Homeopatinių vaistų veikimo mechanizmas

Homeopatiniai vaistai:
Didina organizmo imuninės sistemos aktyvumą (imunokompetentinės ląstelės, Ig, citokinai);
Padeda neutralizuoti biologinės ir cheminės kilmės toksines medžiagas;
Veikia drenuojančiai, t. y. didina organų ekskrecines galimybes;
Veikia organotropiškai, t. y. skatina normalaus audinio atsinaujinimą;
Dėl rezonansinių ryšių tarp įvairių homeopatinių preparatų D potencijų ir organizmo ląstelinių struktūrų 6D potencija turi reguliuojantį poveikį ląstelių citoplazmai, 12D veikia ląstelės membraną. Grybelių ir sporų rezonansą ypač veikia 8D potencija.

Vienas pirmųjų ir pamatinių šiuolaikinės farmakologijos dėsnių yra Arndt-Šulco dėsnis: kiekvienos medžiagos mažos dozės stimuliuoja, vidutinės - inhibuoja,
didelės -mirtinos.
Paprastai farmakologijoje yra skiriama 50 proc. maksimalios vaisto dozės.

Aukštesnių nei 24D arba 12C potencijų vaistuose nebelieka veikliosios medžiagos molekulių, nes gaunama 1:1024 koncentracija (Avo-gadro skaičius yra 1024).
Nors empiriškai homeopatinių vaistų poveikis nenuginčijamai įrodytas, tikslus veikimo mechanizmas iki šiol yra tyrinėjamas. Šiuo metu vyrauja dvi
homeopatinių vaistų veikimo hipotezės: medžiagos molekulių elektromagnetinio spinduliavimo bei vandens atminties.



1 pav. matote kelių vaistų kirlia-nogramas (fotografuota ultraaukšto dažnio elektromagnetiniame lauke).

Kaip matote, vienaip švyti Beladona motininė tinktūra, t. y. gryna žaliava, 6D jau visai keičiasi vaizdas, o 200D, kur pradinės medžiagos nebebus nė vienos molekulės (būtų praskiesta l:10200), spinduliavimas toliau intensyvėja.

1984-1990 m. J. Benveniste atliko tyrimą: in vitro sukėlė bazofigihį de-granuliaciją aukštų praskiedimų anti-IgE antikūnais bei įrodė, kad aukštų praskiedimų histaminas (120D) patikimai ją inhibuoja. Tai sukėlė sąmyšį mokslo pasaulyje, bet neseniai šį bandymą pakartojusios keturios nepriklausomos Europos laboratorijos patvirtino, kad šis teiginys yra teisingas. 1999-2000 m. įrodytas aukštų praskiedimų heparino poveikis kraujo plazmos koaguliacijai in vitro. Daugiau informacijos apie šiuos ir kitus J.

Benveniste eksperimentus galite rasti internete adresu www.digibio.com

Anksčiau vyravęs aiškinimas, jog vykstant biocheminėms reakcijoms ligandas jungiasi su receptoriumi rakto ir spynos principu, veikiant elektrostatinėms jėgoms mažiau atitinka tikrovę. Ląstelėje, kur vienai baltymo molekulei tenka apie 10 tūkst. H2O molekulių, o elektrostatinės jėgos tarp molekulių veikia tik labai mažu spinduliu (tik 2-3x didesniu už pačios molekulės diametrą), tokios reakcijos turėtų būti labai lėtos...

Kur kas įtikinamiau tą galima paaiškinti remiantis medžiagos molekulių elektromagnetiniu spinduliavimu. Jau seniai įrodyta, kad kiekviena medžiaga turi tik jai būdingą EM spinduliavimo dažnį diapazone iki 20 kHz.
Gyvuose organizmuose biocheminių reakcijų greitį ir nulemia būtent ši savybė. Pasirodo, molekulės gali sąveikauti ir „per atstumą", nebūtinai susidurdamos viena su kita. Minėtasis J. Benveniste 1998 m. atliko tyrimą su izoliuota jūros kiaulytės širdimi ir įrodė, kad įrašytas tam tikros medžiagos molekulių dažnis, o po to paleistas per stiprintuvą izoliuotą širdį veikė vienodai patikimai kaip ir pati pradinė medžiaga (išbandytas 30-ies medžiagų ir jų EM dažnio „įrašų" poveikis).



Vandens atminties hipotezė: potencijavimo metu susidaro vandens molekulių junginiai (klasteriai) (2 pav), išlaikantys pradinės medžiagos elektromagnetinį dažnį. Aukštesnių potencijų preparatuose, nors ir nebelikę medžiagos molekulių, šis EM signalas yra labai sustiprinamas.

Parengta pagal: "Gamtos galia" Nr. 2 (8);