Niežai

Niežai

Doc. M. Bylaitė

 

Niežai yra parazitinė užkrečiama odos liga, kurią sukelia žmogaus niežinė erkė Sarcoptes scabiei va. Hominis. Užsikrečiama nuo sergančio žmogaus glaudaus kontakto metu (nuo odos ant odos) šeimoje, kolektyvuose, darbovietėse arba per užkrėstus erke daiktus (rankšluosčius, lovos skalbinius, rūbus, namų apyvokos daiktus, žaislus). Užsikrėtus niežais ligos požymiai dažniausiai atsiranda po vienos ar dviejų savaičių (8–12 dienų), kartais dar vėliau. Niežų erkių patinai gyvena odos paviršiuje, apvaisinę patelę greitai žūsta. Patekusios ant odos apvaisintos niežų patelės rausia urvelius odos raginiame sluoksnyje ir deda kiaušinius (kasdien po 2–3 kiaušinius per 4–6 savaičių gyvenimo trukmę), iš kurių po 3–5 dienų išsirita lervos ir prasigraužia į odos paviršių. Niežinės erkės visas vystymosi ciklas (kiaušinis, lerva, nimfa, suaugusi erkė) trunka 10–17 dienų. Be šeimininko kambario temperatūroje niežinė erkė neišgyvena ilgiau nei 3–4 dienų, o žemesnė temperatūra ir didesnė santykinė patalpos drėgmė pailgina išgyvenimą.

Niežais gali užsikrėsti kiekvienas, dažniausiai – asmenys iki 17 m. amžiaus. Daugiausiai niežų atvejų registruojama rudenį ir žiemą, mažiausiai – vasaros metu. Sergantis asmuo gali platinti niežines erkes nuo užsikrėtimo momento iki sėkmingo gydymosi pabaigos. Niežais galima užsikrėsti pakartotinai.

 

Niežams plisti padeda:

  • nešvara ir higienos stoka;
  • pavėluota ar klaidinga diagnozė;
  • netinkamas gydymas ar sukėlėjų atsparumas medikamentams;
  • nepakankamas ligos židinių dezinfekavimas.

 

Niežams būdinga:

 

  • intensyvus viso kūno odos niežėjimas, ypač varginantis nakties metu – atsigulus į lovą ir sušilus;
  • tipiškose vietose randami poriniai bėrimo elementai: nedideli 2–3 mm skersmens mazgeliai ar pūslelės, dažnai su nukasymo žymėmis ir hemoraginiais šašeliais;
  • tipinės niežų bėrimo vietos: tarpupirščiai, šoniniai pirštų, lenkiamieji riešų, tiesiamieji alkūnių paviršiai, pažastys, mentės, juosmuo, pilvo sritis, sėdmenys, krūtys (apie spenelius, ypač moterims), vyrams – genitalijos (kapšelio oda, varpos sritis), lateraliniai pėdų paviršiai bei padai suaugusiesiems veido ir nugaros srityje bėrimų paprastai nebūna; galvos odos pažeidimų randama tik mažiems vaikams;
  • patognominiai niežų erkių takeliai (ploni, pilkšvos-rusvos spalvos 2–15 mm ilgio iškilę vingiuoti tuneliai, kuriuose erkė deda kiaušinėlius) geriausiai matomi plaštakos šonuose, ant pirštų, delnų ir padų;
  • odos niežėjimas atsiranda dėl IV tipo hiperjautrumo reakcijos į niežų erkę, jos išmatas ir kiaušinėlius;
  • dažnai serga ir kiti šeimos nariai ar artimai kontaktavę žmonės (darželyje, mokykloje, bendrabutyje).

Tipiški niežai – klasikiniai simptomai su būdingais bėrimais ir urveliais odoje. Odos bėrimų gali būti labai daug arba mažai, dažnai jie būna nežymūs ir juos sunku pastebėti, ypač tiems, kurie kruopščiai laikosi higienos reikalavimų. Niežėjimo intensyvumas priklauso nuo parazito gausos ir individualių žmogaus organizmo savybių (ligonio nervų sistemos, jautrumo niežinei erkei ir jos gyvybinės veiklos produktams). Iki 20 % ligonių odos niežėjimas gali būti nedidelis arba visai nejuntamas. Mažiems vaikams ir kūdikiams dažniausiai pažeidžiami galvos plaukuotoji dalis, veidas, delnai, padai, rankų pirštai bei tarpupirščiai. Vaikams matoma ryškesnė odos uždegiminė reakcija nei suaugusiesiems, be to, dažniau pasitaiko bėrimas pūslelėmis, pustulėmis ar net pūslėmis. Vyresniems žmonėms gali ir nebūti niežtinčio bėrimo, bet išsausėja oda, atsiranda stori šašai.

 

Klinikinė niežų įvairovė

 

Neįprasta niežų klinika gali pasireikšti susilpnėjusio imuniteto asmenims ar sergantiems lėtinėmis dermatozėmis. Kartais niežai gali prasidėti dilgėlinę primenančiais bėrimais. Susirgus mazgine niežų forma (7–10 % sergančiųjų), dažniausiai kirkšnių, genitalijų, sėdmenų ir pažastų odoje atsiranda stipriai niežtintys, iškilūs, kieti, rausvai-melsvi, 5–6 mm skersmens mazgeliai. Norvegiški niežai (sin. scabies crustosa, hiperkeratotiniai niežai) – tos pačios niežinės erkės sukelta retai pasitaikanti ligos forma, pasireiškianti susilpnėjusio imuniteto ir išsekusiems ligoniams (gydomiems imunosupresiniais vaistais, sergantiems limfoma, tuberkulioze, AIDS, ŽIV infekuotiems, turintiems Dauno sindromą ir kt.). Galvos ir galūnių odoje atsiradusios eriteminėmis plokštelės greitai pasidengia gausiomis pilkos ar gelsvos spalvos storomis pleiskanomis ir šašais, atsiranda nemalonus kvapas, sustorėja ir pakinta nagų plokštelės. Bėrimai gali išplisti po visą kūną, gali pakilti temperatūra. Pleiskanose ir šašuose randama šimtai ar net tūkstančiai erkių, o sergant įprasta niežų forma erkių paprastai randama ne daugiau kaip šimtas. Nukritę šašai yra užkrečiami, nes esančios juose erkės gali išlikti gyvybingos keletą dienų.

Niežus kartais sunku atskirti nuo egzemos, grybelinės infekcijos, atopinio dermatito, sisteminės raudonosios vilkligės, pūslinio pemfigoido, papulinės dilgėlinės ar seborėjinio dermatito.

 

Komplikacijos

 

Sergant niežais dažnai prisideda antrinė stafilokokinė infekcija – impetiga, ektima, paronichija, furunkuliozė. Kiek rečiau būna limfangitas, limfadenitas. Nuolatinis kasymas ir dirginančių medikamentų nuo niežų vartojimas gali sukelti dermatitą bei použdegiminę pigmentaciją. Negydant niežų, ilgainiui intensyvus odos niežėjimas gali sukelti nervines-psichologines problemas, turinčias įtakos gyvenimo kokybei.

 

Diagnostikos principai

 

Niežų diagnozė įtariama, kai:

  • pacientą vargina stiprus viso kūno niežėjimas, ypač suintensyvėjantis nakties metu;
  • tipiškose kūno vietose randama niežams būdingų bėrimo elementų;
  • panašūs simptomai nustatomi ir kitiems šeimos nariams.

 

Niežų diagnozę patvirtinti padeda:

  • odos nuograndų mikroskopija (iš erkių takelių ar papulių, užlašinus KOH) – ieškoma erkių, kiaušinėlių ir ekskrementų; kadangi šio tyrimo jautrumas yra nedidelis (10–60%), neradus erkių ar jų = kiaušinėlių, niežų diagnozės atmesti negalima;
  • niežų erkę galima pamatyti dermatoskopu;
  • atlikus išbertos odos biopsiją su histologiniu tyrimu, raginiame sluoksnyje galima rasti niežų erkę,  kiaušinėlius ar ekskrementus; aplinkui stebima spongiozė ir besiformuojanti pūslelė, o dermoje – eozinofilų infiltratas;
  • kartais diagnozę nustatyti padeda empirinis gydymas vaistais nuo niežų.

 

Gyvenimo būdo korekcija

 

Nešvara skatina niežų plitimą, todėl reikėtų laikytis asmens higienos taisyklių: reguliariai praustis, naudoti individualius kūno priežiūros reikmenis, keisti apatinius rūbus ir patalynę.

Anekdotai

archyvas