Virusinis B hepatitas

Virusų sukeliama infekcinė liga. Ji pažeidžia kepenis ir turi polinkį virsti lėtine. Ateityje gali būti kepenų vėžio priežastis.

 

Etiologija

 

B hepatito virusas priklauso Hepadnaviridae šeimai. Viruso genomas sudaro dvi žiedo formos DNR spiralės. Jo genomas (Deino dalelė) yra 42–45 μm dydžio, kurio apvalkale yra paviršinis antigenas (HBsAg) nukleokapsidas, turi šerdinį (HBcAg) ir infektabilumo (HBeAg) antigenus. Kiekvienas iš nurodytų antigenų sukelia atitinkamų antikūnų gamybą. Šalia įprastinių viruso padermių yra mutantiniai variantai, dažniausiai pre S/S ir pre C srityse. Manoma, kad šie  mutantai atsirado natūralios evoliucijos metu, gydant pacientus interferonu. Viruso antigenai ir atsiradę antikūnai yra svarbūs apibendrinant tam tikras infekcinio proceso rūšis.

 

Geografinis paplitimas ir užsikrėtimo būdas

 

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, maždaug trečdalis pasaulio gyventojų yra užsikrėtę B hepatito virusu. Mažas viruso paplitimas yra Europoje bei Šiaurės Amerikoje, vidutinis – Pietų ir Rytų Europoje ir didelis – Azijos ir Afrikos šalyse. Infekcijos šaltinis yra sergantis ryškia geltine bei besimptome ūmine B hepatito forma bei sergantis lėtiniu B hepatitu žmogus. Didžiausią epidemiologinę grėsmę sudaro sergantys besimptome forma asmenys, ypač jei virusas replikuojasi. Yra parenterinis (per kraują ir jo derivatus), lytinis (per nesaugius lytinius santykius) ir vertikalusis (iš motinos vaisiui) viruso perdavimo būdai. B hepatitu galima užsikrėsti ligoninėse, todėl ši liga kartais vadinama hospitaline infekcija. Patekęs į organizmą virusas per kraują skverbiasi į kepenis. Hepatocitus pažeidžia per T citotoksinius limfocitus.

 

Klinikiniai požymiai

 

Yra dvi virusinio B hepatito formos. Viena iš jų yra besimptomė, gali būti subklinikinė ir inaparantinė (nėra nei biocheminių kraujo pokyčių, nei ligos simptomų). Simptominė virusinio B hepatito forma pasireiškia kaip geltinė ir begeltė ligos formos. Inkubacinis geltinės formos laikotarpis yra 6 sav.–6 mėnesiai. Ligos pradžia (prodrominis tarpsnis) trunka 1–4 savaites. Dažniausiai jis būna artralginis, t. y. ligoniai skundžiasi sąnarių skausmu, bloga savijauta, subfebrilia temperatūra, pykinimu bei vėmimu ir dešinės pašonės skausmu. Patamsėja šlapimas ir pašviesėja išmatos, atsiranda gelta. Objektyviai apžiūrint nustatomos padidėjusios kepenys, dažnai – blužnis. Yra kelios netipiškos B hepatito formos: cholestazinė, atkryčio, grįžtamoji (paūmėjimas) ir žaibiška (fulminantinė). Sunkiausia B hepatito komplikacija yra kepenų koma.

 

Diagnostika

 

Ūminio B hepatito diagnozę pagrindžia bilirubino padidėjimas tiesioginės frakcijos sąskaita, alanino ir aspargino transaminazių aktyvumo, šarminės fosfatazės kiekio padidėjimas. Imunologiniai požymiai yra anti HBcor IgM klasės antikūnai, HBsAg nustatymas arba viruso DNR radimas PGR metodu. Jie pagrindžia virusinio B hepatito diagnozę.

 

Gydymas

 

Sergantiems B hepatitu žmonėms yra ribojami riebalai ir baltymai, skiriamas detoksikacinis gydymas. Ūminio virusinio B hepatito vidutiniškai sunkioms ir sunkioms formoms gydyti skiriama interferono preparatų, lamivudino (Zefix), ir simptominis gydymas. Atsiradus kepenų encefalopatijai, pacientai gydomi intensyviosios terapijos skyriuose atsižvelgiant į gyvybei gresiančių būklių gydymo algoritmus. Apie 10 % pacientų liga būna lėtinė.

 

Profilaktika

 

Veiksminga vakcina privalu skiepyti visus rizikos grupių asmenis (medikus, lytinius partnerius, HBsAg turėtojų šeimos narius ir kt.). B hepatito vakcina (Engerix B) yra rekombinantinė negyva vakcina.

Vienoje dozėje (1 ml) yra 20 g išgryninto HBsAg. Normali vakcinacija trikartė (0–1–6 mėn.) arba pagreitinta (0–1–2 mėn.). Revakcinacija po 12 mėn., vėliau po 8 metų. Vakcina saugo ir nuo D hepatito (žr. priedus). Gydymo įstaigose būtina griežta medicininių intervencinių procedūrų kontrolė, vienkartinių instrumentų naudojimas. Tikslinga nėščių moterų stebėsena dėl HBsAg turėjimo.

 

Svarbu žinoti:

 

  • B hepatitas – pasaulyje labai išplitusi liga.
  • Ligos sukėlėjai yra virusas, perduodamas parenteriniu, lytiniu ir moters vaisiui būdu.
  • Ligos klinikinės formos yra geltinė, begeltė, besimptomė.
  • Diagnozė pagrindžiama biocheminiais kepenų funkcijas atspindinčių tyrimų duomenimis ir imunologiniais tyrimais.
  • Gydoma interferono ir antiretrovirusinių vaistų deriniu bei skiriamas simptominis gydymas.
  • B hepatito profilaktika – veiksmingi skiepai ir griežta medicininių intervencijų bei instrumentų kontrolė.

Alvydas Laiškonis iš knygos "Tropinės ir keliautojų ligos", Kaunas, 2009

Anekdotai

archyvas