Hipochondrinis sutrikimas

Hipochondrija – tai ilgai trunkantis lėtinės eigos sutrikimas, kuriam būdingas susirūpinimas ar baimė susirgti sunkia liga, net jeigu šis įsitikinimas nėra pagrįstas klinikiniais simptomais ar medicininių tyrimų duomenimis. Baimė ar susirūpinimas tęsiasi, nepaisant gydytojų nuraminimo, kad pacientas yra sveikas.


Sutrikimas būdingas tiek vyrams, tiek moterims, tačiau dažniau serga moterys.  Dažniausiai serga jauni, 20-30 m. amžiaus asmenys, retai susergama sulaukus daugiau nei 50 metų. Tiksliai nustatyti sutrikimo paplitimą gana sunku, kadangi dauguma pacientų yra gydomi bendrosios praktikos gydytojų, o į psichiatrus paprastai nesikreipiama. Manoma, kad sutrikimo dažnis tarp besikreipiančiųjų į šeimos gydytojus pacientų yra 4-9 proc. Ligos eiga paprastai būna lėtinė ir banguota, visiškos remisijos pasiekiama retai.


Nėra aiškios ligą sukeliančios priežasties, todėl šios ligos kimę bandoma aiškinti įvairiai. Kai kurių autorių nuomone, hipochondrija sergantys pacientai linkę pervertinti ir sustiprinti kūno pojūčius dėl prastesnės fizinio diskomforto tolerancijos pvz., ką daugelis žmonių vertina kaip pilvo maudimą, sergantysis hipochondrija apibūdina kaip pilvo skausmą. Šiems pacientams būdingas klaidingas kūno pojūčių suvokimas, sukeliantis nerimą bei įtampą. Kiti autoriai teigia, kad reikia įvertinti ir socialinę sutrikimo kilmę –”ligonio” vaidmuo padeda išvengti nemalonių pareigų darbe, “sergantysis” sulaukia daugiau aplinkinių dėmesio. Sutrikimo išsivystymui įtakos gali turėti gyvenimas „ligos aplinkoje“ pvz., dažnos ligos vaikystėje ar artimųjų ligos.


·         Pagrindinis ir esminis šio sutrikimo požymis yra baimė susirgti kokia nors sunkia liga arba susirūpinimas, kad jau sergama viena ar daugiau sunkių ir progresuojančių somatinių (fizinių) ligų.

·         Pacientai pateikia nuolatinių fizinių nusiskundimų ar nuolatinį susirūpinimą savo sveikata. Vyrauja baimė ar mintis, kad sunki somatinė (fizinė) liga prasidėjus, o gydytojai jos nesugeba diagnozuoti.

·         Normalūs ar įprastiniai pojūčiai, išvaizda pacientų traktuojami kaip nenormalūs ir keliantys rūpestį, o dėmesys paprastai koncentruotas tik ties vienu ar dviem kūno organais ar sistemomis (dažniausiai virškinamojo trakto ar širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimu).

·         Paprastai skundai būna labai konkretūs ir aiškūs – stipresnis širdies plakimas, padažnėjęs kvėpavimas, padidėjęs prakaitavimas. Savo susirgimą pacientai  pagrindžia konkrečiais simptomais, tik juos pervertina pvz., atsitiktinis kosulys priverčia įtarti plaučių vėžį.

·         Pacientas gali įvardinti tą susirgimą, kurio bijo, tačiau net ir tada jo įsitikinimo laipsnis bei tariamo susirgimo pasirinkimas gali keistis atskirų konsultacijų metu; pacientas neretai sutinka, jog be pagrindinio susirgimo gali egzistuoti ir papildomų ligų.

·         Nepagrįsta baimė ir susirūpinimas nepraeina net tuomet, kai atliekami reikalingi nuoseklūs tyrimai ir jų rezultatai nepatvirtina jokios ligos.

·         Sergantys hipochondrija - baiminasi vaistų ir jų pašalinio poveikio, todėl vengia jų vartojimo.

·         Dažnai simptomai gali paūmėti išgirdus apie kito asmens sunkią ligą.

·         Pacientai, sergantys hipochondriniu sutrikimu, dažnai keičia savo šeimos gydytojus,  nepasitiki vienu gydytoju specialistu, nes mano, kad nėra deramai tiriami ir gydomi.

·         Hipochondrinio sutrikimo atveju įsitikinimas ligos tikrumu nepasiekia kliedesių lygmens: pacientas neatmeta galimybės, kad ligą jis perdeda ar pervertina savo sveikatos būklę. Tačiau sutrikimas tampa tarsi paciento gyvenimo būdu: jis nuolat kalba apie ligą, bijo ligos, kalba daugiausia apie sveikatą ir ligas, reaguoja į stresą per ligą.

·         Sutrikimas sukelia didelį distresą ir kenkia paciento gyvenimo veikai. Parastai būna ir emocinių pokyčių simptomų, ligonius vargina įtampa, nerimas, liūdna nuotaika, jie būna dirglūs, kartais pikti, gali sutrikti miegas.

 


Hipochondrinio sutrikimo diagnostiniai kriterijai (daugeliui jų atitikus patvirtinama Hipochondrinio sutrikimo diagnozė):

·         Baimė ir mintys, kad serga nepagydoma liga, paremtos kūno pojūčiais.

·         Nuoseklus medicininis ištyrimas ar įtikinėjimai neturi didesnės įtakos paciento nuomonei apie sergamą ligą.

·         Kriterijai minimi 1-mame punkte nėra kliedesinio tipo.

·         Kyla klinikiniu požiūriu svarbi įtampa arba nukenčia ligonio veikla.

·         Liga trunka mažiausiai 6 mėnesius.

 


Kol kas nėra veiksmingų hipochondrinio sutrikimo gydymo būdų. Paprasčiausias ir universaliausias požiūris į gydymą- ieškoti hipochondrinį sutrikimą lydinčių kitų psichikos sutrikimų pvz., nerimo, depresijos, ir juos gydyti. Tokiais atvejais ligonio būklė pagerėja, nublanksta ir hipochondrinio sutrikimo simptomatika.

Gydymas kompleksinis – derinamas medikamentinis gydymas ir psichoterapija. Pageidautina, kad pacientą gydytų vienas gydytojas, tada ligonis labiau juo pasitiki, turi mažiau galimybių manipuliuoti. Vizitai turėtų būti reguliarūs, jog ligonis pajustų, kad juo rūpinamasi, bet ne per dažni, nes kitaip skatinami ligos simptomai.

Geriausių rezultatų pasiekiama taikant kognityvinę psichoterapiją, kurios metu pacientai mokomi realiai įvertinti savo pojūčius, pakeisti klaidingus įsitikinimus apie sunkią ligą. Skatinama “išsikalbėti” apie varginančias baimes, nerimą, pyktį, grupėse, kuriose dalyvauja tik šiuo sutrikimu sergantys asmenys. Padedama prisitaikyti darbo veikloje, kad pacientai nevengtų atlikti jiems priklausančių pareigų. Mokomasi, kaip galima susilpninti įvairių stresų poveikį. Palaikomosios psichoterapijos metu aiškinamasi apie galimą, pacientą varginančių simptomų, kilmę, atliekama pakartotinė medicininė apžiūra, stengiamasi nuraminti pacientą, kad jis neserga jokia sunkia liga.

Didelę dalį pacientų vargina nerimas, įtampa, miego sutrikimai, todėl paprastai reikalingas ir gydymas antidepresantais bei raminamaisiais vaistais. Raminamieji vaistai parenkami individualiai, kuo mažesnės dozės ir kuo trumpesnį laiką, siekiant išvengti priklausomumo. Paskiriant antidepresantą svarbu suprasti, kad vaistą reiks vartoti ilgai ir nuosekliai, be gydytojo patarimo nenutraukti vaisto naudojimo, nes tai gali labai pabloginti būklę.


Būtų idealu, jeigu pacientą gydytų vienas šeimos gydytojas. Vizitai pas jį turėtų būti reguliarūs, kas 4-6 sav., trumpi, jų metu turėtų būti atliekama paciento apžiūra, įvertinant nurodytus negalavimus, nesant būtinumo, reikėtų išvengti nereikalingų papildomų tyrimų. Šeimos gydytojas turėtų mokėti paaiškinti ir įtikinti pacientą, kad reikia psichiatro konsultacijų ir specializuotos pagalbos. Tačiau gydytojas turi neprarasti profesinio budrumo, skirti reikiamą dėmesį paciento fizinei būsenai, nepamiršti, kad šie ligoniai gali susirgti ir fizine liga.

Jeigu gydytojas paskiria antidepresantą, jį reikia vartoti nuosekliai, ilgai, keletą mėnesių, netgi metų. Vartojant raminamuosius griežtai laikytis gydytojo nurodymų, nes kitaip gali atsirasti priklausomybė. Labai svarbu laiku paskirtas psichiatrinis gydymas, kuo anksčiau jis paskiriamas, tuo geresni rezultatai.

Ligos aprašymą parengė gydytoja Raimonda Užkuraitytė

 


Anekdotai

archyvas

pasveik.ltEspumisanMezymProstamol unoRaniberlLioton 1000

Hipochondrinis sutrikimas | Pasveik.lt