Cukrinis diabetas

Ligos apibūdinimas

Ligos pažeidžiamas organas ar kūno dalis

Ligos dažniausiai pažeidžiami asmenys

Ligos priežastys ir rizikos veiksniai

Ligos simptomai ir požymiai

Ligos diagnostika

Ligos gydymas

Ligos prevencija

Pagrindiniai ligos aspektai

Ligos apibūdinimas

Cukrinis diabetas (cukraligė) – tai lėtinė, multisisteminė liga, sutrikdanti angliavandenių, riebalų, ir baltymų apykaitą, dėl absoliutaus ar santykinio insulino trūkumo. Taip gali atsitikti dėl to, kad kasa negamina insulino arba organizmas negali pasisavinti gliukozės.  Cukrinis diabetas yra dviejų tipų: pirmo tipo (toliau CD1) ir antro tipo (toliau CD2). CD 1 būdingas absoliutus insulino trūkumas, dėl kasos nesugebėjimo jį gaminti. CD2 būdingas santykinis insulino trūkumas, kai kasa gamina insuliną, tačiau dėl pakitusios organizmo ląstelių apykaitos, jos neįsisavina insulino. Insulinas yra universalus anabolinis hormonas, skatinantis angliavandenių, baltymų, riebalų ir nukleininių rūgščių biosintezę. Ląstelėse skatina gliukozės rezorbciją. Trūkstant insulino, gliukozė negali patekti į audinių ląsteles, todėl kraujyje padidėja gliukozės kiekis (hiperglikemija).

Ligos pažeidžiamas organas ar kūno dalis

Cukrinis diabetas yra sisteminė liga, pažeidžiamas visas organizmas. Pirmiausiai pažeidimai pasireiškia dėl padidėjusio gliukozės kiekio kraujyje ir dėl nesugebėjimo įsisavinti, gliukozės sumažėjimo ląstelėse. Todėl organizmas stengiasi pasigaminti gliukozės iš riebalų, baltymų, tai skatina ketonų gamybą. Pastarieji patekę į kraują padidina jo rūgščių koncentraciją, tai vadinama ketoacidoze, kurios metu slopinamas kvėpavimas, sutrinka nervų sistemos veikla, dėl žarnyno pažeidimo gali būti pykinimas, vėmimas, sutrikdoma kitų organų veikla, nesuteikus savalaikės pagalbos žmogus gali numirti. Pagreitėjęs riebalų ir baltymų skilimas skatina svorio mažėjimą.

Didėjant gliukozės kiekiui kraujyje, padidėja kraujo osmosinis (pajėgumas pritraukti daugiau vandens) slėgis. Pagal osmosinį gradientą vandens ląstelėse sumažėja, kraujagyslėse padidėja. Įsijungia kompensaciniai mechanizmai, dėl vandens trūkumo ląstelėse atsiranda troškulys, dėl per didelio vandens kiekio kraujagyslėse atsiranda gausus šlapinimasis. Išsekus kompensaciniams mechanizmams, vandens kiekis smegenų ląstelėse sumažėja iki kritinio lygio ir išsivysto hiperosmoliarinė koma.

Vėlesni pažeidimai išsivysto dėl sutrikusios angliavandenių, riebalų, baltymų apykaitos, kurios pasekoje pažeidžiamos kraujagyslės. Dėl to sutrinka regėjimas, inkstų funkcija, ženkliai padidėja miokardo infarkto, galvos smegenų insulto rizika, vystosi neuropatijos (sutrinka jutimai), dėl sutrikusios galūnės kraujotakos vystosi trofinės opos, pirštų ar visos galūnės nekrozė.

CD1 būdingas staigus ligos pasireiškimas, vystantis ketoacidozei ar hiperosmoliariniai komai. CD2 požymiai pasireiškia palaipsniui, būdinga kraujagyslių pažeidimo klinika, tačiau dėl netinkamo gydymo, rėžimo nesilaikymo pasireiškia ir ūmūs sindromai. CD1 ilgainiui taip pat

Ligos dažniausiai pažeidžiami asmenys

Cukrinio diabeto paplitimas pasaulyje sparčiai didėja. Jei 1985 metais CD sirgo 30 mln žmonių, 2000 metais sergančiųjų skaičius  buvo daugiau nei 150 mln. Apskaičiuota, jog 2025 metais sergamumas CD pasieks 333 mln. Pagal TDF duomenis, 1 tipo CD pasaulyje serga apie 4.9 mln žmonių, tai sudaro 0.09% visos populiacijos.

1 tipo CD dažniau serga jauni, iki 40 metų amžiaus žmonės. CD1 sudaro iki 10 procentų sergančiųjų. Skirtingai nuo CD2, CD1 sergantys buna nenutukę, ir liga dažniausiai pasireiškia diabetine ketoacidoze.

CD2 dažniausiai suserga vyresni nei 40 metų žmonės. Sergamumas 2 tipo CD žymiai didesnis ir sudaro 85-95% visų CD atvejų. Manoma, jog sergančiųjų 2 tipo CD skaičius auga dėl viršsvorio, nutukimo, mažo fizinio aktyvumo, neracionalios mitybos bei populiacijos senėjimo. Ypač sparčiai sergančiųjų 2 tipo CD daugėja buvusiose socialistinėse ir besivystančiose šalyse. Apskaičiuota, jog išsivysčiusiose šalyse sergamumas CD nuo 1995 m. iki 2025 m. padidės 41%, tuo tarpu buvusiose socialistinėse ir besivystančiose šalyse – net 170%.

CD1 dažnesnis tarp baltaodžių ir juodaodžių nei tarp azijiečių, dažniau serga vyrai.

CD2 dažniau serga vyresnės moterys, labiau priklauso nuo socialinių nei nuo rasinių skirtumų.

Ligos priežastys ir rizikos veiksniai

Susirgti CD1 didelę reikšmę turi paveldimumas. Susiformuoja antikūniai, kurie naikina kasos Langerhanso salelių β ląsteles gaminančias insuliną. Susirgti CD1 didelę įtaką turi aplinkos faktoriai, ypač virusinė infekcija (tymai, raudonukė, Koksaki virusai ir kt.), skatinantys autoimuninius procesus, t.y. antikūnių gamybą. Svarbūs mitybos faktoriai. Nustatytas tiesioginis ryšys tarp karvės pieno suvartojimo ir sergamumo CD1. Karvės pieno baltymas (serumo albuminas) antigeniniu požiūriu panašus į β ląstelių antigeną. 1 tipo CD susergama, kai suardoma 90% Langerhanso salelių β ląstelių.

Pagrindinis CD2 sukeliantis veiksnys yra genetiškai nulemta rezistencija(atsparumas) insulinui, ypač kepenyse, periferiniuose audiniuose, raumenyse ir riebaliniame audinyje. Rezistencijai insulinui atsirasti svarbią reikšmę turi viršsvoris, nutukimas, mažas fizinis aktyvumas. Sumažėjus jautrumui insulinui raumenyse, sutrinka gliukozės pasisavinimas, skatinama kepenų gliukozės produkcija. Kurį laiką padidėjusi insulino koncentracija normalizuoja gliukozės kiekį kraujyje, vėliau insulino sekrecija mažėja, nustatoma sutrikusi glikemija nevalgius, sutrikusi gliukozės tolerancija ir, galiausiai,  CD2.

Ligos simptomai ir požymiai

Klasikiniai simptomai:

Gausus šlapinimasis ir troškulys;

Padidėjęs apetitas ir svorio kritimas;

Nuovargis ir silpnumas;

Raumenų spazmai;

Naktinis šlapimo nelaikymas vaikams;

Potencijos sutrikimas;

Blogai gyjančios žaizdos;

Infekciniai susirgimai;

Mėnesinių ciklo sutrikimai;

Odos ir lytinių organų niežėjimas;

Neryškus regėjimas;

Pilvo skausmai, pykinimas;

Neuropatijos, jutimo sutrikimai, parastezijos.

CD2 sergantys žmonės keletą metų būna be simptomų. Ligos požymiai atsiranda pažengus ligai, esant kraujagyslių pažeidimams, inkstų funkcijos nepakankamumui, regos sutrikimams, koronariniai širdies ligai. CD1 debiutuoja dažniausiai diabetine ketoacidoze, požymiai atsiranda anksti.

Ligos diagnostika

Apklausęs ir detaliai ištyręs ligonį, atlikęs laboratorinius kraujo ir šlapimo tyrimus. Nustatoma gliukozės kiekis kraujyje, CD diagnozojamas jei dviejuose tyrimuose gliukozės yra > 6,99 mmol/l (norma nevalgius – 3,33-5,55mmol/l), jei vienkartinai randama gliukozės > 11mmol/l įtariamas diabetas. Nustatomas glikolizuotas hemoglobinas, esant >7% didelė kraujagyslių patologijos rizika. Taip gali būti elektrolitų pokyčiai. Šlapime aptinkama gliukozės, ketonų, padidėjęs baltymo kiekis.
Atliekamas angliavandenių tolerancijos mėginys – gliukozė matuojama nevalgius, po to duodama išgerti 75g gliukozės ir matuojama glikemija po 2val, naudingas diagnozuoti CD2.

Nustatomas C peptidas, kuris CD1 metu išlieka mažas, CD2 gali būti ir normalus. Retesniais atvejais nustatomi antikūniai prieš Langerhanso salelių β ląsteles.

Ligos gydymas

1.       Dieta ir fizinio krūvio režimas, svorio korekcija, sergant 2 tipo CD

2.       Medikamentinis gydymas

3.       Diabeto mokymas

Angliavandeniai turi sudaryti 50-60% paros maisto raciono, riebalai – mažiau nei 30% (sočiosios riebiosios rūgštys < 10%), baltymai – 10-20%. Paprastųjų angliavandenių kiekis neturi viršyti 50g/dieną. Rekomenduojama dieta su didesniu tirpių ir netirpių skaidulų kiekiu (20-35 g/dieną).

Fizinis aktyvumas pagerina glikemijos kontrolę, todėl turi būti pakankamas, tiek sergant  1 tipo, tiek ir 2 tipo CD. 6 savaites reguliariai sportuojant 4 val./sav., gliukozės pasisavinimas padidėja 30%.  Sergantys 2 tipo CD dažnai turi viršsvorį ar yra nutukę, todėl pakankamas fizinis aktyvumas svarbus ir svorio korekcijai. Svorio sumažėjimas 5-10% sumažina rezistenciją insulinui. Rekomenduojamas kūno masės indeksas (KMI) < 25 kg/m².

Peroraliniai antidiabetinai vaistai skirstomi:

1.      Skatina insulino sekreciją: glibenklamidas, glimepiridas, gliklazidas, glipizidas, glikvidonas, epaglinidas, nateglinidas;

2.      Mažina kepenų gliukozės produkciją ir rezistenciją insulinui: metforminas;

3.      Mažina rezistenciją insulinui: pioglitazonas, rosiglitazonas;

4.      Slopina angliavandenių absorbciją: akarbozė;

5.      Mažina svorį: orlistatas (slopina riebalų absorbciją), sibutraminas (centrinio veikimo).

Diabeto mokymas – svarbi sudėtinė CD gydymo dalis, nes, tik gerai žinant savo ligos ypatumus, galima pasiekti gerų rezultatų.

Gydymo tikslas:

• atstatyti metabolinius sutrikimus, apsaugant nuo ūmių ir lėtinių mikrovaskulinių ir makrovaskulinių komplikacijų vystymosi
• pailginti išgyvenamumą, priartinant prie sveikos CD atžvilgiu populiacijos
• pagerinti gyvenimo kokybę.

Ligos prevencija

Norint išvengti CD2 reikia sveikai ir saikingai maitintis, turi būti pakankamas fizinis aktyvumas.

CD1 prevencijos nėra.

Pagrindiniai ligos aspektai

1.       Cukrinis diabetas (cukraligė) – tai lėtinė, multisisteminė liga, sutrikdanti angliavandenių, riebalų, ir baltymų apykaitą, dėl absoliutaus ar santykinio insulino trūkumo.

2.       CD1 būdingas staigus ligos pasireiškimas, vystantis ketoacidozei ar hiperosmoliariniai komai.

3.       CD2 požymiai pasireiškia palaipsniui, būdinga kraujagyslių pažeidimo klinika.

4.       Pagrindiniai simptomai: troškulys, gausus šlapinimasis, svorio kritimas, nuovargis, apetito padidėjimas, pilvo skausmai, neuropatijos, sutrikęs regėjimas.

5.       Būtinas savalaikis gydymas norint išvengti komplikacijų ir didelio mirtingumo.

6.       CD diagnozojamas jei dviejuose tyrimuose gliukozės yra > 6,99 mmol/l (norma nevalgius – 3,33-5,55mmol/l).

7.       CD1 visada reikia insulino terapijos.

8.       CD2 pradedama gydyti peroraliniais vaistais, vėliau insulinais.