Vulvos ligos

Išorinių lyties organų, vulvos (2.28 pav.), darinių pasitaiko gan dažnai, daugelis jų būna gerybiniai. Vulvos darinių priežastys gali būti neginekologinės ir ginekologinės.

 

Neginekologinės priežastys:

• riebalinių liaukų cistos;

• venų varikozė;

• hematoma;

• piktybiniai odos navikai

• gerybiniai odos navikai (lipoma, fibroma, papiloma);

• kirkšnies išvarža.

 

 

Ginekologinės priežastys:

• Bartolinio liaukos cista/abscesas;

• lyties organų karpos;

• endometriozė;

• vulvos vėžys;

• mezonefrinė (Gartnerio latako) ar paramezonefrinė cista, dažniausiai šalia makšties skliauto.

 

Vulvos nie žulys

Niežulio priežasčiai nustatyti būtina surinkti išsamią anamnezę ir gerai objektyviai ištirti  niežulio apimtą sritį.

 

Gydymas priežastinis (2.11 lentelė). Vulvos niežulį gali sukelti cukrinis diabetas, todėl svarbu ištirti gliukozės koncentraciją kraujyje.

 

 

 

Vulvodinija

Deginimo, dilginimo pojūtis, skausmas, kurio priežastis nežinoma. Tiriant pacientę, svarbu atmesti kitas priežastis, tada skiriama psichoterapija bei reikiamas gydymas.

 

Vulvos išopėjimas

Anamnezė ir objektyvus tyrimas padeda nustatyti konkrečias išopėjimų priežastis.

 

Infekcinės priežastys: lyties organų herpeso infekcija, pirminis sifilis, Behčeto sindromas, kuris pasireiškia burnos ir lyties organų gleivinių, akių, sąnarių, nervų sistemos, kraujagyslių ir virškinamojo trakto pažeidimais (pirmieji trys sutrikimai svarbiausi).

 

Neinfekcinės priežastys: vulvos karcinoma, Krono liga. Jei kraujuoja iš išopėjusių vulvos vietų, pacientė nedelsiant siunčiama pas akušerį ginekologą. Jei kraujavimo priežastis neaiški, o infekcija atmesta, taip pat siunčiama pas akušerį ginekologą. Jei, renkant anamnezę, paaiškėja, kad pacientė yra vykusi į užsienį ar jos partneris – užsienietis, pacientę reikia siųsti pas dermatovenerologą.

Bartolinio liaukos dariniai

Užsikimšus Bartolinio liaukos latakui, gali formuotis cista ir vulvoje susidaro neskausmingas darinys (2.29 pav.). Jei į lataką patenka infekcija, formuojasi abscesas, tada susidaro skausmingas, melsvai rausvas auglys. Cistos gali išnykti savaime. Jei anksti skiriama antibiotikų, pūlinys rezorbuojasi. Kartais jis pratrūksta, o jei ne, tenka atlikti marsupializacija, kuri taikytina ir šalinant cistas (jos prapjaunamos ir siuvama prie pjūvio kraštų).

 

 

Vulvos distrofija

Pagrindiniai simptomai – vulvos niežulys ir/ar deginimas. Pagal histologinę struktūrą skiriama hipoplazinė (lichen sclerosis) ir hiperplazinė vulvos distrofija.

Hipoplazinė vulvos distrofija

• Nustatoma įvairaus amžiaus moterims, daugiausia 45–60 metų. Tai dažniausia vulvos distrofijos forma.

• 25 proc. pacienčių nurodo, kad šeimos nariai serga autoimuninėmis ligomis.

• Pažeista gali būti ne tik vulva, bet ir vidinis šlaunies paviršius ir/ar tarpvietė, bet makšties pažeidimų nebūna. 20 proc. atvejų kitose kūno vietose randama baltų odos plotų, kurie paprastai nesukelia jokių simptomų.

• Ligos pradžioje formuojasi rausvas, niežtintis, deginantis plotas. Vėliau oda įtrūksta, išplonėja, bąla, gali atsirasti ištisi balti lopai (leukoplakija). Dėl atrofijos oda atrodo balkšva, o vulvos kontūrai po truputį nyksta. Susiaurėjus makšties angai, atsiranda paviršinė dispareunija. Kartais susijungus lytinėms lūpoms gali sutrikti šlapinimasis.

• Supiktybėjimo rizika – 3–5 proc. Jei įtariama ši forma, pacientę turi apžiūrėti akušeris ginekologas ar dermatovenerologas ir atlikti odos biopsiją, kad būtų galima patvirtinti ar atmesti hipoplazinę vulvos distrofiją. Gydoma vietinio poveikio steroidais 3 mėn., vėliau pagal reikalą. Pacientėms reikia patarti vietoje muilo intymiai higienai naudoti kremus vandens pagrindu, vengti vonios priedų.

 

Hiperplazinė vulvos distrofija

Šia ligos forma dažniausiai serga pomenopauzinio amžiaus moterys. Pagrindiniai požymiai: vulvos sustorėjimas, suragėjimas ir/ar nudrėskimai. Įtarus hiperplazinę vulvos distrofiją, pacientė siunčiama pas dermatovenerologą ar ginekologą odos biopsijos atlikti, kad būtų patvirtinta ar atmesta diagnozė. Gydoma vietinio poveikio steroidais. Mažiau kaip 2 proc. atvejų hiperplazinė vulvos distrofija būna piktybinė.

Neretai pacientėms nustatoma mišrios formos vulvos distrofija.

 

Vulvos intraepitelinė neoplazija (VIN)

Manoma, kad yra ryšys tarp VIN ir CIN.

 

Objektyvus tyrimas. Apžiūrint vulvos odą, galima pastebėti, kad ši yra pilkai balta, o jos paviršius skiriasi nuo aplinkinių sričių. Kartais randama baltų lopų, o pacientė gali skųstis niežuliu.

 

Diagnozė. VIN ir vulvos distrofija diagnozuojama iš dalies panašiai. Pagrindinis tyrimo būdas – odos biopsija. VIN klasifikuojama pagal histologinę struktūrą:

• VIN1 – epidermis sustorėjęs. Atipinės ląstelės apima mažiau negu trečdalį epitelio storio.

• VIN2 – ląstelės atipiniais branduoliais apima apie pusę epitelio storio.

• VIN3 – carcinoma in situ – ląstelės atipiniais branduoliais apima visą epitelį.

 

Gydymas. Kiekviena pacientė, kuriai objektyviu tyrimu nustatoma vulvos pokyčių (jei jų nesukėlė Candida infekcija ar kitos aiškios priežastys), siunčiama pas akušerį ginekologą odos biopsijos atlikti. Gydymas priklauso nuo to, kur yra pažeidimas, nuo audinių pokyčių ir VIN išplitimo. Galimi būdai: chirurginis, lazerinis, kriokauterizaciją, vietinė chemoterapija.

 

Vulvos vėžys

Šios lokalizacijos vėžys sudaro 4–5 proc. visų piktybinių ginekologinių ligų, apie 0,5 proc. visų moters piktybinių ligų. Lietuvoje 2004 m. sergamumas vulvos vėžiu buvo 3,3 atvejų 100 tūkst. moterų, mirtingumas – 1, 6 atvejų 100 tūkst. moterų. Dažniausiai serga 65–72 metų moterys. 90 proc. atvejų diagnozuojamas plokščiųjų ląstelių vėžys, rečiau melanoma, Bartolinio liaukos karcinoma, pamatinių ląstelių karcinoma, verukozinė karcinoma, Pedžeto liga ir kt. Dažniausiai pažeidžiamos lytinės lūpos.

 

Ankstyvieji vulvos vėžio simptomai:

• lėtinis vulvos niežulys (> 2/3 atvejų);

• čiuopiamas vulvos darinys;

• išopėjimas.

Įtarus ligą, būtina siųsti pas specialistus.

 

Gydymas chirurginis, po jo 5 metus išgyvena 95 proc. moterų.

Iš knygos "Moterų ligos"

Anekdotai

archyvas