Dedervinė

Įvairiaspalvė dedervinė (tinea versicolor; pityriasis versicolor) - tai gana dažnai pasitaikanti paviršinė odos grybelinė infekcija, kuriai būdinga hipopigmentinės, hiperpigmentinės ar raudonos dėmės odoje.


Įvairiaspalvė dedervinė paplitusi visame pasaulyje. Tropinėse šalyse jos paplitimas gali siekti net iki 50 proc., tuo tarpu  Skandinavijoje įvairiaspalvės dedervinės paplitimas yra apie 1 proc.

Dažniausiai serga paaugliai ir jauni suaugę žmonės. Retais atvejais įvairiaspalve dedervine gali sirgti kūdikiai ir vaikai, tačiau jiems dažnai gali pasireikšti netipiniai ligos simptomai. Grybelio gyvavimui reikalingi lipidai, kurių žmogaus odoje su amžiumi palaipsniui  mažėja, todėl liga tarp vyresnio amžiaus žmonių pasitaiko retai.  Įvairiaspalvė dedervinė  vienodai dažnai pasitaiko tarp abiejų lyčių asmenų.


Ligą sukelia Malassezia (dar žinomos kaip Pityropsorum)  genčiai priklausntis  grybelis. Pityrosporum yra normalios odos mikrofloros sudedamoji dalis, tačiau kai kurios šios genties rūšys gali pradėti aktyviai daugintis ir transformuotis į patogeninę formą, kuri sukelia odos grybelinę infekciją. Dominuojanti Malassezia rūšis, sukelianti įvairiaspalvę dedervinę, yra M. globosa, rečiau ligą sukelia M. furfur, M. sympodialis ir kt. Šios ligos metu  pažeidžiamas raginis odos sluoksinis.

Išoriniai faktoriai, kurie skatina Pityrosporum transformaciją  į patogeninę formą yra  šilta ir drėgna aplinka, padidėjęs prakaitavimas, odos tepimas aliejais. Įvairiaspalvė dedervinė dažniau pasitaiko tarp asmenų,  sergančių seborėjiniu dermatitu. Ligos pasireiškimas nesusijęs su nepakankama higiena.

Su žmogaus savybėmis susiję faktoriai, nulemiantys įvairiaspalvės dedervinės vystymąsi,  tiksliai nėra žinomi, tačiau  manoma, kad įtakos turi genetinis polinkis ir  imuninės sistemos sutrikimai. Liga dažnesnė tarp sergančiųjų limfoma, Kušingo liga, cukriniu diabetu, AIDS, vartojantiems imunosupresinius vaistus. Kaip papildomi faktoriai gali būti prasta mityba, kontraceptikų vartojimas.

Įvairiaspalvė dedervinė nėra užkrečiama liga.


Dažniausiai pacientai nejaučia jokių simptomų, tačiau kartais gali atsirasti nestiprus niežulys.

Ligai būdinga, kad odoje atsiranda hipopigmentinės, hiperpigmentinės ar švelniai raudonos spalvos dėmės. Ligos pradžioje atskiri bėrimai paprastai būna nedideli, vėliau jie didėja, susilieja į didesnes įvairios formos dėmes. Šviesiaodžiams hiperpigmentinės dėmės dažniausiai būna šviesiai rudos, o tamsiaodžiams nuo tamsiai rudos iki pilkai juodos  spalvos.

Ant pažeistos odos dažnai būna pleiskanų, kurios akivaizdžiau pastebimos pagramdžius odą. Paaugliams ir suaugusiems bėrimai dažniausiai atsiranda viršutinėje liemens dalyje, nugaroje, pečiuose, rankose, žymiai rečiau pažeidžiamas veidas, kirkšnių sritis, tuo tarpu vaikams kaip tik veidas pažeidžiamas dažniau.


Įvairiaspalvė dedervinė  gali būti diagnozuota apžiūrėjus odą ir nustačius tipinius bėrimus joje. Daugiau nei 20 proc. atvejų  įvairiaspalvė dedervinė  nustatoma ir giminėje. Pacientams, kurių giminėje yra sergančiųjų įvairiaspalve dedervine, didesnė tikimybė, jog liga kartosis ar ji užtruks ilgesnį laiką.

 Tikslesnei įvairiaspalvės dedervinės diagnozei reiktų atlikti odos nuogramdų (pleiskanų) mikroskopinį tyrimą, nudažius mėginėlį 10- 15 proc. kalio hidroksidu. Mikroskopinio tyrimo metu matomos storomis sienelėmis, ovalios ar sferinės formos sporos, kurios dažniausiai išsidėsto grupelėmis, ir grybelių hifai, kurie paprastai būna sutrūkę į trumpus filamentus.  Grybelių sporos ir hifai dėl būdingo vaizdo mikroskopuojant dažnai aprašomas kaip  „spagečiai su mėsos kukuliais“. Be to, apžiūrint bėrimus su Vudo lempa, maždaug trečdaliui ligonių galima pamatyti geltoną ar geltonai žalią švytėjimą.

Įvairiaspalvę dedervinę reikėtų skirti nuo kitų panašiais požymiais pasireiškiančių ligų, kaip seborėjinis dermatitas, raudonoji ir baltoji dedervinė, vitiligo, eritrazma, fungoidinė mikozė(odos T ląstelių limfoma), sifilis ir kt.


Sergant įvairiaspalve dedervine, kai odos pažeidimas yra nedidelis, ribotas, pirmiausia turėtų būti skiriamas vietinis gydymas. Gydymas sisteminiais vaistais taikomas, jei nėra efekto gydant vietiškai, jei įvairiaspalvė dedervinė  stipriai išplitusi ar liga dažnai pasikartoja.

Dažniausiai vietiniam gydymui naudojami įvairūs priešgrybeliai preparatai ( pvz.: 2 proc. Ketokonazolio kremas, šampūnas, Terbinafinas ir kt.), 2,5 proc. seleno sulfidas.

Sisteminiam įvairiaspalvės dedervinės gydymui efektyvūs geriamieji priešgrybeliniai vaistai, kaip Ketokonazolis, Itrakonazolis, Flukonazolis.

Pigmentacijos pakitimai išnyksta ir oda įgauna normalią išvaizdą tik praėjus keletui mėnesių po sėkmingo gydymo. Jei gydymo efektyvumas kelia abejonių, galima pakartoti mikroskopinį pažeistos odos vietos mėginio tyrimą su kalio hidroksidu. Jei mikroskopuojant nustatomi Pityrosporum hifai, vadinasi liga dar yra aktyvi.

Jei įvairiaspalvė dedervinė nepasiduoda gydymui, dažnai kartojasi ar yra labai išplitusi, reiktų pagalvoti ir apie galimą imuninės sistemos patologiją.


Pacientai, kuriems įvairiaspalvė dedervinė dažnai kartojasi, ypač turintys imuninės sistemos sutrikimų, gali išvengti ligos paūmėjimo naudodami vietinius ar geriamuosius preparatus (ypač karštuoju metų laiku).

Ligos pasikartojimo padeda išvengti 2,5proc. seleno sulfido  ar 2 proc. ketokonazolio turintis šampūnas ( pvz.: Nizoral). Šampūnas naudojamas visam kūnui 1 kartą per mėnesį 10 minučių. Profilaktikai taip pat gali būti naudojamas geriamieji vaistai, kaip Itrakonazolis ar Ketokonazolis vienkartinai 1 kartą per mėnėsį šiltuoju metų laiku.

 

 

 

Ligos aprašymą parengė: gyd. Odeta Šepetienė

 


Anekdotai

archyvas

pasveik.ltEspumisanMezymProstamol unoRaniberlLioton 1000