Pėdų ir nagų grybelis

 

Etiologija: Trichophyton mentagrophytes variantus interdigitale.

 

Epidemiologija. Užsikrečiama pirtyse, baseinuose, sporto salėse, per avalyne, taip pat šeimose, kur nesilaikoma elementarių higienos reikalavimų. Liga dažna.

 

Klinika.

1. Šerpetojanti p.e. epidermofitija, epidermofitia pedum squamosa. Pėdų tarpupirščiai ir skliautas pleiskanoja. Dažniausiai pažeidžiami kojų III-IV ir IV-V pirštų tarpupirščiai. Tai lengva ligos forma. Kartais oda šiek tiek niežti. Kartais paduose atsiranda ryški hiperkeratozė, tai žvyninė hiperkeratozinė forma , e. p. sąuamosa et hyperkeratotica. Liga gali pereiti į kitas formas.

2. Dishidrozinė p.e., epidermophytia pedum dyshidrotica. Pėdų skliautuose ir šonuose, pirštuose atsiranda gilių, kietų, smeigtuko galvutės didumo ar didesnių pūslelių, išsidėsčiusių grupėmis, kartais susilieja. Pūslėms trūkus, atsiranda erozijų. Dažnai prisideda antrinė infekcija, pūslės drumstėja , sudžiūva į pūlingus šašus. Židinius niežti, skauda. Ligos eiga ilga, dažnai sunki, nes prisideda komplikacijų (limfangitas, limfadenitas, tromboflebitas, rožė).

3. Intertriginė p. e., epidermophytia pedum intertriginosa. Procesas lokalizuojasi III-IV ir IV-V kojų tarpupirščiuose. Oda parausta, įtrūksta, šlapiuoja, atsiranda erozijų. Ligoniui niežti. Dažna komplikacija – piodermija ir kandidamikozė.

4. Ūminė p.e., epidermophytia pedum acuta. Šios formos liga prasideda smarkiai paūmėjus dishidrozinei ar intertriginei e.p. Pūslės ir pūslelės lokalizuojasi ant padų ir pėdų pirštų. Oda patinsta, pakyla kūno temperatūra,padidėja kirkšnių limfmazgiai.

5. Epidermofitidai, epidermophytides, -tai antriniai alerginiai bėrimai. Jų pasitaiko prie visų p.e. formų. Atsiranda regioninių polimorfinių epidermofitidų (pėdose šalia pirminių židinių) arba generalizuotų epidermofitidų (ant plaštakų, pirštų šonų ir delnų, gali būti ir bet kur). Epidermofitiduose grybelio micelių nerandama – tai toksiniai-alerginiai bėrimai. Kartais jų atsiranda dėl neracionalaus gydymo. Kai epidermofitidai yra diseminuoti, dažnai ligonį krečia šaltis, pakyla temperatūra, pablogėja savijauta. Smarkiai niežti. Epidermofitidų būna eriteminių, skvaminių, urtikarinių, vezikulinių, pustulinių, egzematozinių, net mazginių.

6. Nagų epidermofitija, epidermofitija unguium. 20-30% ligonių, sergančių pėdų epidermofitija, pažeidžiami nagai. Rankų nagai nepažeidžiami. Pažeidimas prasideda nuo nago krašto. Nago plokštelė sustorėja, pagelsta, trupa, lūžinėja. Po nagu susikaupia raginių masių. Dažniausiai pažeidžiami I ir V pirštų nagai, nes šiuos nagus daugiau spaudžia avalynė ir jie blogiau maitinami.

 

Gydymas.

·         Kai yra ūminė pėdų epidermofitija, epidermofitidai, vartojami CaCl2,  antihistamininiai preparatai, trumpai – net gliukokortikoidai.

·         Kai oda šlapiuoja – šiltos kalio permanganato vonelės, pavilgai su furacilinu.

·         Židiniai tepami anilino dažais.

·         Uždegimui praėjus, vartojama 2-3% Sol. Iodi, 3-10% boro naftalano ir deguto pastos bei  fungicidiniai tepalai : mikoseptino, mikozolono.

·         Kai liga sunki, vartotinas grizeofulvinas.

 

                    Rubrofitija

 

Etiologija: Trychophyton rubrum.

 

Epidemiologija. Užsikrečiama nuo sergančių žmonių pirtyse, baseinuose, per avalyne, pirštines. Liga labiausia paplitusi tarp sportininkų, kareivių.

 

Klinika.

Pėdų rubrofitija, rubrophytia pedum. Dažniausia prasideda nuo kojų tarpupirščių ar padų, vėliau pažeidžia ir pėdų dorsalinį paviršių. Kojų tarpupirščių oda pleiskanoja, įtrūksta. Židinio kraštuose atsiranda mazgelių, pūslelių, šašų, ryškios ribos, niežti. Galimos pūlingos komplikacijos. Eiga lėtinė. Liga paūmėja vasarą.

Padų ir plaštakų rubrofitija, rubrophytia palmarum et plantarum, prasideda tuomet, kai iš tarpupirščių sukėlėjas persimeta į padus ir plaštakas. Rankų pažeidimai nesiskiria nuo pėdų pažeidimų, tik plaštakų ligos požymiai dėl dažno rankų plovimo ne tokie ryškūs. Būdingos ryškios raukšlės (lyg miltais pabarstytos) ant padų ir delnų, padidėjęs odos sausumas. Židinių kraštai, ypač dorsaliniame paviršiuje, ryškūs, sudaryti iš mazgelių, pustulių, pūslelių ir šašų, jie nesudaro ištisinio volelio.

Nagų  rubrofitija, rubrophytia unguium, - tai vyraujantis klinikinis rubrofitijos variantas.

Procesas prasideda kojų naguose, tačiau pusei ligonių perina ant rankų.

1)      normotrofinis pažeidimas – nagas genda iš krašto ar iš šono, atsiranda baltų  išilginių juostų (leukonichijos – “nagų žydėjimas”), pamažu išplintančių per visą nagą. Nago plokštelė ilgai nesustorėja, išlieka blizganti.

2)      hipertrofinis pažeidimas – nago plokštelė storėja, nes po ją kaupiasi raginių masių, nagai yra pilkšvi, trupa. Skauda spaudžiant avalynei.

3)      atrofinis pažeidimas – nago plokštelė ištrupėjusi, nagas neištrupėjęs tik mėnuliuko srityje.

4)      onicholizinis pažeidimas – nagų plokštelės suplonėjusios, atšokusios nuo nago guolio. Visuomet lieka nepažeisti pirštų voleliai ir antnaginė odelė.

Stambiųjų raukšlių ir lygiosios odos rubrofitija.

Generalizuota rubrofitija.

 

Gydymas.

Racionalus nustatytų patologinių procesų (CD, kraujagyslių ligos) gydymas.

Imunoterapija.

Pašalinti nagus chirurginiu būdu, švino ar šlapalo pleistrais, o delnų ir padų odą – salicilo ir pieno rūgšties tepalais.

Grizeofulvinas – 6 mėn.

Nagų guoliai ir odos židiniai ilgai tepami fungicidiniais tepalais.

 

Profilaktika.

Labai svarbu asmens higiena: mažinti kojų prakaitavimą, nešioti tinkamą avalynę, kojas tepti jodo tirpalu po pirties ar baseino.

Visuomeninė profilaktika: tinkamai prižiūrėti pirtis, baseinus, tikrinti juos lankančių žmonių sveikatą, sergančiųjų gydymas, šeimos narių sveikatos tyrimas, buto dezinfekcija.

Sanitarinis švietimas.

 

Labai retai pažeidžiamos pėdos ir nagai sergant:

 

I Kirkšnių epidermofitija.

Etiologija: epidermophyton floccosum.

Epidemiologija. Tai reta liga. Užsikrečiama tiesioginio kontakto būdu ar per užkrėstus daiktus (kempines, rankšluosčius, termometrus).

Klinika. Židiniai dažniausiai – kirkšnyse, bet jų gali būti pažastyse, po krūtims, rečiau pėdose.

Židinių kraštai ryškesni, juose gausu smulkių pūslelių, pleiskanėlių ir šašelių.

Gydoma taip pat kaip ir pėdų epidermofitija ir rubrofitija.

 

II Lėtine trichofitija.

Etiologija. Sukėlėjai yra antropofiliniai ar zoofiliniai grybeliai. Dažniausi sukėlėjai - antropofiliniai trichofitonai, Trichophyton endotrix. Trichofitija pažeidžia odą, plaukus, nagus.

Epidemiologija. Užkrėtimo būdai: 1) žmogus žmogui, 2) iš gyvulių žmogui (giliosios trichofitijos infekcijos šaltinis), 3) nuo užkrėstų daiktų (kepurių, skarelių, drabužių).

Klinika. Išskiriamos keturios klinikinės trichofitijos formos, viena iš jų yra lėtinė trichofitija.

Galvos srityje gali būti neryškus pleiskanojimas židinėliais be paraudimo, su plauku nuolaužomis ir “juodais taškais”. Būdingos plikelės – nedidelis plaukų praritėjimas su paviršine odos atrofija. Kelių, blauzdų, sėdmenų srityse randama nedidelių, neryškiai ribotų, melsvai raudonos, netaisyklingos formos, pleiskanojančių , nedaug niežtinčių dėmių. Židiniuose dažnai pažeidžiami gyvaplaukiai. Delnai ir padai gali pleiskanuoti stambiomis pleiskanomis, jos primena sausos dishidrozės židinėlius, kai kada išsivysto hiperkeratozė. 30% ligonių pažeidžiami nagai. Gali būti pažeisti keli arba visi rankų nagai, vėliau ir kojų nagai. Nagai yra pilkšvi, be blizgesio, nelygūs, sustorėję, o laisvasis nago kraštas arba ištrupėjęs, arba atšokęs nuo nago guolio. Nago voleliai nepažeisti. Lėtinė trichofitija gali trukti ilgai, net  visą gyvenimą.

B.     III Mikrosporija

Etiologija. Sukėlėjai yra antropofiliniai, zoofiliniai arba geofiliniai grybeliai.  Nagus pažeidžia geofilinis grybelis Microsporum gypseum, kuris randamas dirvožemyje ir pažeidžia žemdirbių odą.

Klinika. Bėrimai būna atidengtose kūno vietose – plaštakose, dilbių odoje.Nagai būna sustorėję, trupa, nelygūs, pilki.

B.     IV Favusu

Etiologija. Trichophyton schonleini.

Epidemiologija. Užsikrečiama nuo sergančio žmogaus tiesioginio kontakto būdu arba per užkrėstus daiktus. Paprastai tai įvyksta ilgalaikio pakartotinio kontakto metu šeimoje. Mūsų šalyje favusas likviduotas.

Klinika. Nagų favusas (onychomycosis favosa) būdavo 20% favusu sergančiųjų. Favusas pažeidžia ne tik rankų, bet ir kojų nagus. Nago plokštelėje atsiranda gelsvos dėmės, kurios labai lėtai didėja ir griauna nago plokštelę. Nagas sustorėja, pasidaro nelygus, ištrupa.

B.     V Kandidoze

Etiologija. Candida albicans.

Epidemiologija. Sukėlėjas dažnai randamas ant sveikų žmonių odos ir gleivinių. Yra galimas egzogeninis ir endogeninis procesas.

Klinika. Kai pažeidžiama kojų  ir delnų oda, atsiranda dishidrozinių pūslių, tarpupirščių pašutimų.

Nagų volelių ir nagų kandidozė (paronychia et onychia candidomycetica). Parausta, patinsta nago volelis ir po keleto dienų iš po jo pasirodo savaime ar išspaudžiami pūliai. Nago volelis labiau išburksta ir vystosi nago pažeidimas – skersinės vagelės, nagas pilkėja, minkštėja, nustoja blizgėti, sustorėja. Procesas trunka keletą mėnesių ar metų.

 

Anekdotai

archyvas