Manija / Manijos sindromas

Manija – tai psichikos sutrikimas, priskiriamas nuotaikos sutrikimų grupei, kuriam būdinga liguistai pakili, linksma nuotaika. Dažniau pasitaiko manijos sindromas, kuriam būdinga linksma nuotaika, pagreitėjęs mąstymas ir suaktyvėję judesiai.


Manijos sindromas pasitaiko rečiau negu depresinis. Be to, pastebėta, kad pastaraisiais dešimtmečiais jis vis retėja. Manijos priepuoliai trunka įvairiai, bet paprastai ilgiau nei savaitę. Periodai tarp priepuolių gali trukti kelerius metus. Paprastai manijos priepuoliai prasideda pavasarį, ilgainiui sezoniškumas turi vis mažesnę reikšmę.  Tipiškiausias manijos sindromas būna sergant dvipoliu afektiniu sutrikimu, kuris pasitaiko 0,3-1,5proc. žmonių. Liga gali pasireikšti bet kuriame amžiuje, tačiau dažniausiai prasideda apie 15-30 metus.  Dvipoliu afektiniu sutrikimu vienodai serga tiek vyrai, tiek moterys.


Kaip ir daugelio psichikos sutrikimų, manijos atsiradimo priežastis nėra tiksliai žinoma. Manoma, jog manijos atsiradimą lemia įvairios neurologinės (galvos trauma, onkologiniai susirgimai), psichologinės priežastys (stresas dėl socialinių konfliktų), pagreitėjusi neuromediatorių apykaita smegenyse (noradrenalino, serotonino). Didelę reikšmę šio sutrikimo atsiradimui turi ir genetinis polinkis. Nustatyta, kad suserga 70% identiškų dvynių ir 25% neidentiškų dvynių. Manija sergančiųjų artimieji turi didesnę tikimybę sirgti įvairiais nuotaikos sutrikimais. Manijos sutrikimą galima pastebėti sergantiems maniakine depresine psichoze, šizofrenija ir kitomis psichikos ligomis. Psichologinės teorijos teigia, kad manija tarsi gynybos laikotarpis, kai žmogus ignoruoja savo blogą psichologinę būseną, t.y. depresiją. Remiantis socialiniu požiūriu, manijos epizodus dažniausiai iššaukia stresinės situacijos.


Manijos sindromui būdinga triada:

1.       Linksma nuotaika.

2.       Pagreitėjęs mąstymas.

3.       Suaktyvėję judesiai.

 

·         Manijos metu pacientų nuotaika ir savijauta puiki, jie būna džiugūs, viskuo patenkinti, aktyvūs, pasitempę, greitų judesių, neturi jokių problemų, jaučia dvasinį bei fizinį komfortą, viskas jiems atrodo lengvai pasiekiama, aplinka nuostabiai graži. Ligoniai, kuriems yra maniakinis sindromas, dažniausiai būna tarsi persikėlę į kitą, šviesų, spalvingą ir turtingą pasaulį. Grįžimu į normalią būseną jie kartais laiko „ grįžimu į pilkumą“.

·         Į akis krinta maniakų išvaizda. Jie atrodo jaunesni, negu yra iš tikrųjų, jų veidas gyvesnis, paraudęs, besišypsantis. Jie daug, garsiai ir greitai kalba, dėl to balsas dažnai būna užkimęs. Patys ligoniai- pasitempę, blizgančių akių  greitų judesių.

·         Tiek išvaizda, tiek psichopatologija priklauso nuo maniakinio sindromo laipsnio. Lengvesniais atvejais ligoniai būna veiklūs, turi daug planų, stengiasi juos įgyvendinti. Jam nėra neįveikiamų kliūčių, viskas lengvai sekasi. Aplinkiniai dažnai neįžiūri jo elgesyje ligos požymių. Ligoniai nesilaiko drausmės, dažnai vartoja svaigiuosius gėrimus, leidžia pinigus, perka nereikalingus daiktus, lengvai užmezga naujus santykius, ieško atsitiktinių lytinių santykių, mėgsta kalbėti erotine tematika, nors ankščiau tai buvo nebūdinga. Pacientų aprangoje dažnai trūksta saiko - dėvi ne tam amžiui ir ne tai progai skirtus rūbus, moterys linkusios labai puoštis.

·         Sunkesniais atvejais manijos veikiami ligoniai būna susijaudinę, tačiau jų veiklos kryptingumas vis tiek išlieka. Ligoniai kuria begales planų, stengiasi juos realizuoti, bet pradėję nebaigia ir griebiasi kitos veiklos. Jie visiškai nekreipia dėmesio į savo išvaizdą – nesišukuoja, nekerpa plaukų, vyrai nesiskuta, moterys nesidažo. Ligoniai išsiskiria savo kalbumu, judrumu, daug kartų per dieną prašo pasikalbėti, vėlai vakare ar nakties metu skambina mažai pažįstamiems žmonės, gatvėje gali užkalbinti nepažįstamą ir dalinti jam savo patarimus, siūlo savo paslaugas. Ligonio kalba būna vulgari, ciniška.

·         Maniakinio sindromo metu sutrinka miegas. Ligoniai miega trumpai, anksti keliasi ir puola tvarkyti „svarbių“ reikalų. Miego trukmė sutrumpėja iki 2-3 val. per naktį. Jie jaučiasi fiziškai stiprūs, nepavargsta nei po ilgų kelionių, nei po sunkaus darbo.

·         Ligonių mąstymas būna labai pagreitėjęs. Galvoje sukasi daug minčių, jos greitai kinta, nespėja visų išsakyti, dėl to gali susidaryti nerišlaus  mąstymo įspūdis.

·         Rašoma daug ir greitai, didelėmis raidėmis, tekste daug taisymų, pabraukimų, trūksta nuoseklumo, praleidžiamos raidės, žodžiai, mintys padrikos.

·         Atmintis gali būti pagerėjus, nors užfiksuoti naujus dalykus sunku. Dėl menko gebėjimo sutelkti dėmesį ir polinkio fantazuoti ligoniai gali ir patys nesusigaudyti, kur tikrovė, o kur fantazija. Jie tampa labai nesavikritiški, pervertina idėjas ir kliedesius.

·         Iš suvokimo sutrikimų dažnai pasitaiko iliuzijų, ypač regos. Haliucinacijų būna retai, ir tik elementarių, susijusių su pakilia nuotaika – linksmi balsai, malonus kvapas ar skonis ir kt.

·         Maniakiniam sindromui būdingi suintensyvėję instinktai ir potraukiai, ypač seksualiniai.

Gali būti ir kitų manijos variantų:

·         Pikta manija - tai būsena, kai greta pakilios nuotaikos, pasireiškia pyktis, dirglumas, irzlumas, priekabumas, galimi agresijos protrūkiai. Ligoniai su visais ginčijasi, kišasi į ne savo reikalus.

·         Neproduktyvi manija – kai ligoniai būna linksmi, bet pasyvūs, vangūs, nenori imtis jokios veiklos.

·         Manija, kuriai būdingas stuporas (sustingimas). Jos metu būna tik vienas maniakinės triados komponentas – linksma nuotaika, o mąstymas sulėtėjęs, judesiai aiškiai prislopinti.


Deja, kaip ir daugeliui psichikos ligų, šiai ligai diagnozuoti specifinių tyrimų nėra. Gydytojas psichiatras diagnozuodamas manijos sutrikimą dažniausiai remiasi matomais ligos simptomais, artimųjų bei ligonio pasakojimais. Nustatant diagnozę yra taikomi diagnostiniai kriterijai:

         I.            Pakili, linksma ar dirgli nuotaika trunkanti ne mažiau kaip vieną savaitę.

       II.             Epizodo metu išlieka 3 pakankamai ryškūs simptomai (arba 4 jeigu nuotaika tik dirgli):

1.  Padidintas pasitikėjimas savimi.

2.  Sumažėjęs miego poreikis.

3.  Padidintas šnekumas nei įprastai.

4.  Padidintas minčių ir idėjų antplūdis.

5.  Išsiblaškymas (dėmesys yra greitai patraukiamas nereikšmingų išorinių dirgiklių).

6.  Užsiėmimas veikla, kurios padariniai gali būti skausmingi: pinigų leidimas, investavimas, atsitiktiniai lytiniai santykiai.

7.  Suintensyvėjusi veikla su daugybę tikslų.

      III.            Nuotaikos sutrikimas yra pakankamai išreikštas, sutrikdantis paciento socialinę ir darbinę veiklą, tarpasmeninius santykius, kartais yra reikalingas gydymas ligoninėje dėl kylančio pavojaus sau ar aplinkiniams.

    IV.            Tokie simptomai nėra sukelti narkotikų, vaistų ar somatinių ligų (pvz., padidėjusio skydliaukės hormono kiekio).


Manijos gydymas susideda iš kelių labai svarbių komponentų: medikamentai, psichoterapijos ir artimųjų paramos.

Medikamentinis gydymas. Manija sergantiems žmonėms yra skiriami nuotaikos stabilizatoriai: litis, valproinės rūgšties preparatai, karbamazepinas. Litis yra vartojamas klasikinės ūmios manijos gydymo metu, kuomet jo gydomas poveikis pastebimas 60proc. atvejų, kartu su ličiu yra vartojami neuroleptikai. Valproinės rūgšties preparatų veiksmingumas gydant maniją yra 70proc. Valproatai vartojami kaip daugiafunkciniai preparatai, nes turi traukulius slopinantį, nuskausminantį, raminantį poveikį. Karbamazepinas gali būti vartojamas, jeigu gydant maniją, litis buvo neveiksmingas ar sukėlė stiprų šalutinį poveikį. Dažniausiai karbamazepinas skiriamas kaip papildomas vaistas prie neuroleptiko,  tuomet greičiau silpsta manijos simptomai,  pasižymi antimaniakiniu poveikiu.  Vartojant nuotaikos stabilizatorius reikalinga reguliari gydytojo priežiūra, nes turi būti sekama vaisto koncentracija kraujyje. Gydant maniją nuotaikos stabilizatoriais būklė pradeda gerėti savaitės laikotarpiu. Gali būti vartojami dviejų nuotaikos stabilizatorių deriniai. Priklausomai nuo vyraujančių simptomų, kartu gali būti skiriami raminamieji (benzodiazepinai) arba antipsichotiniai vaistai. Praėjus ūmiam periodui, gali būti taikomas ligos profilaktinis gydymas. Pirmojo manijos epizodo gydymą rekomenduojama tęsti mažiausiai metus. Tačiau dažniausiai palaikomasis gydymas pradedamas po antro ar trečio epizodo. Jeigu tokio gydymo poveikis geras ir nėra šalutinių reiškinių, rekomenduojama profilaktika visą gyvenimą. Nutraukiant gydymą dozę reikia mažinti palaipsniui, nes kitaip manijos simptomai gali prasidėti kelių savaičių laikotarpiu.

Psichoterapija ir artimųjų pagalba. Psichologo pagalba manijos atveju yra daugiau antrinė, struktūruojanti. Tam dažniausiai naudojama kognityvinė-elgesio terapija, kuri yra aiškiai nukreipta į tam tikras, konkrečias elgesio sritis. Asmuo gali būti mokomas problemų sprendimo įgūdžių. Manoma, kad tai gali padėti išvengti stresų, kurie iššauktų naujus manijos epizodus. Taip pat labai svarbu sergančiuosius mokyti apie sutrikimo eigą. Tai padeda pasiekti didesnio bendradarbiavimo su sveikatos priežiūros specialistais, ypač vaistų vartojimo stabilumo. Teikiant pagalbą ne mažiau svarbi ir artimųjų palaikymas. Labai svarbu, kad pamačius artėjančio manijos priepuolio požymius ligoniui būtų pradėtas atitinkamas gydymas, todėl artimieji turėtų kreiptis į gydytoją ir supažindinti jį su savo pastebėjimais apie pakitusį artimojo elgesį.

 


Pagrindiniai profilaktikos uždaviniai – išvengti priepuolių pasikartojimo ir pagerėjimų pailginimas. Tam tikslui yra vartojami tie patys nuotaikos stabilizatoriai (litis, valproinės rūgšties preparatai, karbamazepinas), kurie gali būti vartojami net visą gyvenimą. Labai svarbu pacientui ir jo artimiesiems paaiškinti, kad negalima vaistų nutraukti dėl nėštumo, šalutinių reiškinių ar kitų priežasčių staiga, dozė turi būti mažinama palaipsniui, nes kitaip priepuolis gali pasikartoti staiga.

Profilaktiką papildo psichoterapija ir artimųjų švietimas. Šeimos nariai turėtų sekti ligos eigą, žinoti manijos simptomus,  gydymo principus, kaip suteikti pagalbą, neutralizuoti neapgalvotų veiksmų pasekmes, pvz., jei ligonis linkęs priepuolio metu švaistyti pinigus, tikslinga apriboti galimybes disponuoti pinigais. Esant reikalui, pasirūpinti paciento guldymu į ligoninę, sekti, kad ligonis reguliariai vartotų vaistus, laikytųsi gydytojo nurodymų ne tik paūmėjimų metu, bet ir būklei pagerėjus.

Ligos aprašymą parengė gydytoja Raimonda Užkuraitytė


Anekdotai

archyvas