems patvirtinti naudojamas imunoblotas. Anti HCV IgM siejasi su HC aktyvumu.

 

LYTIES ORGANŲ PŪSLELINĖ

Lyties organų pūslelinė (herpes genitalis) – infekcija, kurią sukelia paprastosios pūslelinės, Herpes simplex, virusų šeimos pirmojo ir antrojo tipo virusai (HSV-1 ir HSV-2). Liga pažeidžia vyrų ir moterų lyties organų gleivinę bei odą (sritį apie burną, lūpas, akių junginę, rageną) ir yra perduodama lytiškai santykiaujant, gimdymo metu, per kraują, rečiau per placentą. Infekcijos šaltinis – žmogus, sergantis kliniškai pasireiškiančia (aktyvia) ar besimptome (slapta) infekcija.

 

Anamnezė ir objektyvus tyrimas.

Lyties organų pūslelinė gali būti besimptomė. 90 proc. atvejų, renkant anamnezę bei tiriant objektyviai, galima nustatyti simptominę ligos formą.

 

Dažniausi simptomai:

• Praėjus 3–6 dienoms po užsikrėtimo, užkrato srityje gali atsirasti raudonų perštinčių dėmelių, formuotis vandeningos pūslelės, kurioms trūkus, susidaro opelės.

• Niežulys, perštėjimas vargina kelias valandas prieš išbėrimą.

• Ūminė pirminė pūslelinė pasireiškia vietiniais simptomais, pvz., makšties, gimdos kaklelio gleivinės išbėrimu pūslelėmis, skausmingomis žaizdelėmis, išorinių lyties organų paraudimu, bei bendraisiais simptomais, pvz., karščiavimu, galvos skausmais, sritine limfodenopatija (limfmazgiai padidėja mažiau nei per savaitę po lytinių santykių), skausmingu šlapinimusi (dizurija).

Negydoma lyties organų pūslelinė gali tęstis 3–4 savaites ir sukelti komplikacijų, kurių pagrindinės yra šlapimo susilaikymas ir aseptinis meningitas. Apklausiant pacientę, svarbu pasidomėti jos lytiniu aktyvumu, buvusiais lyties organų pūslelinės atvejais. Apžiūros metu įvertinamos raudonos dėmės, vandeningos pūslelės, opelės, šašai (2.32 pav.).

 

Kiti tyrimai (juos atlieka specialistai)

• Imuniniai tyrimai. Imunofluorescencijos būdu galima nustatyti HSV antigenus, tačiau tyrimas jautrus, kai pokyčiai yra tipiški. Imunofermentinės analizės metodas (ELISA) jautresnis, nes padeda ištirti IgG. Norint geriau atskirti HSV-2, naudojami rekombinaciniai G2 baltymai. Diagnozę nustatyti padeda pakartotinis serologinis tyrimas po 10–12 dienų bei serologiniai lytinio partnerio tyrimai.

• HSV DNR atpažįstama PGR (polimerazės grandinės reakcijos) tyrimu, tačiau šis tyrimas kol kas kasdienėje klinikinėje praktikoje netaikomas.

• Audinių kultūros tyrimas gana jautrus, nes padeda nustatyti sukėlėjo tipą, jautrumą vaistams. Tyrimui medžiagos imama 1–2 parą po odos ar gleivinės pažeidimų išryškėjimo.

 

Gydymas

• Jei diagnozė neaiški, pacientę reikia siųsti pas specialistą.

• Jei simptomai pasireiškia per pirmąsias ligos dienas, gydoma acikloviru (po 400 mg 3 k. per parą arba po 200 mg 5 k. per parą) arba famcikloviru (po 250 mg 3 k. per parą), arba valacikloviru (po 1 g 2 k. per parą), skiriama skausmo malšinamųjų; kitos gydomosios priemonės: ledo pakeliai, sūdyto vandens vonios, imunitetą stiprinantis izoprinozinas (po 1 g 3k. per parą 10 dienų).

• Kadangi per 1 metus užsikrečia 10 procentų monogaminių porų, siūloma naudoti barjerines kontraceptines priemones. Tiesa, pavojus užsikrėsti lyties organų pūsleline sumažėja, jeigu pažeista sritis visiškai uždengiama.

• Nėščiąsias būtinai turi apžiūrėti specialistai, nes yra didelė grėsmė perduoti virusą naujagimiui.

 

Infekcijos atkrytis įvyksta, kai suaktyvėja latentinės būklės virusas. Eiga ne tokia sunki kaip pirminės infekcijos. Jei per metus liga pasikartoja daugiau negu 5 kartus, skiriama acikloviro (po 400 mg 2 k. per parą). Gydymo pradžioje turi stebėti specialistas.

 

ŽMOGAUS IMUNODEFICITO VIRUSO INFEKCIJA

 

ŽIV per CD4 receptorius prisijungia prie T ląstelės pagalbininkės ir galiausiai ją sunaikina. Pasaulyje ŽIV infekcijos epidemija tęsiasi, bet daugėja ligos profilaktikos ir gydymo priemonių, o tai bent minimaliai gerina ligos prognozę.

 

Sukėlėjo perdavimo būdai:

• lytiniai santykiai (60–70 proc.);

• leidžiamieji narkotikai (3 proc.);

• ŽIV užkrėstų kraujo produktų naudojimas;

• vaiko užsikrėtimas per ŽIV užsikrėtusios motinos organizmą;

• atsitiktinis užsikrėtimas, pvz., susižalojus užkrėsta adata.

 

Klinikinė ŽIV infekcijos raiška

Pirminė ŽIV infekcija. Simptomai pasireiškia pusei užsikrėtusių asmenų, iš jų minėtini: difuzinis makulopapulinis išbėrimas, karščiavimas, nuovargis, limfadenopatija. Neurologinė simptomatika reta, čia galima išskirti aspesinį meningitą, skersinį mielitą, encefalitą. Atlikus bendrąjį kraujo tyrimą, nustatoma atipinių limfocitų.

 

Ankstyvoji ŽIV infekcija. Būdinga serokonversija. Virusų kiekis plazmoje mažėja iki plato. Daugelis pacientų niekuo nesiskundžia. Pagrindiniai simptomai: prakaitavimas naktį, generalizuota limfadenopatija.

 

Progresuojančią ŽIV infekciją lydi imunosupresija arba AIDS (jei CD4 kiekis būna mažesnis negu 200 ląstelių mm3. Būdingos oportunistinės infekcijos, pvz., sukeltos CMV (citomegalo viruso), pneumokokų, Pneumocystis carinii, tuberkuliozės, toksoplazmozės. Be to, nereikia pamiršti ir su AIDS susijusių piktybinių navikų, pvz., Kapoši sarkomos, limfomos.

 

Mirtis. Jos priežastys dauginės, pvz., neišgydomos lėtinės sisteminės infekcijos, piktybiniai navikai, nervų sistemos ligos, išsekimas, prasta mityba, daugelio organų funkcijų nepakankamumas.

 

Gydymas

Antivirusiniai vaistai. Dažniausiai gydoma jų deriniu. Griežtas gydymo reikalavimų laikymasis leidžia išvengti sukėlėjo atsparumo vaistams. Jei paskirtas gydymas neefektyvus, taikomos agresyvesnės gydymo taktikos.

 

Oportunistinių infekcijų profilaktika.

Profilaktinė antibiotikoterapija naudinga apsaugant mažą CD4 kiekį turinčius asmenis nuo susirgimo Pneumocystis carinii, toksoplazmos, Mycobacterium avium sukeliamomis ligomis.

 

Psichologinė pagalba svarbi, nes iki šiol visuomenė stigmatizuoja ŽIV užsikrėtusius asmenis, sergančiuosius AIDS.

 

ŽIV infekcijos profilaktika

• Saugesni lytiniai santykiai, pvz., prezervatyvų naudojimas.

• Apie atsitiktinį užsikrėtimą per adatas ar panašius atvejus būtina pranešti visuomenės sveikatos centrui.

• Jei įtariama ar žinoma, kad lytinis partneris užsikrėtęs ŽIV, ne vėliau kaip per 3 paras reikia kreiptis į dermatovenerologijos centrą, kad būtų individualiai parinktos profilaktikos priemonės.

• Leidžiamųjų narkotikų atsisakymas, nesidalijimas adatomis.

• Kraujo donorų patikra – serokonversija gali trukti iki 3 mėn., todėl išlieka rizika perduoti virusą per kraują.

• ŽIV perdavimo iš motinos vaikui profilaktika – rizika vaikui užsikrėsti ŽIV yra iki 5 proc. Ją padeda sumažinti gydymas zidovudinu, skiriamas motinai nėštumo, gimdymo, žindymo metu ir naujagimiui pirmąsias 6 gyvenimo savaites.

• Vakcinos nuo ŽIV kol kas nėra.

 

GAKTOS UTĖLĖS

 

Šie ektoparazitai primena galvos utėles, jie gali būti perduodami lytiniu būdu. Veisiasi plaukuotosiose kūno srityse (blakstienose, antakiuose, gaktos, pažasties plaukuose). Efektyviausios gydymo priemonės: karbarilas (nelicenzijuotas), fenotrinas, malationas. Minėtų medžiagų vandeniniais tirpalais ištrinamas visas kūnas, po 12 val. nusiprausiama. Procedūra kartojama po savaitės.

 

NIEŽAI

Niežų erkės (Sarcoptes scabei) ilgis siekia 0,5 mm, jos perduodamos tiesioginio kontakto būdu. Infekciją sukelia vidutiniškai 12 erkių. Simptomai išryškėja praėjus 4–6 savaitėms po užsikrėtimo.

 

Klinika. Pagrindinis simptomas – varginantis niežulys. Apžiūrint galima pastebėti erkių urvus, kurie yra netaisyklingi, vingiuoti, truputį žvynuoti, jų ilgis neviršija 1 cm. Be urvų, matyti odos nudraskymų. Negydoma liga pereina į lėtinę formą

 

Gydymas. Gydoma skabicidu, pvz., permetrino 5 proc. kremu. Juo tepamas kūnas, išskyrus galvą ir kaklą (ši išimtis netaikoma, jei niežais užsikrėtęs 2 metų neturintis vaikas), pasitepus kremu gulamasi į lovą. Kartoti procedūros nebūtina, bet, jei reikia, dar kartą kūnas tepamas po savaitės.

Gydomi visi asmenys, artimai kontaktavę su užsikrėtusiu žmogumi. Pacientas turi išskalbti visus dėvėtus drabužius. Net ir pašalinus infekciją, niežulys gali likti, tada skiriama geriamųjų

antihistamininių vaistų. Vietinio ar sisteminio poveikio antibiotikai vartojami esant antrinei infekcijai.

 

SIFILIS

 

Šią lytiškai plintančią ligą sukelia balkšvoji treponema (Treponema pallidum). Inkubacinis laikotarpis – 9–90 d. Visais atvejais būtina specialisto konsultacija.

 

Sifilio stadijos:

Pirminis sifilis – pažeidimo vietoje susidaro šankeris.

Antrinis sifilis – praėjus 4–9 savaitėms po šankerio susidarymo, pasireiškia sisteminių simptomų: karščiavimas, bendras silpnumas, generalizuota limfadenopatija, papulės išangės srityje (condylomata lata), liemens, pėdų (2.33 pav.), delnų išbėrimas, atsiranda opelių ant skruostų, plinkama.

 

Tretinis sifilis – pasireiškia nuo pradinės infekcijos praėjus 2–20 metų. Pagrindinis simptomas – jungiamojo audinio gumos (granuliomos).

 

Ketvirtinis sifilis – būdinga širdies ir kraujagyslių bei nervų sistemų patologija.

 

Tyrimai. Ligą padeda nustatyti kraujo serologiniai tyrimai.

 

TRICHOMONOZĖ

Trichomonozės sukėlėjas yra Trichomona vaginalis.

 

Moterų trichomonozė

Anamnezė. 5 proc. pacienčių gali neturėti jokių nusiskundimų. Kitoms pasireiškia šie simptomai:

• gausios gleivingos, pūlingos žalsvos nemalonaus kvapo, kartais putotos išskyros iš makšties (25 proc.);

• deginimas makšties srityje;

• skausmingas šlapinimasis (dizurija).

 

Objektyvus tyrimas. Dėmesys kreipiamas į išskyras, makšties uždegimo pokyčius, gimdos kaklelio išvaizdą (gimdos kaklelio išbėrimo elementai primena aviečių uogas).

 

Mikrobiologiniai tyrimai, iš kurių svarbiausias – gimdos kaklelio tepinėlio tyrimas.

 

Vyrų trichomonozė Beveik visada būna besimptomė, tačiau liga gali sukelti dizuriją. Pagrindinis tyrimo būdas – šlaplės tepinėlio tyrimas, padedantis nustatyti sukėlėją, jo jautrumą vaistams.

 

Gydymas. Būtina gydyti lytinius partnerius bei tirti juos po gydymo. Apie naują susirgimo trichomonoze atvejį būtina pranešti dermatovenerologijos centrams. Metronidazolis – geriamasis (400 mg 2 k. per parą 1 savaitę) ar leidžiamas į veną (po 5 g 2 k. per parą 5 dienas).

Pirmąjį nėštumo trimestrą kaip alternatyvą galima vartoti klindamiciną. Svarstytinas siuntimo į dermatovenerologijos kliniką klausimas. Jei sukėlėjas atsparus skiriamiems vaistams, galima mėginti gydyti geriamojo ir į tiesiąją žarną dedamo metronidazolio deriniu (bendra paros dozė neturi viršyti 4 g, priešingu atveju galima pažeisti nervų sistemą). Beje, moterys gydytinos mėnesinių metu, nes tada Trichomona vaginalis būna mažiausiai.

 

LYTIES ORGANŲ KARPOS

 

Sukelia žmogaus papilomos virusas (ŽPV). Dažniausiai genitalijų karpos perduodamos lytiniu būdu ir daugiau negu 25 proc. atvejų nustatoma lytiškai plintančių ligų. Žinoma, kad tarp ŽPV infekcijos ir gimdos kaklelio vėžio yra glaudus ryšys.

 

Ligos formos:

• klinikinė (nustatoma tiriant objektyviai);

• ikiklinikinė (nustatoma tiriant tepinėlį).

 

Anamnezė ir objektyvus tyrimas

 

Moterų liga dažniausiai būna besimptomė, bet pacientė gali skųstis niežuliu ar išskyromis iš makšties. Karpų randama vulvos ar makšties prieangio srityje. Nėštumo metu jos linkusios didėti.

 

Vyrams karpų nustatoma ant varpos ar apie išangę.

 

Gydymas

Klinikinės lyties organų karpos.

Lyties organų karpos gydomos vaistais ar chirurginiu būdu. Medikamentiniam gydymui vartojami vietinio poveikio kremai ar kiti preparatai. Gydymas nesunaikina viruso, tačiau veiksmingai veikia pačias karpas. Imikvimodas (ALDARA) yra organizmo imuninės sistemos atsako modifikatorius. Jo veikiama, imuninė organizmo sistema suaktyvėja ir pasirengia kovoti su tam tikromis ikivėžinėmis bei vėžinėmis odos ligomis ir lyties takų karpomis. Medikamentinio gydymo privalumai, palyginti su chirurginiu, yra šie: galima gydytis namuose, išvengiama chirurginių procedūrų, gaunamas geresnis estetinis rezultatas.

 

Ikiklinikinės lyties organų karpos negydomos. Karpoms išnykus, mažiausiai 3 mėnesius privaloma naudoti barjerines kontracepcijos priemones. Būtina specialisto priežiūra.

 

Profilaktika. Lyties organų karpų išvengti padeda skiepai nuo ŽPV 11 bei 6 tipų, sukeliančių šią ligą.

 

Iš knygos „Moterų ligos“

Anekdotai

archyvas