Homeopatija - ateities medicina

Pastaruoju metu iškilo natūralios aplinkos išnykimo grėsmė ir mes su nerimu stebime šio proceso įtaką žmogaus organizmui. Alergiškų žmonių skaičiaus gausėjimas, naujos ligos, atsirandančios dėl vaistų poveikio, mikroorganizmų štamai, atsparūs šiuolaikinių antibiotikų poveikiui, verčia gydytojus pervertinti vaistų skyrimo ribas. Dėl mokslinių žinių evoliucijos bendras ir platesnis požiūris į mediciną leidžia atskleisti vientiso žmogaus organizmo sąvoką, sureguliuoti jame vykstančius fiziologinius procesus.

Nūdien gydytojai stengiasi atsižvelgti į gyvos biologinės sistemos (gamta-žmogus) ryšį ir telktis į pagalbą natūralius gydymo būdus. Šiandien medikams iškilo būtinybė padidinti terapinės medicinos galimybes. Gydytojai, nebepajėgūs susivokti tarp daugybės naujų vaistinių preparatų, ėmė ieškoti tokios terapijos sistemos, kuri nekenktų ligotam žmogui. Būtent tokia gydymo sistema ir yra homeopatija, kurią, kaip gydymo metodą, pasiūlė Leipcigo universiteto privatdocentas Samuelis Hanemanas dar prieš 200 metų. Homeopatinio gydymo metodas greitai užkariavo pasaulį ir tapo populiarus ne tik Europos šalyse, bet ir Amerikoje, Azijoje, Australijoje bei Afrikoje. 19-o amžiaus viduryje Samuelio Hanemano idėjos pasiekė ir Lietuvą. Mūsų laikais savo gydymo praktikoje homeopatiją taiko 40 proc. Didžiosios Britanijos, 32 proc. Prancūzijos ir 25 proc. Vokietijos gydytojų.

Ką galima pasakyti apie homeopatiją po 200 metų klinikinio jos taikymo? Homeopatija tai - terapinis metodas, pagrįstas klinikiniais stebėjimais ir turintis daugiametę klinikinę patirtį. Homeopatinis metodas - tai individualaus vientiso organizmo, o ne atskirų organų gydymo metodas. Kiekvienas ligonis nuo kitų sergančiųjų ta pačia liga skiriasi subjektyviais pojūčiais. Specialistų rankose homeopatinis metodas daugeliu atvejų gali lemti sėkmę, ypač gydant pačias sudėtingiausias lėtines ligas. Homeopatija, kaip labai mažų dozių terapija, turi daug privalumų: nors jos gydomoji galia labai didelė, dėl to nebūna alerginių ir toksinių reakcijų. Dėl tos priežasties daugumą homeopatinių preparatų galima taikyti ne tik suaugusiems, bet ir vaikams bei nėščiosioms gydyti.
Nėra paprasta paaiškinti šios pačios įdomiausios, bet kartais dar nepakankamai vertinamos medicinos srities pagrindinius principus.

Homeopatijos pradininkas S.Hanemanas apie naujo gydymo metodo esmę rašė: „Tikėtina, kad tam tikri preparatai sugeba panaikinti simptomus, analogiškus tiems, kuriuos jie patys sukelia" (Similia similibus curantur - „panašaus gydymas panašiu"). Šiam principui iliustruoti galima pateikti pavyzdį: jei vakare duotume sveikam žmogui stiprios kavos, ji išprovokuotų nemigos simptomus, kuriuos, suprantama, ima reaguoti visas žmogaus organizmas – jis mėgina nuslopinti kavos poveikį. Žmogui, kenčiančiam nuo nemigos, gydytojas homeopatas dažnai skiria homeopatinį kavos preparatą, kuris sukelia tas pačias slopinimo reakcijas ir normalizuoja miegą.

Parinkti reikiamą gydomąją medžiagą, atitinkančią panašumo principą, - pagrindinė efektyvaus homeopatinio gydymo sąlyga.

Kita homeopatinių vaistų savybė - labai mažos veikliosios medžiagos dozės. Jei paskirtume homeopatines medžiagas įprastomis, nehomeopatinėmis dozėmis, kiltų suminis vienodų simptomų efektas, o dėl to gydoma liga labai paūmėtų. Todėl homeopatinės dozės turi būti bent subminimalios, subfarmakologinės, subfiziologinės ir intaktinės sveikų organų ir audinių atžvilgiu.
Homeopatiniai vaistai gaminami pagal tam tikras taisykles. Kaip jau buvo rašyta anksčiau, juose yra labai maži veikliosios medžiagos kiekiai. Gaminant tokį preparatą jie skiedžiami šimtus, tūkstančius ir daugiau kartų, kol pasiekiamas aukščiausias praskiedimo lygis. Po kiekvieno praskiedimo homeopatinis preparatas supurtomas. Toks procesas vadinamas potencijavimu, o vaistas - potencijuotu (homeopatijos terminologija turi istorinį pobūdį ir mažai pakitusi nuo Hanemano laikų).

Būtent dėl potencijavimo preparatai tampa homeopatiniais ir būtent potencijuotos medžiagos efektyviai veikia ligotus žmones. Šiuolaikinė fizika įrodė, kad potencijavimas turi gilią prasmę. Medžiagos skiedimo ir jos supurtymo metu tirpiklio molekulės išsirikiuoja tirpinamosios medžiagos lauke tam tikra, - „klasterine", - tvarka, jos tartum įsimena individualią šios medžiagos informaciją. Net ir labai praskiedus, t.y. kai pradinės medžiagos molekulių beveik nebelieka, „klasteriai" išsaugo savo struktūrą ir informuoja apie tą pradinę medžiagą.

Tinkamai taikomų homeopatinių preparatų gydomoji jėga nenusileidžia alopatiniams preparatams (visiems kitiems, išskyrus homeopatinius), o kartais juos net ir pranoksta.

Homeopatiją ir alopatiją sieja bendras tikslas - vaistais pagydyti ligonį arba bent pagerinti jo sveikatos būklę.
Homeopatinio ir alopatinio gydymo metodų skirtumo esmė - nevienodas požiūris į ligos prigimtį ir gydymo principus.
Alopatinio gydymo pagrindas - pašalinti ligos priežastis ir reiškinius (simptomus). Tinkamai parinktas alopatinis gydymas dažniausiai remiasi ligos raidai priešingais faktoriais (pvz.. infekcinių ligų gydymas antibakteriniais vaistais).

Homeopatija visu pirma įvertina konstitucini žmogaus tipą ir ligos simptomus. Pagal homeopatijos mokslą ligos simptomai yra ne kas kita kaip bandančio pasveikti organizmo reakcijos. Kitaip sakant, organizmas sveiksta dėl to, kad yra stiprinamas.

Homeopatiniu vaistų poveikis pagrįstas nuostata, kad žmogaus organizmas - tai save reguliuojanti ir tobulinanti sistema, kurią galima paveikti iš išorės. Homeopatija - tai reguliuojamoji terapija, kai taikant minėtąjį panašumo dėsnį švelniai ir patikimai koreguojami gyvų organizmų (ne tik žmonių, bet ir gyvūnų bei augalų) apsauginiai mechanizmai. Koreguojami ten, kur jie yra sutrikę.

Jeigu nusprendėte gydytis pas homeopatą, turite žinoti, kad:
Homeopatiniam gydymui labai svarbi gydytojo asmenybė, nes būtent jis, pasitelkęs savo žinias, jausmus bei intuiciją, turi tiksliai diagnozuoti ligonio būklę. Tikro gydytojo homeopato parengimas - tai sunkus darbas, trunkantis daug metų. Homeopatija, kaip mokslas, reikalauja iš gydytojo ypatingų dvasinių bei intelektinių savybių, o svarbiausia - suvokti žmogų kaip visumą. Todėl gerų gydytojų homeopatų labai mažai, jie unikalūs, jų gydymo rezultatai ypač geri. Deja, pastaruoju metu, esant homeopatijos renesansui, atsirado daug pseudohomeopatų neturinčių pakankamai žinių ir siekiančių pasipelnyti. Suvešėjusi jų klinikinė praktika diskredituoja homeopatiją kaip mokslą. Todėl, jeigu nusprendėte gydytis pas homeopatą, nesidrovėkite pasiteirauti, kokiose šalyse jis baigė mokslus bei stažavosi. Deramai parengtas, kvalifikuotas gydytojas homeopatas Jūsų tikrai nenuvils.

Šiuolaikinius homeopatinius preparatus galima suskirstyti į dvi dideles grupes. Pirmąją grupę sudaro homeopatiniai monopreparatai, sudaryti tik iš vieno komponento. Juos skiria tik gydytojai homeopatai. Kita grupė - vadinamieji kompleksiniai homeopatiniai vaistai, kuriuos sudaro keletas ingredientų. Juos gali skirti ir kiti bendrosios praktikos gydytojai.
Ilgalaikė gydytojų homeopatų patirtis gydant ligonius dviem ar daugiau monopreparatų byloja apie tokio gydymo efektyvumą. Tai nėra individualus įvairių ligų gydymo būdas, tai - naudojimasis galimybe labiausiai paplitusias ligas įveikti minimaliais nebrangių vaistų kiekiais.

Homeopatinių kompleksų skyrimo tikslingumas motyvuojamas tuo, kad homeopatinius kompleksus sudarantys monoprepartai papildo, o kartais netgi sustiprina vienas kito poveikį. Universalūs nereceptiniai kompleksiniai preparatai gali padėti ir namuose besigydantiems pacientams. Kompleksinė homeopatija, palyginti su nekompleksine, yra lengvesnė terapinė sistema, kadangi ji remiasi bendra medicinine terminija ir įprasta klinikine diagnoze. Su kompleksiniais homeopatiniais (kaip ir su kitais, nehomeopatiniais) vaistais atliekami standartiniai klinikiniai tyrimai. Esminis skirtumas yra tas, kad homeopatinių vaistų tyrimai iškart atliekami ne su gyvūnais, bet su žmonėmis - šis faktas dar kartą įrodo jų nekenksmingą, netoksišką ir harmoningą poveikį žmogaus organizmu.

Parengta pagal: "Gamtos galia" 1 (2) 2000