Vaikų ir paauglių žalingi įpročiai

Vaikų sveikatai žalinga elgsena yra susijusi su tradiciniais ligų rizikos veiksniais – rūkymu, alkoholio ir narkotikų vartojimu, nesveika mityba, mažu fiziniu aktyvumu arba polinkiu rizikuoti (pvz., azartiniai lošimai, atsitiktiniai lytiniai santykiai, pan.). Tokia elgsena ypač būdinga paaugliams. Mokslininkai tokią elgseną vadina rizikingos elgsenos sindromu [1]. Tai terminas, kuris apibūdina paauglių elgesį, keliantį didelę grėsmę sveikatai. Dėl menkos gyvenimiškos patirties ir rizikos nesuvokimo vaikai ir paaugliai priskiriami didžiausios rizikos grupei. Kartais jų elgesys yra kaip būdas pasiekti tam tikrų tikslų, noras pasipriešinti visuomenėje nusistovėjusioms normoms ar būdas susidoroti su nesėkmėmis.

Lietuvoje atlikta nemažai mokinių gyvensenos ypatumų vertinimo tyrimų [2–7]. Jų rezultatai rodo, kad sveikatos rizikos veiksnių paplitimas tarp mokyklinio amžiaus vaikų dar labai didelis. Nors rengiamos ir vykdomos prevencines programos, mokinių su sveikata susijusios elgsenos problema vis dar labai aktuali. Alkoholinių gėrimų, narkotikų vartojimas ir rūkymo paplitimas tarp įvairaus amžiaus Lietuvos vaikų ir paauglių sistemingai stebimas nuo 1994 metų, kai Lietuva pradėjo dalyvauti tarptautiniuose mokinių gyvensenos tyrimuose – HBSC (angl. Health Behaviour in School-aged Children) ir ESPAD (angl. European School Survey Project on Alcohol and other Drugs). Didžiausių Lietuvos miestų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių – socialinė aplinka, didesnė narkotinių medžiagų pasiūla ir geresnė galimybė jų įsigyti mokiniams sudaro didesnį pavojų elgtis rizikingai sveikatai.

Rūkymo, alkoholio, narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo problema gilėja visose pasaulio šalyse. Net pačios turtingiausios pasaulio šalys negali išvengti vaikų ir jaunimo priklausomybės nuo šių kenksmingų medžiagų. Dar didesnė problema, kad rūkyti, vartoti alkoholio ir psichiką veikiančių medžiagų pradeda vis jaunesni asmenys [8].

Žiniasklaidoje aiškiai matomas problemos aktualumas – nepilnamečių rūkymas ir alkoholio vartojimas. Be to, gąsdina tai, kad patys nepilnamečiai, apsvaigę nuo alkoholio, padaro daug nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų, patys tampa įvairių nusikaltimų aukomis [9–11].

                Šiame straipsnyje apžvelgsime ne tik visuomenėje plačiai eskaluojamus žalingus įpročius (alkoholis, rūkymas, narkotinės medžiagos), bet ir tuos, kurie suprantami kaip kenksmingi veiksniai, bet vis dar retai laikomi įpročiu (netinkama mityba, miego sutrikimai, perdėtas naudojimasis informacinėmis technologijomis, fizinio aktyvumo stoka, patyčios, nuolatinis stresas, kt.). Naudodamiesi įvairia medicinos ir kitų sričių moksline literatūra, pateiksime įvairių apžvalgų ir rekomendacijų, kaip sumažinti ar visai išvengti žalingų įpročių, padėti su jais susidoroti vaikams ir paaugliams. Tai aktualu ne tik vaikų ligų, šeimos gydytojams, bet ir jų tėvams, artimiesiems, pedagogams, socialiniams darbuotojams ir visiems visuomenės nariams.

 

Rūkymas, alkoholis, psichotropinės medžiagos

Rūkančius vaikus sutinkame prie kiekvienos mokyklos, vaikų globos namų, rūkoma daugelyje vaikų vasaros poilsio stovyklų, viešose vietose (pvz., netoli mokyklų esančiose poilsio zonose, gyvenamųjų namų kiemuose, mokyklų prieigose). Vykstant įvairiems popamokiniams renginiams, prie mokyklų, jų prieigose galima sutikti apsvaigusių nuo alkoholio ir psichiką veikiančių medžiagų nepilnamečių. Žiniasklaidos puslapiuose mirga įvairiausių pranešimų apie į policijos komisariatus už pažeidimus pristatomus nepilnamečius.

Organizacijos Mentor Lietuva vykdytas tyrimas parodė, kad moksleiviai pradeda rūkyti ir vartoti alkoholio jau nuo 13–14 metų. Per 3 metus rūkančių paauglių padidėjo beveik 4 kartus (nuo 7,6 iki 27,1 proc.), o vartojančių alkoholio – beveik 2,5 karto (nuo 16,1 iki 38,1 proc.) [12]. 

Reguliariai rūko 47 proc. rūkančių paauglių. Tyrimo metu 13 Kauno mokyklų 7–8 klasių moksleiviai buvo apklausti 3 kartus – 2009, 2010 ir 2011 metais. 2009 metais vos 6,7 proc. berniukų teigė per pastarąsias 30 dienų rūkę. Tarp mergaičių tokių buvo 8,4 proc. Po metų rūkiusių berniukų buvo jau 16,7 proc., mergaičių – 19,3 proc., 2011-aisiais – atitinkamai 30,7 proc. ir 22,8 proc.

Naujausios apklausos metu 47 proc. rūkančių respondentų per minėtą laikotarpį surūkė 20 ir daugiau cigarečių, 35 proc. – 1–5 cigaretes, 18 proc. – 6–9 cigaretes. Alkoholio išbandžiusių šio amžiaus paauglių – dar daugiau. 2009 metais per pastarąsias 30 dienų ragavę alkoholio prisipažino 13,4 proc. berniukų ir 18,8 proc. mergaičių, 2010 metais – atitinkamai 26,1 proc. ir 26,4 proc., 2011 metais – 37,5 proc. ir 38,9 proc. 12,4 proc. berniukų ir 4,6 proc. mergaičių pernai per minėtą laikotarpį alkoholio vartojo 6 ar daugiau kartų. 2009 metais tokių buvo tik 1,9 proc. berniukų ir 1,1 proc. mergaičių. Dauguma žalingų įpročių turinčių paauglių (65,5 proc.) supranta, kad, jeigu jie rūkys ir kitą mėnesį, gali išsivystyti priklausomybė nuo tabako. Nepaisydami to, jie rūko toliau.

Tyrimas parodė, kad rūkantys moksleiviai net 3 kartus dažniau vartoja alkoholinius gėrimus, palyginti su nerūkančiais jų bendraamžiais. Be to, tabako ir alkoholio vartojimas daro įtaką tolesniam apsisprendimui eksperimentuoti su narkotikais – apie 40 proc. rūkančių vaikų sutiktų su pasiūlymu rūkyti kanapes. 58,4 proc. rūkančių paauglių turi ir rūkančius tėvus. Tarp nerūkančiųjų tėvai rūkaliai sudaro 43,4 proc. Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, beveik dukart padaugėjo vyresnių nei 7 metų nepilnamečių, kurie darydami nusikalstamas veikas, nukentėjo būdami neblaivūs.

Lietuvoje dar ne visi žmonės supranta narkotinių ir psichotropinių medžiagų žalą, jų paplitimo mastą tarp nepilnamečių. Kauno visuomenės sveikatos centro 2006 metų apklausa Tėvų požiūris į priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimą atskleidė, kad moksleivių tėvai yra ramūs dėl savo vaikų ir nemano, jog jie vartoja priklausomybes sukeliančias medžiagas. Dauguma tėvų, dalyvavusių apklausoje, teigė, kad tikimybė, jog jų vaikas vartoja narkotikus, rūko ar geria, yra maža [13–15].

Tarptau­tinio alkoholio ir kitų narkotikų vartojimo Europos mokyklose tyrimo (ESPAD) duomenimis, Lietuvos 15–16 metų paauglių rūkymo, alkoholio ir kitų narkotikų vartojimo rodikliai per 4 metus (2007–2011 metais) beveik nepakito. Pagal tai, kiek šio amžiaus jaunuolių rūko, vartoja alkoholio, narkotikus ir psichotropines medžiagas, Lietuva tarp kitų Europos šalių yra maždaug ties viduriu. Per 4 metus šiek tiek sumažėjo narkotikų prieinamumas. Narkotikus Lietuvoje dažniau išbando miestuose gyvenantys berniukai. 2011 metais bent 1 ar 2 kartus gyvenime vartojusių kokį nors nelegalų narkotiką paauglių Lietuvoje buvo šiek tiek daugiau negu vidutiniškai Europos šalyse – 21 proc. (ESPAD vidurkis – 18 proc.). Mūsų šalis pagal gydytojo nepaskirtų raminamųjų ir migdomųjų vaistų vartojimą užima gana aukštą vietą tarp Europos šalių. Tokius vaistus bent kartą pabandė 13 proc. Lietuvos mokinių: 7 proc. – berniukų, 19 proc. – mergaičių [16].

Nepilnamečių rūkymas ir alkoholio vartojimas yra didžiulė problema specialiuosiuose vaikų auklėjimo ir globos namuose. Atsižvelgiant į šių vaikų globos namų pateiktą informaciją apie rūkančius nepilnamečius, matyti, kad daugumai globotinių reikalingos konsultacijos ir gydymas nuo priklausomybės (1 lentelė) [17].

Kalbant apie įvairių narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo plitimą Lietuvoje, pirmiausia susiduriama su nepatenkinama situacija, esančia Romų tabore. Įvairių institucijų iniciatyva vyksta pasitarimai, siekiant efektyviai spręsti narkotikų problemą Vilniaus romų bendruomenėje, tačiau bendros nuomonės, efektyvių priemonių iki šiol nerasta [18].

Iki dabar gaji nuomonė, kad įrašas sveikatos istorijoje apie psichologo konsultaciją vaikui paliks žymę visam gyvenimui, sudarys kliūčių ateityje siekiant išsilavinimo ar ieškant darbo. Psichologai ir psichoterapeutai pabrėžia, kad tai yra klaidingas požiūris į psichologinę pagalbą. Alkoholį, tabaką ir narkotikus jaunimas nori išbandyti kaip pasilinksminimo priemones arba kaip liūdesio ar streso mažinimo būdus [19–21]. Todėl tokių problemų gali turėti tiek labai gerai besimokantis vaikas iš tvarkingos šeimos, tiek vaikas, kuris užaugo asocialioje ir girtuokliaujančioje šeimoje. Svarbiausia – laiku pastebėti problemą. Jei vaikui nuobodu, liūdna, jis jaučia stresą arba tai daro aplinkiniai, su kuriais praleidžiama daug laiko ir šie tampa pseudoautoritetais, atsiranda noras svaigintis [22].

 

Aplinka

Socializacija – procesas, kurio metu suaugusieji ir vaikai mokosi vieni iš kitų. Socializuodamiesi vaikai ir jaunuoliai perima visuomenės vertybes ir gyvenimo normas, o pats procesas apima įvairias žmogaus interakcijos sritis [23]. Žmogus – sociali būtybė, negalinti ir nesugebanti gyventi visiškoje socialinėje izoliacijoje be nuolat vykstančios socialinės sąveikos, bendradarbiavimo su kitais individais. Pozityvios asmenybės formavimuisi labai reikšminga šeimos įtaka, mokyklos kultūra, suaugusiųjų ir draugų pavyzdys, neformaliųjų bendraamžių grupių įtaka. Ne mažesnę reikšmę jauno žmogaus ugdymo procesui turi aplinka, kurioje sudaromos galimybės atsiverti. Mokinių socializacijai įtaką daro daugelis veiksnių.

Vienas tokių tyrimų atskleidė, kad moksleivių socializacijai svarbiausiu veiksniu respondentai įvardijo šeimą (93,6 proc. pedagogų ir 95,3 proc. tėvų) [24]. Antroje vietoje pagal svarbumą, pedagogų ir tėvų nuomone, yra draugai (86,5 proc. pedagogų ir 89,2 proc. tėvų). Kaip svarbius socializacijai turinčius įtaką veiksnius abi respondentų grupės nurodė internetą, televiziją, mokytojus, neformalųjį ugdymą, mokyklos kultūrą, nevyriausybines organizacijas, knygas. Akivaizdu, kad šeima, draugai, kartu su mokykla, televizija, internetu, mokyklos kultūra, neformaliojo ugdymo institucijomis ir nevyriausybinėmis organizacijomis, yra svarbiausi vaikų pozityviosios socializacijos veiksniai.

Šiuolaikinėje rinkos ekonomikos visuomenėje vykstantys pokyčiai kelia naujus iššūkius visose gyvenimo srityse. Vertybių krizė, nedarbas, neužtikrintumas dėl darbo vietos lemia, kad tėvai per mažai skiria laiko bendrauti su vaikais, jų priežiūrai. Sudėtinga socialinė ir ekonominė šalies būklė lemia dalies visuomenės kultūrinių, ypač dorovinių, vertybių nuosmukį, todėl vis daugiau paauglių niekur nesimoko, nedirba, valkatauja [25–26]. Nedori suaugusieji ir bendraamžiais įtraukia juos į nusikalstamą veiką, girtuokliavimą, narkomaniją. Sumažėjęs vaikų ir paauglių užimtumas socialiai reikšminga veikla lemia mokyklos nelankymą, nusikalstamumą, dėl to kyla didesnė grėsmė šalies gyventojų geno fondui, plinta socialinės našlaitystės reiškinys. Įtraukiant moksleivį į aktyvią praktinę veiklą, ugdymo procesą, kaupiant dorovinio elgesio įpročius, svarbu kryptingai panaudoti mokymo ir nepamokinės veiklos galimybes mokinių elgesio kultūrai formuoti. Vaikų ir jaunimo laisvalaikio užimtumas tampa svarbiu prevenciniu veiksniu. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu atliktas tyrimas Vaikų skurdo ir socialinės atskirties mažinimo galimybės ir priemonės Lietuvoje parodė, kad, siekiant spręsti vaikų skurdo ir socialinės atskirties problemas šalyje, tikslinga ne tik didinti šeimos pajamas, bet ir vaikų dalyvavimą visuomeniniame gyvenime, plečiant vaikų užimtumo ir laisvalaikio organizavimą, dienos centrų tinklą ir juose teikiamų paslaugų pasiūlą [4].

Neformalusis ugdymas tampa vis aktualesnis ir reikšmingesnis Lietuvos švietimo kontekste, nes vien formaliojo ugdymo metu įgytų žinių ir gebėjimų nepakanka sąmoningai, visapusiškai asmenybei ugdyti. Laisvalaikio kultūra turi didelę reikšmę asmenybei tobulėti arba degraduoti. Tinkamas neformaliojo vaikų švietimo organizavimas ir įgyvendinimas atitraukia vaikus nuo beprasmio laiko leidimo, žalingų įpročių, nusikalstamumo. Dalyvaudami neformaliojo švietimo veikloje, vaikai ugdo kompetencijas, kurios leidžia jiems tapti aktyviems visuomenės nariams, savarankiškai spręsti gyvenime kylančias problemas.

 

Tėvų įtaka

Lietuvos Respublikos Konstitucija, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, Civilinis kodeksas bei Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas įtvirtina prioritetinę tėvų teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgiant į jų fizinę ir protinę būklę, sudaryti sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje [14, 27–29]. Tėvams tenka didžiulė atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes, už vaiko auklėjimą ir vystymąsi. Taigi tėvai yra pirmoji grandis, kuri turi ugdyti nepilnamečius vaikus, mokyti juos sveikai gyventi, aiškinti apie tabako, alkoholio, narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo žalą ir padarinius. Tėvai turi paaiškinti vaikams, kad sužinoję, pastebėję savo draugus rūkant, vartojant alkoholio ar narkotines ar psichotropines medžiagas jie nebijotų apie tai pranešti savo švietimo įstaigos darbuotojams, tėvams.

Vaiko teisių apsaugos atstovų nuomone, pirmieji vaiko įgūdžiai, elgsena ir supratimas yra formuojami šeimoje. Vaikas, augdamas šeimoje, stebi tėvų įpročius, papročius šeimoje, dažnai, ypač paauglystėje, vaikai stengiasi elgtis taip, kaip elgiamasi jo artimiausioje aplinkoje. Dar dažniau vaikas, norėdamas pasijusti suaugusiuoju, kopijuoja tėvų elgesį, taip bandydamas užsitarnauti bendraamžių ar vyresnių paauglių pagarbą. Kalbant apie vaiko žalingus įpročius, pirmiausia dėmesys turi būti nukreipiamas į aplinką, kurioje vaikas leidžia daugiausiai laiko, t. y. šeimą. Svarbu, kad vaikas šeimoje būtų ugdomas elgtis saugiai ir savarankiškai, galvotų apie poelgių padarinius, sugebėtų savarankiškai vertinti rūkymo, alkoholio ir narkotinių medžiagų žalą savo ir aplinkinių sveikatai. Be to, vaikas nuo mažų dienų turi suprasti, kad bendraamžių ir suaugusiųjų gretose jis teigiamai turi būti vertinamas už savo žinias, laimėjimus, o ne už neigiamas emocijas sukeliančius poelgius.

Šeima yra pirmoji grandis, kurioje vaikas yra ugdomas, auklėjamas, iš jos jis perima patirtį, įpročius ir pan. [30]. Vaikas, ypač ankstyvojoje raidoje, yra labai pažeidžiamas, todėl tai, kaip jį gyvenimui ruošia artimiausia jo aplinka – šeima, vaikui labai svarbu. Vėliau šis vaiko supratimas yra tobulinamas ugdymo įstaigose. Jose vaikai perima įpročius iš savo bendraamžių, tačiau yra mokomi atsakingiau pasirinkti tai, kas jiems gera ir naudinga. Stokojant tėvų dėmesio ar mokyklos pedagogams nesugebėjus pakreipti vaiką reikiama linkme, miestų / rajonų savivaldybių Vaiko teisių apsaugos tarnybos privalo užtikrinti ir organizuoti kompleksinę pagalbą nepilnamečiams.

Šiandien svarbu kalbėti ir apie tai, kad vis jaunesni žmonės pradeda lytinį gyvenimą (dažniausiai pavartoję alkoholio, narkotinių medžiagų), todėl nestebina reiškinys, kai tėvais tampa asmenys, kurie dar patys yra vaikai [31]. Jaunos merginos, kurios dar nėra fiziškai subrendusios, tačiau jau yra reproduktyvios, dažnai netinkamai rūpinasi savo mityba, poilsio režimu, nevartoja vitaminų, turi kitų žalingų įpročių (rūko, vartoja alkoholio ar narkotikus), dėl to didėja neišnešiotų naujagimių, apsigimimų, alkoholiniu sindromu sergančių naujagimių, negyvagimių skaičius [24]. Jauni tėvai netinkamai auklėja vaikus, diegia jiems įpročius, kurie jau iš esmės yra savaime žalingi tolesnei radai.

 

Fizinis aktyvumas

Tai yra griaučių raumenų sukelti judesiai, kuriuos darant energijos suvartojimas yra didesnis negu ramybės būsenoje [32]. Bendrasis fizinis aktyvumas gali reikštis 5 gyvenimo srityse: laisvalaikio, profesinėje (vaikams ir paaugliams – mokykla), namų ruošos (ūkio darbai), mobilumo (transporto) ir, žinoma, sporto. Tai galima būtų pavadinti 5 pagrindinėmis fizinio aktyvumo formomis. Plačiąja prasme, švietimo sistemoje visas šias formas galima būtų suskirstyti į 2 grupes: fizinis aktyvą mokykloje ir už jos ribų (formalusis ir neformalusis ugdymas). Fizinis aktyvumas mokykloje:

  • rytinė mankšta;
  • įvairūs judrieji žaidimai;
  • sportiniai ir šokių būreliai;
  • žygiai, šventės, akcijos, varžybos, iškylos;
  • kūno kultūros pamokos;
  • aktyvi veikla per pertraukas ir pan.

Už mokyklos ribų galima dar didesnė fizinio aktyvumo rūšių įvairovė. Būtent ji sudaro bendrojo fizinio aktyvumo pagrindą [33–35].

Gausių mokslinių tyrimų duomenys rodo, kad pasaulyje dauguma vaikų yra nepakankamai fiziškai aktyvūs, be to, fizinio aktyvumo lygis mažėja visose amžiaus grupėse [35–37]. Fizinis aktyvumas labai sumažėja vaikams augant. Fizinis pasyvumas plačiai pripažintas kaip vienas pagrindinių rizikos veiksnių, šalia žalingų įpročių, netinkamos mitybos ir pan., susirgti įvairiomis lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis. Daugelyje tyrimų fizinis pasyvumas vaikystėje nurodomas kaip vienas svarbių veiksnių, kuris tiesiogiai prisideda prie vaikų ir paauglių globalaus nutukimo paplitimo Europoje ir pasaulyje [35–36]. Nutukimas ir fizinis pasyvumas yra laikomi pačiais didžiausiais XXI amžiaus visuomenės sveikatos iššūkiais. Taigi fizinis aktyvumas, kaip būtina sveikos gyvensenos dalis, teigiamai veikia vaiko sveikatą (o vėliau ir suaugusiojo) ir mokymosi rezultatus.

Fizinis aktyvumas dažnai siejamas ir su laiku, kurį individas praleidžia gryname ore. Didelis kompiuterinių technologijų paplitimas šiandien sumažino vaikų ir paauglių praleidžiamą laiką lauke, atvirose erdvėse, jis prisidėjo ir prie fizinio aktyvumo sumažėjimo [38].

Lietuvoje atlikta nemažai vaikų ir paauglių fizinio aktyvumo tyrimų [2, 39–42]. Paminėsime tik reprezentatyvius, didelės imties ir tikslumo tyrimus. Kūno kultūros ir sporto departamento užsakymu, 2005 metų Lietuvos kūno kultūros akademijos studijoje Lietuvos didžiųjų miestų vidurinių mokyklų mokinių fizinio aktyvumo tyrimas nustatyta, kad tik 9,8 proc. mergaičių ir 18,6 proc. berniukų, gyvenančių didžiuosiuose miestuose, fizinis aktyvumas atitinka Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomenduojamas normas.

Tarptautinio šeimų gyvensenos tyrimo duomenimis, maždaug pusės Lietuvos ikimokyklinukų fizinis aktyvumas yra per mažas, t. y. jie iš viso nesimankština (41,4 proc.) arba mankštinasi retai (12,5 proc.). Daug laiko vaikai praleidžia pasyviai, prie televizoriaus ar kompiuterio. Kitu tyrimu nustatyta, kad daugiau nei pusė tirtų vaikų (10–11 metų) lanko sporto mokyklą ar klubą ir skiria tam 1–3 val. per savaitę; kasdien arba kelis kartus per savaitę aktyvūs lauke būna 83,5 proc. berniukų ir 76,3 proc. mergaičių.

Pagal tarptautinio 2000–2001 metų tyrimo duomenis, PSO rekomendacijas atitinkantis Lietuvos ir kitų tyrime dalyvavusių valstybių vaikų ir paauglių fizinis aktyvumas 11 metų grupėje tarp mergaičių buvo 45 proc., o tyrime dalyvavusių šalių mergaičių – 33,1 proc., berniukų – atitinkamai 54 proc. ir 43,8 proc. 15 metų grupėje: tarp mergaičių – 27,3 proc., tyrime dalyvavusių šalių – 22,3 proc., tarp berniukų – atitinkamai 44,6 proc. ir 35,3 proc. Palyginus Lietuvos moksleivių fizinį aktyvumą su Europos Sąjungos šalių moksleivių fiziniu aktyvumu (2009–2010 metais), nustatyta, kad jis nėra geras, tačiau panašus į Europos Sąjungos vidurkį (2 lentelė).

Gana didelis Lietuvos vaikų fizinio aktyvumo tyrimų duomenų neatitikimas gaunamas, nes tyrėjai naudojasi labai skirtinga tyrimo metodologija ir metodika. Dažnai naudojami pačių sukurti klausimynai (skirti ne vien fiziniam aktyvumui, bet ir gyvensenai, įpročiams tirti), kurių tikslumas nėra patvirtintas objektyviais matavimo metodais. Taip pat tyrimams naudojama įranga ar instrumentai, kurie nėra sertifikuoti.

                      PSO Europos regiono būstinė pateikia tokias sveikatą stiprinančio fizinio aktyvumo rekomendacijas vaikams ir paaugliams: visi mokiniai turi dalyvauti vidutinio intensyvumo fizinėje veikloje ne mažiau kaip 60 min. kasdien. Nemaža dalis mokslininkų šias rekomendacijas laiko minimalistinėmis ir siūlo jas padidinti. Rekomendacijose pabrėžiama, kad per dieną visa fizinė veikla gali būti padalyta į trumpesnius nei 60 min. periodus (pvz., 2 kartus po 30 min. ar 3 kartus po 20 min.). Ji turėtų būti kuo įvairesnė, patrauklesnė ir įkvepianti tolesnį norą mankštintis, nes vaikų nuostatoms, įpročiams ir motyvacinei sistemai būdingas labilumas, būtinos nuolatinės teigiamos paskatos iš išorės [43].

Būtina pabrėžti, kad fizinė veikla turi būti reguliari, kad teigiamai paveiktų fizinį pajėgumą ir sveikatą. Mankštindamiesi vieną dieną per savaitę, vaikai nepagerins nei fizinio pajėgumo, nei sveikatos, o tik padidins perkrovimo ir traumų galimybę. PSO siūlo kasdienę bent jau vidutinio intensyvumo fizinę veiklą, kuriai nereikėtų ypatingų sąlygų ar didelių pastangų. Juk ne kiekvienas vaikas ar paauglys mėgsta sunkiai fiziškai dirbti. Beje, 2 treniruotės per savaitę padidina fizinį pajėgumą, jei fizinė veikla (treniruotė, pratybos) yra intensyvi (60–80 proc. širdies susitraukimų dažnio rezervo) ir ilgai trunka (ne mažiau kaip 1,5 val.). Tai ganėtinai intensyvus treniruočių režimas (priimtinas ne kiekvienam), siekiant sportinių rezultatų, pavyzdžiui, lavinant raumenų jėgą. Daugelis mokslinių šaltinių teigia, kad optimaliausias krūvis yra ne mažiau kaip 3 treniruotės (pratybos) per savaitę, o sportuojant 4–5 kartus per savaitę galima greičiau pasiekti aukštesnį fizinio pajėgumo lygį, ypač lavinant raumenų jėgą.

Veiksnius, turinčius įtaką vaikų ir paauglių fiziniam aktyvumui, galima suskirstyti į 4 pagrindines grupes:

  • asmeninės psichinės, fizinės ir raidos ypatybės;
  • šeimos (artimųjų) įtaka;
  • fizinė aplinka;
  • socialinė aplinka.

                      Kiekvienas vaikas ir paauglys turi unikalių fizinių, psichologinių ir dvasinių savybių. Jo fizinė ir psichinė raida priklauso nuo ekonominių, socialinių, psichologinių, genetinių ir kitokių veiksnių. Todėl svarbu, kad kiekvienas pagal galimybes pats pasirinktų fizinio aktyvumo formas, rūšis, atitinkančias asmeninius polinkius, nuostatas bei individualias savybes. Tada fizinis aktyvumas teiks pasitenkinimą, gerins savivertę, suteiks galimybę bendrauti su bendraminčiais. O kvalifikuotų specialistų priedermė padėti tai padaryti, patarti, kaip ir kokiomis priemonėmis fizinį aktyvumą galima įgyvendinti [36].

 

Miegas

Netinkami miego įpročiai yra viena dažnų problemų, su kuria susiduria mūsų visuomenė, ypač vaikai ir paaugliai. PSO teigia, kad miegas yra vienas svarbiausių fizinės sveikatos komponentų, kurio pagrindinė funkcija atkurti organizmo jėgas [44]. Dėl šios priežasties miegas gyvybiškai būtinas kiekvieno žmogaus fizinei, psichinei ir emocinei gerovei palaikyti. Esminis miegą apibūdinantis požymis yra miego kokybė. Tik visavertis ir kokybiškas miegas turi neabejotiną naudą žmogaus sveikatai.

Šiandien ne tik suaugusieji, bet ir jaunimas dažnai pamiršta žodžius poilsis ir normalus, sveikas miegas. Tyrėjai teigia, kad labai daug paauglių, mažai miegodami bei užmigdami prie veikiančių elektros prietaisų, kenkia savo sveikatai. Trečdalis apklaustų 12–16 metų paauglių miega tik 4–7 val. per naktį. Tuo tarpu ekspertai rekomenduoja miegoti bent 8 val. [45–46].

Miego taryba, atlikusi 1 tūkst. paauglių apklausą, teigia, kad tokie prietaisai miegamuosiuose kaip kompiuteriai ir televizoriai yra svarbiausi prasto miego veiksniai [46]. Beveik ketvirtadalis paauglių prisipažino, kad bent kartą per savaitę užmigo žiūrėdami televizorių, klausydami muzikos ar su kitu veikiančiu elektros prietaisu.

Beveik visi miegamuosiuose turi telefoną, muzikos centrą ar televizorių, o du trečdaliai – visus 3 prietaisus. 3 iš 4 (58 proc.) 12–14 metų berniukų savo miegamuosiuose turėjo telefoną, muzikos grotuvą, televizorių bei žaidimų valdymo pultą. 40 proc. paauglių prisipažino, kad dieną jie dažnai jaučiasi pavargę, o tik 10 proc. daug dėmesio skyrė geram nakties miegui.

Miegas svarbus tiek fiziniam, tiek psichiniam organizmo funkcionavimui. Ankstesni tyrimai rodo, kad mažai miegantiems žmonėms paprastai kyla problemų dėl antsvorio, jie linkę nutukti [9, 44, 47]. Jungtinės Karalystės tyrėjai nustatė, kad miego trūkumas gali lemti hormonų pakitimus, kurie skatina valgyti saldumynus, daug krakmolo turintį maistą [48]. Deja, klysta manant, kad neišsimiegojus tą bus galima padaryti savaitgaliais ar švenčių dienomis ir taip kompensuoti miego trūkumą darbo dienomis. Žmogaus cirkadinis ritmas (cirkadiniu ritmu vadinami organizme vykstantys ir maždaug kas 24 val. pasikartojantys biologiniai procesai. Tai tokie procesai kaip hormonų išskyrimas, mityba, miegas ir kt. Šiuos procesus reguliuoja vadinamasis biologinis laikrodis. Jis priklauso nuo šviesos ir tamsos pokyčių aplinkoje. Žinduolių biologinis laikrodis yra išsidėstęs tam tikruose virš schiazmos išsidėsčiusiuose pagumburio branduoliuose) kompensuojamųjų fazių neturi ir yra išbalansuojamas daug lengviau negu atkuriamas [9]. Be to, tik pajutusios visišką tamsą smegenys pradeda gaminti melatoniną, padedantį užmigti [49].

Kad jaustųsi pailsėjęs, vaikas savaitgaliais turėtų miegoti tiek pat kiek ir darbo dienomis. Žmogaus miego poreikis yra individualus, miego trukmė gali skirtis, tačiau naujausi mokslini tyrimai pateikia tokios miego trukmės rekomendacijos:

  • naujagimiai (0–3 mėnesių) – 14–17 val.;
  • kūdikiai (4–11 mėnesių) – 12–15 val.;
  • vaikai (1–2 metų) – 11–14 val.;
  • ikimokyklinio amžiaus vaikai (3–5 metų) – 10–13 val.;
  • mokyklinio amžiaus vaikai (6–13 metų) – 9–11 val.;
  • paaugliai (14–17 metų) – 8–10 val.;
  • jauni suaugusieji (18–24 metų) – 7–9 val.

Atkreipkite dėmesį į tai, kad pateiktos miego normos yra rekomendacinio pobūdžio, todėl galimi nedideli nukrypimai. Jei kiekvieną naktį vaikas miega 4 val. arba daugiau nei 10 val., tai jau galima vadinti miego sutrikimu, todėl būtina surasti jo priežastis [44, 47, 49].

Mažiau nei 7 val. miegantys vaikai ir paaugliai pasižymi silpnesniu imunitetu, jaučia didesnio intensyvumo skausmą, dažniau daro klaidų darbinėje veikloje [47]. Svarbu paminėti, kad ne tik miego trūkumas, bet ir jo perteklius neigiamai veikia fizinę ir psichologinę žmogaus sveikatą. Dėl to gali atsirasti išsiblaškymas, dėmesio koncentracijos ar atminties sutrikimų, padidėti nerimas, dirglumas ir irzlumas [44].

Miego trūkumas itin svarbus veiksnys patiriantiems stresą, jaučiantiems didelį nerimą, sergantiems depresija pacientams, nes gali išvystyti ne tik absoliutus miego sutrikimas – insomniją (kai visiškai nemiegama, nors žmogus jaučiasi itin pavargęs), bet ir reikšmingai prisidėti prie dirgliosios žarnos sindromo išsivystymo, kitų somatoforminių sutrikimų [50]. Literatūroje aprašomi mechanizmai, kai dėl miego sutrikimų didėja rizika išvystyti obsesinam-kompulsiniam sindromui, migrenai, tikams, kurie vaikams nustatomi vis dažniau [51–52].

 

Mityba

Pastaruoju metu daugelį vaikų ir paauglių vargina lėtinis nuovargis ne tik dėl miego sutrikimų [53]. Didžiausiu kaltininku galima laikyti ir netinkamą mitybą.

Aptariant žalingus vaikų ir paauglių mitybos įpročius, tenka kalbėti apie 2 lazdos galus. Vis labiau įsigalint liekam kūno kultui, vaikai ir paaugliai imasi drastiškų priemonių, nesuvokdami, kad taip jie alina savo organizmą [32]. Tai labai aktualu merginoms, pradedančioms anksti laikytis dietų ar net galiausiai susergančioms anoreksija [54]. Nors šie sutrikimai labiau aktualesni mergaitėms, nuolat didėja ir sergančių berniukų skaičiai. Dietos laikymasis ar visiškas maisto atsisakymas dažnai nėra laikomas žalingu įpročiu, teisinantis, kad tai tik laikinas periodas tikslui pasiekti. Deja, laikinas periodas iš tiesų gali trukti mėnesį, kelis ar net metus ir ilgiau, todėl yra sutrikdomas jauno organizmo vystymasis, išsivysto avitaminozė, alpimas, raumenų atrofija, miego sutrikimai, depresija, lytinio brendimo sutrikimai, mėnesinių nebuvimas, odos ligos ir pan. [34]. Įdomus tyrimas atskleidė, kad merginos, perdėtai linkusios rūpintis išvaizda, ypač besilaikančios dietų, statistiškai patikimai labiau piktnaudžiauja ir dirbtinės saulės šviesa – soliariumais. Deginimasis soliariumuose tampa dar vienu žalingu jaunystės įpročiu, kuris kelia riziką susirgti melanoma [55].

Kitas lazdos galas – persivalgymas, netinkamų produktų per didelis suvartojimas ir nutukimas. Nutukusių žmonių skaičiaus didėjimas pastebimas tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje [56–58]. Teigiama, kad antsvoris – antras pagal mirčių skaičių sveikatos sutrikimas Jungtinėse Amerikos Valstijose [57]. Europoje padėtis kiek geresnė, tačiau pastarąjį dešimtmetį nutukimo atvejų skaičius ėmė augti [59]. Nutukimas yra susijęs ne tik su kūno masės didėjimu, bet ir su žala sveikatai. Ilgainiui tai gali lemti sunkių sveikatos sutrikimų išsivystymą: 2 tipo cukrinį diabetą, širdies ir kraujotakos sutrikimus, insultą, kaulų ir sąnarių ligas. Nors šios ligos būdingesnės suaugusiesiems, tačiau vis daugėja atvejų, kai jas tenka diagnozuoti vaikams ar paaugliams [10, 56, 60–61].

Nesaikingas cukraus vartojimas gali būti pervargimo, kitų negalavimų priežastis. Iš saldumynų, perdirbtų ar greitai paruošiamų produktų vaikas gauna daug kalorijų ir nebenori sveikesnio maisto – vaisių, daržovių, pieno. Dažniausi vaikų vartojami angliavandeniai yra cukrumi saldinti gėrimai, pyragėliai, sausainiai, saldintos vaisių sultys, modifikuoti pusfabrikačiai, greitasis maistas [56, 57]. Nustatyta, kad vaikai, valgantys daug cukraus, daug mažiau gauna baltymų, vitaminų B ir E, geležies ir cinko [62]. Toks maitinimasis keičia mitybos įpročius, vaikas neišmoksta sveikai maitintis.

Be visų galimų sveikatos sutrikimų, nutukę vaikai patiria ir daugiau patyčių, o tai gali sukelti psichologinių sunkumų. Įrodyta, kad nutukę vaikai ateityje turi daugiau socialinių problemų, jų savivertė būna menkesnė nei kitų bendraamžių [59, 63]. Nustatyta, kad daugelis vaikystėje nutukusių vaikų lieka nutukę net ir suaugę [34]. Taigi tiek fizinių, tiek psichologinių sveikatos sutrikimų tikimybė suaugus ir neatsikračius antsvorio išlieka didelė. Įdomus faktas – nutukę vaikai yra statistiškai patikimai labiau linkę ir rūkyti, dažniau gydosi dantų kariesą, palyginti su normalaus svorio bendraamžiais [64].

Nutukimo prevencija gali prasidėti tik gimus vaikeliui. Daugeliu mokslinių tyrimų įrodyta, kad motinos pienu žindyti vaikai paaugę  rečiau būna nutukę [34, 59, 65]. Todėl moterų skatinimas žindyti kūdikius gali būti viena priemonių apsaugoti vaiką nuo nutukimo. Tolesniu vaiko raidos periodu tėvai daro įtaką formuodami vaiko mitybos įpročius, nes gali kontroliuoti vartojamą maistą, fizinį aktyvumą. Svarbu pratinti vaiką prie kuo įvairesnio sveiko maisto – vaisių ir daržovių, grūdinės kultūros produktų, žuvies, riešutų, sėmenų, pupelių, vandens (ne limonado!). Pradinių klasių (6–12 metų) vaikus reikėtų stengtis sudominti papildoma fizine veikla, kad tai taptų nuolatiniu užsiėmimu: krepšiniu, futbolu, plaukiojimu, tenisu, rytų kovos menais, šokiais, teatro būreliais. Ne mažiau svarbu tai, kaip patys tėvai leidžia laisvalaikį su vaiku. Tokiu būdu formuojamas vaiko gyvenimo būdas, įpročiai, kuriuos bus sunku pakeisti suaugus. 13–18 metų paaugliai dažniau renkasi greitąjį maistą. Todėl mokykla užima svarbią vietą formuojant vaikų sveiką gyvenseną. Tai apima ne tik kruopščiai sudarytus valgiaraščius, bet ir fizinės veiklos skatinimą fizinio lavinimo pamokose ar užklasinėje veikloje, būreliuose [34, 59, 66–67]. Puikus pavyzdys – greitojo ir nesveiko maisto aparatų atsisakymas ugdymo įstaigose.

Formuojant tinkamus mitybos įpročius, vaikui svarbu aiškinti ne tik apie sveiko maisto naudą, pasirinkimo galimybes, bet ir paties valgymo principus, tvarkaraštį (pusryčiai, pietūs, vakarienė, užkandžiai prieš pagrindinius valgymus) – tai užtikrina cirkadinio ritmo vientisumą, apsaugo nuo tokių ligų kaip vidurių užkietėjimas, pilvo pūtimas, dėmesio koncentracijos sutrikimai ir kt. [68–69].

 

Medijos

Specialistų teigimu, per ilgai praleidžiamas laikas prie televizoriaus, kompiuterio  kelia susirūpinimą ne vien dėl to, kad per televiziją ar internetą rodoma daug smurto. Paaugliai, kurie ilgiau nei 4 val. vakare praleidžia prie televizoriaus, naršo po netinkamus interneto puslapius, labiau linkę nusikalsti, vartoti narkotikus ir atsiriboti nuo visuomenės bei tėvų, kuriems tampa priešiški [63]. Jie nesistengia aktyviai dalyvauti gyvenime, mokytis, dirbti, rasti savo vietą ir už ją kovoti. Be to, televizijos laidų ar kitos vaizdinės medžiagos internete žiūrėjimas yra įtemptas darbas. Pavargsta ne tik akys, bet ir nervų sistema – jautresniems vaikams kyla įvairių baimių, gali išsivystyti neurozės [70].

4–10 metų vaikams siūloma leisti žiūrėti tik jiems skirtas laidas ir ne ilgiau nei 20–30 min. per dieną. JAV medikai įrodė, kad televizijos žiūrėjimas vidutiniškai 4 val. per parą trukdo pasirūpinti fizine būkle, susitelkti šeimoje, rasti laiko aktyvesnei veiklai [71]. Amerikiečių vaikai yra labiau nutukę nei prieš dešimtmetį. Taip yra dėl to, kad laisvalaikį jie leidžia prie televizoriaus ar kompiuterio. Vykstant skaitmeninės technikos revoliucijai, darbe ir namuose vis dažniau naudojamės kompiuteriu. Tėvai neretai klausia, ar vaikams verta kuo anksčiau pradėti juo naudotis, ar geriau vengti jo įtakos? Reikėtų su vaiku susitarti, kad tą dieną, kai žais ar dirbs kompiuteriu, nežiūrės televizoriaus. Tačiau tiek televizorius, tiek kompiuteris neturi užgožti vaiko fizinio aktyvumo, atimti iš jo viso laisvalaikio. Be regos, nervų sistemos sutrikimų, svarbu paminėti ir ortopedinį aspektą – netinkama laikysena, stuburo iškrypimai, skoliozės sudaro didelę dalį sveikatos sutrikimų, sukeliamų netinkamai naudojantis medijos priemonėmis [9, 72].

Mokslininkai atkreipė dėmesį į smurtinės informacijos žinias­klaidoje ir smurtinio elgesio gyvenime ryšį. Moksliniai tyri­mai parodė, kad imliausi žiniasklaidos poveikiui yra būtent vaikai ir paaugliai [11, 73–74]. Elgesio modelius vaikui pateikia šeima, subkultūra ir žiniasklaida. Ypač per vaizdines informacijos priemones įvairaus amžiaus žiūrovams tapo prieinami nepageidautino elgesio modeliai, nes normaliame gyvenime žmonės retai mato brutalią agresiją, sunkius nusikaltimus. Daugėja ir duomenų apie žalingą smurtinių kompiuterinių žaidimų ar interneto poveikį. Visose demokratinėse šalyse yra sukurti ir nuolat tobulinami teisiniai apsaugos nuo žalingo žiniasklaidos poveikio mechanizmai [74].

 

Azartiniai lošimai

                      Tai žaidimai iš pinigų, kurių rezultatą lemia visiškai atsitiktinis įvykis. Tuo jie iš esmės skiriasi nuo kitų žaidimų, kurių rezultatai priklauso nuo žaidėjų įgūdžių, sugebėjimų žaisti ir laimėti žaidimą. Priklausomybė nuo azartinių lošimų vadinama ludomanija ir pasižymi liguistu potraukiu azartiniams lošimams, o tarptautinių ligų kodų (TLK-10-AM) klasifikacijoje priskiriama prie įpročių ir potraukių sutrikimų (F63.0) [75]. Ši priklausomybė formuojasi pamažu, pradedant nuo pirmojo patyrimo. Jei pirmasis lošimo patyrimas buvo neigiamas, sukėlė daug sunkių jausmų ar finansinių nuostolių, tikėtina, kad susidomėjimas juo nebegrįš. Ir, atvirkščiai – jei lošimas sukėlė subjektyviai malonų ar neįprastą euforinį jausmą, tikėtina, kad šią patirtį paauglys norės pakartoti dar kartą. Priklausomybės nuo lošimo simptomai labai panašūs į priklausomybę nuo psichotropinių medžiagų: tolerancija arba abstinencija. Dažnėja lošimų skaičius – didėja poreikis lošti ar dalyvauti lošime, o bandant sustabdyti lošimą ar nesant galimybės jį tęsti pastebimas abstinencijos sindromas: nuotaikų kaita, neadekvatus elgesys, mąstymo, atminties, miego, somatiniai sutrikimai, apatija, mintys apie savižudybę. Ludomanijos gydymas yra ilgas ir labai sudėtingas, tam reikia daug pastangų tiek iš lošiančiojo, tiek iš jo artimųjų.

                     Lietuvoje priklausomybė nuo azartinių lošimų yra paplitusi, tačiau kol kas rečiau tyrinėjama problema [76]. Paauglių lošimas yra kur kas mažiau tyrinėta sritis, tačiau, remiantis rastais duomenimis, galima teigti, kad paaugliai ne tik lošia (nepaisant įstatymų apribojimų), bet ir susiduria su priklausomybės nuo lošimų padariniais dar prieš sulaukdami savo teisėto amžiaus lošti. Paauglių įsitraukimas į lošimą priklauso nuo amžiaus, raidos stadijos, lyties, lošimų prieinamumo aplinkoje (3 lentelė). Jaunesni paaugliai iš pinigų dažniau lošia savo namuose, su šeimos nariais ar draugais. Ankstyvoji sutrikimo pradžia būdingesnė vaikinams nei merginoms. Vaikinai kaip pagrindinį lošimo tikslą dažniau pabrėžia patį laimėjimą. Ankstyvoji lošimo sutrikimo pradžia siejama su impulsyvumu ir alkoholio bei narkotinių medžiagų vartojimu. Panašiai kaip ir suaugusieji, paaugliai pasižymi normų, įstatymų neatitinkančiu elgesiu, dažniau rūko, vartoja alkoholio ar psichotropines medžiagas, jiems prasčiau sekasi mokykloje, bendraujant su draugais, šeima. Patologiškai lošiantys paaugliai nuo kitų paauglių skiriasi dažnesnėmis suicidinėmis mintimis. Dauguma lošimo sutrikimų turinčių jaunuolių jį išauga, tačiau daliai lieka viso gyvenimo problema. Nors visose amžiaus grupėse išskiriama labai nedidelė dalis tų, kurie kreipiasi pagalbos dėl lošimo problemų, tarp jaunų žmonių pagalbos ieškančiųjų yra itin mažai, nes neretai jie to nesuvokia kaip problemos.

                      Ištyrus Kauno paauglius, pastebėta, kad dauguma jų yra bent kartą žaidę televizijos loterijoje (53,9 proc. visų tirtų paauglių), kitose loterijose (36,8 proc.). Remiantis panaudotais tyrimo įrankio kriterijais (išskyrus patologiškus lošėjus), pastebėta, kad dauguma Kauno paauglių lošia lošimo automatais (51,4 proc.), nemaža dalis – kortomis (17,1 proc.).

 

Ką daryti?

Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas pažymėjo, kad mūsų valstybei reikia stiprinti priemones, nukreiptas į alkoholio vartojimą ir narkomanijos tarp vaikų problemą ir šioje srityje vykdyti projektus [65]. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriai pabrėžė, kad būtina užtikrinti socialinę pagalbą tiek vaikams, vartojantiems psichiką veikiančias medžiagas, tiek jų tėvams, t. y. reabilitacijos paslaugų prieinamumą, imtis priemonių institucijų tarpusavio bendradarbiavimui ir veiksmų koordinavimui vykdant prevencines programas [76]. Būtina sukurti bendrą sistemą, kuri padėtų kovoti su psichiką veikiančių medžiagų neteisėtu vartojimu, pašalinti spragas visuomenės (ypač tėvų) informavimo ir švietimo srityje, didinti kompetentingų specialistų (vaikų psichiatrų, psichologų, socialinių darbuotojų), galinčių suteikti kvalifikuotą pagalbą įvairias psichiką veikiančias medžiagas vartojantiems asmenims bei jų šeimoms, skaičių, kelti mokyklų administracijų, mokytojų, psichologų, socialinių pedagogų, medikų kvalifikaciją narkotinių ar psichotropinių medžiagų vartojimo prevencijos, veiksmingos ir specializuotos pagalbos vaikui teikimo klausimais.

Svarbu, kad kiekvienas asmuo nebūtų abejingas nepilnamečių teisių pažeidimams, jaustų atsakomybę už nepilnamečius visuomenės narius ir, pastebėję tokius faktus, informuotų atsakingas institucijas.

Lietuvoje iki šiol nėra specializuotos įstaigos, kurioje būtų sudarytos visos sąlygos gydyti vaikus, sergančius atitinkama priklausomybe, todėl būtina sukurti specialią vaikų, piktnaudžiaujančių psichiką veikiančiomis medžiagomis, ilgalaikės reabilitacijos ir socialinės integracijos sistemą (kur vaikas gautų reikiamas medicinines, socialines bei psichologines reabilitacijos paslaugas). Šiuo metu turimais duomenimis, šalyje yra labai nedaug stacionarių narkomanų reabilitacijos bendruomenių, galinčių suteikti pagalbą vaikui, vaikams trūksta ilgalaikės psichologinės ir socialinės reabilitacijos paslaugų. Tokioms įstaigoms kurtis kliudo visuomenės pasipriešinimas, smerkiamas požiūris į tokio tipo reabilitacines įstaigas [27]. Svarbus yra kiekvieno bendruomenės nario požiūris, visi sprendimai turi būti priimami adekvačiai įvertinant padėtį, ypač tai, kad tokio centro paslaugų jau seniai laukiama, asmenims nėra teikiama reabilitacinė pagalba ir pan.

                       

Apibendrinimas

  • Nepilnamečių tabako, alkoholio ir psichotropinių medžiagų vartojimas Lietuvoje

yra didelė problema:

  • nepakankamas bendradarbiavimas tarp institucijų, veiksmų koordinavimas sprendžiant nepilnamečių priklausomybės nuo tabako, alkoholio ar kitų narkotinių ir psichotropinių medžiagų klausimus, trūksta kompetentingų specialistų (vaikų psichiatrų, psichologų, socialinių darbuotojų), galinčių laiku suteikti kvalifikuotą pagalbą įvairias psichiką veikiančias medžiagas vartojantiems asmenims, jų šeimoms;
    • didėja nusikalstamų veikų, kurias padarė neblaivūs nepilnamečiai, ir atvejų, kai nusikalstamos veikos padarymo metu nukentėjo neblaivūs nepilnamečiai, skaičius;
    • švietimo įstaigų, vaikų globos įstaigų darbuotojai, tėvai nėra mokomi praktiškai atpažinti priklausomybę turinčius vaikus, ypač vartojančius narkotines ar psichotropines medžiagas.
  • Pozityvios asmenybės formavimuisi reikšminga šeimos įtaka, mokyklos kultūra,

suaugusiųjų ir draugų pavyzdys, neformaliųjų bendraamžių grupių įtaka. Ne mažesnę reikšmę jauno žmogaus ugdymo procesui turi aplinka, kurioje jam sudaromos galimybės atsiverti.

  • Šeima (tėvai, globėjai) yra pirmoji grandis, kurioje vaikas yra ugdomas,

auklėjamas, iš kurios jis perima patirtį, įpročius ir pan.

  • Tarptautinio šeimų gyvensenos tyrimo duomenimis, maždaug pusės Lietuvos

ikimokyklinukų fizinis aktyvumas yra per mažas, t. y. jie iš viso nesimankština arba mankštinasi retai. Palyginus Lietuvos moksleivių fizinį aktyvumą su kitomis šalimis nustatyta, kad jis nėra geras, tačiau panašus į Europos Sąjungos vidurkį.

  • Mažiau nei 7 val. miegantys vaikai ir paaugliai pasižymi silpnesniu imunitetu,

jaučia didesnio intensyvumo skausmą, dažniau daro klaidų darbinėje veikloje. Miego perteklius taip pat neigiamai veikia fizinę ir psichologinę žmogaus sveikatą – gali atsirasti išsiblaškymas, dėmesio koncentracijos ar atminties sutrikimų, padidėti nerimas, dirglumas ir irzlumas.

  • Lėtinį daugelio vaikų ir paauglių pervargimą sukelia žalingi mitybos

įpročiai: nereguliarus valgymas, ankstyvos dietos, tukinantis, daug cukraus, pridėtinių dažiklių ir kitų nesveikų medžiagų turintis maistas.

  • Paaugliai, kurie ilgiau nei 4 val. vakare praleidžia prie televizoriaus, naršo po

netinkamus interneto puslapius, labiau linkę nusikalsti, vartoti narkotikus ir atsiriboti nuo visuomenės bei tėvų, kuriems tampa priešiški.

  • Lietuvoje paauglių azartinis lošimas yra kur kas mažiau tyrinėta sritis, tačiau paaugliai

ne tik lošia, bet ir susiduria su priklausomybės nuo lošimų padariniais dar prieš sulaukdami savo teisėto amžiaus lošti, todėl prevencinės priemonės nepilnamečiams reikalingos ir šioje sferoje.

  • Svarbu, kad kiekvienas asmuo nebūtų abejingas nepilnamečių teisių pažeidimams, jaustų atsakomybę už nepilnamečius visuomenės narius ir pastebėję tokius faktus informuotų atsakingas institucijas.

 

Keywords: harmful habits, children, adolescents, drugs, smoking, alcohol, narcotic substances, sleeping disorders, inadequate nutrition, fast-food, smart technologies.

 

Summary

Risky behavioral syndrome is a health-related behavior associated with traditional risk

factors of various diseases: smoking, alcohol and drug use, unhealthy diet, low physical activity or gambling, early onset of sexual intercourse etc., especially seen in children and adolescents due to poor experience of life and misunderstanding risk. Researches, assessing the peculiarities of juvenile lifestyle in Lithuania, suggest that the prevalence of health risk factors is particularly high. While various preventive programs are being developed and implemented, the problem of children and adolescents’ health-related behavior remains very relevant as the measures are not sufficiently effective due to public opposition.

 

Rūta Mačiulytė

Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas

Literatūra

 

  1. Call Kathleen Thiede, Riedel Aylin Altan, Hein Karen, McLoyd Vonnie, Petersen Anne, Kipke Michele. Adolescent Health and Well‐Being in the Twenty‐First Century: A Global Perspective. J Res Adolesc. 2003 m. vasario 24 d.;12(1):69–98.
  2. http://old.ntakd.lt/files/leidiniai/2011/1-SveikatosMokslai-2.pdf.
  3. http://old.ntakd.lt/files/leidiniai/2011/2-Medicina-47.pdf.
  4. http://www.esparama.lt/es_parama_pletra/failai/ESFproduktai/2_SADM_tyrimas_paslaugos-seimos-gerovei_2013-07.pdf.
  5. http://old.ntakd.lt/files/informacine_medzega/3-MTP%281%29.pdf.
  6. http://old.ntakd.lt/files/informacine_medzega/6-Kita_Informacija/02-moksliniai_str/12-VAS.pdf.
  7. http://old.ntakd.lt/files/informacine_medzega/2-Moksliniai_straipsniai/3-53-60%282%29.pdf.
  8. Pinilla J, González B, Barber P, Santana Y. Smoking in young adolescents: an approach with multilevel discrete choice models. J Epidemiol Community Health. 2002 m. kovo 1 d.;56(3):227–32.
  9. Media C on CA. Children, Adolescents, and the Media. Pediatrics. 2013 m. lapkričio 1 d.;132(5):958–61.
  10. St-Onge M-P, Keller KL, Heymsfield SB. Changes in childhood food consumption patterns: a cause for concern in light of increasing body weights. Am J Clin Nutr. 2003 m. gruodžio 1 d.;78(6):1068–73.
  11. Guerra Nancy G., Williams Kirk R., Sadek Shelly. Understanding Bullying and Victimization During Childhood and Adolescence: A Mixed Methods Study. Child Dev. 2011 m. vasario 3 d.;82(1):295–310.
  12. https://www.delfi.lt/news/daily/education/tyrimas-beveik-30-proc-13-14-metu-moksleiviu-ruko-beveik-40-proc-vartoja-alkoholi.d?id=60282817.
  13. http://www.manosveikata.lt/lt/temos/toksikologai-narkologai/kodel-nuolat-reikia-kalbeti-apie-rukyma.
  14. http://www.tavovaikas.lt/mokinys/mokslai-ir-laisvalaikis/lietuvos-vaiku-tyrimas-sveikiausios-yra-vidutinio-pragyvenimo-lygio-seimos.d?id=63114702.
  15. http://www.sakiaivsb.lt/8921/straipsniai/sveikos-gyvensenos-propagavimas.html?read=12024.
  16. http://www.hi.lt/uploads/pdf/visuomenes%20sveikata/2017.1(76)/VS%202017%201(76)%20LIT%20A%20Psichoaktyviosios%20medziagos.pdf.
  17. Alexander HM, Callcott R, Dobson AJ, Hardes GR, Lloyd DM, O’connell DL, et al. Cigarette Smoking and Drug Use in Schoolchildren: IV—Factors Associated with Changes in Smoking Behaviour. Int J Epidemiol. 1983 m. kovo 1 d.;12(1):59–66.
  18. http://old.ntakd.lt/files/leidiniai/METODINE_MEDZIAGA/Siuolaikiski_rukymo_prevencijos_metodai.pdf.
  19. Giannakopoulos G., Panagiotakos D., Mihas C., Tountas Y. Adolescent smoking and health‐related

    behaviours: interrelations in a Greek school‐based sample. Child Care Health Dev. 2008 m.

     lapkričio 4 d.;35(2):164–70.

  1. Huurre T, Lintonen T, Kaprio J, Pelkonen M, Marttunen M, Aro H. Adolescent risk factors for excessive alcohol use at age 32 years. A 16-year prospective follow-up study. Soc Psychiatry Psychiatr Epidemiol. 2010 m. sausio 1 d.;45(1):125–34.
  2. MacD. Hunter S, Webber LS, Berenson GS. Cigarette smoking and tobacco usage behavior in children and adolescents: Bogalusa heart study. Prev Med. 1980 m. lapkričio 1 d.;9(6):701–12.
  3. PhD DB, PhD KAM. A Developmental Perspective on Adolescent Drug Abuse. Adv Alcohol Subst Abuse. 1985 m. kovo 1 d.;4(3–4):41–66.
  4. Gillham J, Reivich K. Cultivating Optimism in Childhood and Adolescence. Ann Am Acad Pol Soc Sci. 2004 m. sausio 1 d.;591(1):146–63.
  5. Garmienė A, Žemaitienė N, Zaborskis A. Family time, parental behaviour model and the initiation of smoking and alcohol use by ten-year-old children: an epidemiological study in Kaunas, Lithuania. BMC Public Health. 2006 m. lapkričio 23 d.;6:287.
  6. Stea TH, Torstveit MK. Association of lifestyle habits and academic achievement in Norwegian adolescents: a cross-sectional study. BMC Public Health. 2014 m. rugpjūčio 11 d.;14:829.
  7. O’Dea JA, Caputi P. Association between socioeconomic status, weight, age and gender, and the body image and weight control practices of 6- to 19-year-old children and adolescents. Health Educ Res. 2001 m. spalio 1 d.;16(5):521–32.
  8. http://www.nmva.smm.lt/wp-content/uploads/2012/12/Jaunimo-psichin%C4%97-sveikata-ir-savi%C5%BEudyb%C4%97s.pdf.
  9. Vereecken CA, Keukelier E, Maes L. Influence of mother’s educational level on food parenting practices and food habits of young children. Appetite. 2004 m. rugpjūčio 1 d.;43(1):93–103.
  10. Baumrind D. Parental Disciplinary Patterns and Social Competence in Children. Youth Soc. 1978 m. kovo 1 d.;9(3):239–67.
  11. Rudasill KM, Reio TG, Stipanovic N, Taylor JE. A longitudinal study of student–teacher relationship quality, difficult temperament, and risky behavior from childhood to early adolescence. J Sch Psychol. 2010 m. spalio 1 d.;48(5):389–412.
  12. Hanson MD, Chen E. Socioeconomic Status and Health Behaviors in Adolescence: A Review of the Literature. J Behav Med. 2007 m. birželio 1 d.;30(3):263.
  13. Kelishadi R, Ardalan G, Gheiratmand R, Gouya MM, Razaghi EM, Delavari A, et al. Association of physical activity and dietary behaviours in relation to the body mass index in a national sample of Iranian children and adolescents: CASPIAN Study. Bull World Health Organ. 2007 m. sausio;85:19–26.
  14. Ekelund U, Luan J, Sherar LB, Esliger DW, Griew P, Cooper A, et al. Moderate to Vigorous Physical Activity and Sedentary Time and Cardiometabolic Risk Factors in Children and Adolescents. JAMA. 2012 m. vasario 15 d.;307(7):704–12.
  15. Flodmark C-E, Lissau I, Moreno LA, Pietrobelli A, Widhalm K. New insights into the field of children and adolescents’ obesity: the European perspective. Int J Obes. 2004 m. spalio;28(10):1189–96.
  16. Nelson MC, Gordon-Larsen P. Physical Activity and Sedentary Behavior Patterns Are Associated With Selected Adolescent Health Risk Behaviors. Pediatrics. 2006 m. balandžio 1 d.;117(4):1281–90.
  17. Al-Hazzaa HM, Abahussain NA, Al-Sobayel HI, Qahwaji DM, Musaiger AO. Physical activity, sedentary behaviors and dietary habits among Saudi adolescents relative to age, gender and region. Int J Behav Nutr Phys Act. 2011 m. gruodžio 21 d.;8:140.
  18. Friedman Howard S. Long‐Term Relations of Personality and Health: Dynamisms,

     Mechanisms, Tropisms. J Pers. 2001 m. gruodžio 25 d.;68(6):1089–107.

  1. Viner RM, Cole TJ. Television Viewing in Early Childhood Predicts Adult Body Mass Index. J Pediatr. 2005 m. spalio 1 d.;147(4):429–35.
  2. http://old.ntakd.lt/files/informacine_medzega/6-Kita_Informacija/02-moksliniai_str/3.pdf.
  3. http://old.ntakd.lt/files/informacine_medzega/2-Moksliniai_straipsniai/4.pdf.
  4. http://www.biblioteka.vpu.lt/bibl/elvpu/48329.pdf.
  5. http://journals.sagepub.com/doi/pdf/10.1177/10253823020090010115.
  6. Tammelin T, Näyhä S, Laitinen J, Rintamäki H, Järvelin M-R. Physical activity and social status in adolescence as predictors of physical inactivity in adulthood. Prev Med. 2003 m. spalio 1 d.;37(4):375–81.
  7. Giannotti Flavia, Cortesi Flavia, Sebastiani Teresa, Vagnoni Cristina. Sleeping habits in Italian children and adolescents. Sleep Biol Rhythms. 2005 m. sausio 18 d.;3(1):15–21.
  8. Moore M. Behavioral Sleep Problems in Children and Adolescents. J Clin Psychol Med Settings. 2012 m. kovo 1 d.;19(1):77–83.
  9. Nielsen TA, Laberge L, Paquet J, Tremblay RE, Vitaro F, Montplaisir J. Development of Disturbing Dreams During Adolescence and Their Relation to Anxiety Symptoms. Sleep. 2000 m. rugsėjo 1 d.;23(6):1–10.
  10. http://www.technologijos.lt/n/mokslas/zmogus_ir_medicina/straipsnis/Prastas-miegas-zaloja-paaugliu-sveikata?name=straipsnis-4006
  11. Stores G. Aspects of sleep disorders in children and adolescents. Dialogues Clin Neurosci. 2009 m. kovo;11(1):81–90.
  12. http://www.sveikatostinklas.lt/straipsniai/2017-08-16-miegas-nemiga-rekomendacijos
  13. Dong L, Dingguo L, Xiaoxing X, Hanming L. An Epidemiologic Study of Irritable Bowel Syndrome in Adolescents and Children in China: A School-Based Study. Pediatrics. 2005 m. rugsėjo 1 d.;116(3):e393–6.
  14. March JS, Mulle K, Herbel B. Behavioral Psychotherapy for Children and Adolescents with Obsessive-Compulsive Disorder: An Open Trial of a New Protocol-Driven Treatment Package. J Am Acad Child Adolesc Psychiatry. 1994 m. kovo 1 d.;33(3):333–41.
  15. Bruni O, Galli F, Guidetti V. Sleep Hygiene and Migraine in Children and Adolescents. Cephalalgia. 1999 m. gruodžio 1 d.;19(25_suppl):57–9.
  16. Huurre TM, Aro HM. Long-term psychosocial effects of persistent chronic illness. Eur Child Adolesc Psychiatry. 2002 m. balandžio 1 d.;11(2):85–91.
  17. Middleman AB, Vazquez I, Durant RH. Eating patterns, physical activity, and attempts to change weight among adolescents. J Adolesc Health. 1998 m. sausio 1 d.;22(1):37–42.
  18. Grob JJ, Guglielmina C, Gouvernet J, Zarour H, Noé C, Bonerandi JJ. Study of Sunbathing Habits in Children and Adolescents: Application to the Prevention of Melanoma. Dermatology. 1993 m.;186(2):94–8.
  19. Ebbeling CB, Feldman HA, Chomitz VR, Antonelli TA, Gortmaker SL, Osganian SK, et al. A Randomized Trial of Sugar-Sweetened Beverages and Adolescent Body Weight. N Engl J Med. 2012 m. spalio 11 d.;367(15):1407–16.
  20. French SA, Story M, Neumark-Sztainer D, Fulkerson JA, Hannan P. Fast food restaurant use among adolescents: associations with nutrient intake, food choices and behavioral and psychosocial variables. Int J Obes. 2001 m. gruodžio;25(12):1823–33.
  21. Tremblay L, Lariviere M. The influence of puberty onset, Body Mass Index, and pressure to be thin on disordered eating behaviors in children and adolescents. Eat Behav. 2009 m. balandžio 1 d.;10(2):75–83.
  22. Friedman HL. The health of adolescents: Beliefs and behaviour. Soc Sci Med. 1989 m. sausio 1 d.;29(3):309–15.
  23. Smalley SE, Wittler RR, Oliverson RH. Adolescent assessment of cardiovascular heart disease risk factor attitudes and habits. J Adolesc Health. 2004 m. lapkričio 1 d.;35(5):374–9.
  24. Williams CL, Hayman LL, Daniels SR, Robinson TN, Steinberger J, Paridon S, et al. Cardiovascular Health in Childhood: A Statement for Health Professionals From the Committee on Atherosclerosis, Hypertension, and Obesity in the Young (AHOY) of the Council on Cardiovascular Disease in the Young, American Heart Association. Circulation. 2002 m. liepos 2 d.;106(1):143–60.
  25. Birch LL, Fisher JO. Development of Eating Behaviors Among Children and Adolescents. Pediatrics. 1998 m. kovo 1 d.;101(Supplement 2):539–49.
  26. Vereecken CA, Todd J, Roberts C, Mulvihill C, Maes L. Television viewing behaviour and associations with food habits in different countries. Public Health Nutr. 2006 m. balandžio;9(2):244–50.
  27. Story M, French S. Food Advertising and Marketing Directed at Children and Adolescents in the US. Int J Behav Nutr Phys Act. 2004 m. vasario 10 d.;1:3.
  28. Janssen I, Boyce WF, Simpson K, Pickett W. Influence of individual- and area-level measures of socioeconomic status on obesity, unhealthy eating, and physical inactivity in Canadian adolescents. Am J Clin Nutr. 2006 m. sausio 1 d.;83(1):139–45.
  29. Marmorstein NR, Iacono WG, Legrand L. Obesity and depression in adolescence and beyond: reciprocal risks. Int J Obes. 2014 m. liepos;38(7):906–11.
  30. Duckworth AL, Tsukayama E, Geier AB. Self-controlled children stay leaner in the transition to adolescence. Appetite. 2010 m. balandžio 1 d.;54(2):304–8.
  31. Timlin MT, Pereira MA, Story M, Neumark-Sztainer D. Breakfast Eating and Weight Change in a 5-Year Prospective Analysis of Adolescents: Project EAT (Eating Among Teens). Pediatrics. 2008 m. kovo 1 d.;121(3):e638–45.
  32. Szajewska H, Ruszczyński M. Systematic Review Demonstrating that Breakfast Consumption Influences Body Weight Outcomes in Children and Adolescents in Europe. Crit Rev Food Sci Nutr. 2010 m. sausio 29 d.;50(2):113–9.
  33. Ph.D CJ, Ph.D JDB, Ph.D CJP. A TV in the Bedroom: Implications for Viewing Habits and Risk Behaviors During Early Adolescence. J Broadcast Electron Media. 2008 m. rugpjūčio 8 d.;52(3):349–67.
  34. Boynton-Jarrett R, Thomas TN, Peterson KE, Wiecha J, Sobol AM, Gortmaker SL. Impact of Television Viewing Patterns on Fruit and Vegetable Consumption Among Adolescents. Pediatrics. 2003 m. gruodžio 1 d.;112(6):1321–6.
  35. Strasburger VC, Jordan AB, Donnerstein E. Health Effects of Media on Children and Adolescents. Pediatrics. 2010 m. balandžio 1 d.;125(4):756–67.
  36. LaRose R, Lin CA, Eastin MS. Unregulated Internet Usage: Addiction, Habit, or Deficient Self-Regulation? Media Psychol. 2003 m. rugpjūčio 1 d.;5(3):225–53.
  37. Browne KD, Hamilton-Giachritsis C. The influence of violent media on children and adolescents: a public-health approach. The Lancet. 2005 m. vasario 19 d.;365(9460):702–10.
  38. Phillips CA, Rolls S, Rouse A, Griffiths MD. Home video game playing in schoolchildren: a study of incidence and patterns of play. J Adolesc. 1995 m. gruodžio 1 d.;18(6):687–91.
  39. Mulhern Raymond K., Tyc Vida L., Phipps Sean, Crom Deborah, Barclay Deborah, Greenwald Carol, et al. Health‐related behaviors of survivors of childhood cancer. Med Pediatr Oncol. 2006 m.