Toksoplazmozė

Tai sunkus Herpes grupės virusų sukeliamas centrinės nervų sistemos uždegimas, pasireiškiantis karščiavimu, sutrikusia sąmone ar orientacija, elgesio pokyčiais, traukuliais, bei kita židinine neurologine simptomatika. Toksoplazmozė gali priminti gripo simptomus.


Ligos sukėlejas – Toxoplasma gondii, pirmuonis. Užkrato šaltinis – laukinės ir naminės katės, lūšys, galvijai, kiaulės, graužikai. Užsikrėčiama per maistą, per nešvarias rankas, nuo kačių, valgant blogai termiškai apdorotą mėsą ( avių, kiaulių, triušių), kurioje yra cistų. Užsikrėtusi moteris parazitą gali perduoti transplacentiniu būdu vaisiui ( jei užsikrėčiama nėštumo metu). Retai hemotransfuzijų metu, transplantacijų atvėjais. Imlūs jauni žmonės, vyresni kaip 60 metų serga labai retai.


Įgyta toksoplazmozė:

 

Inkubacinis laikotarpis: 3 – 10 dienų, nors tai yra ne visais atėjais, serga ne visi toksoplazmomis uzžsikrėtę žmonės. Esant normaliam imunitetui, 80 – 90 % sudro ūminės infekcijos besimptomė eiga. Klinikiniais ūminės toksoplazmozės atvėjas – limfadenitas ( kaklo, pakaušio, rečiau – pažastų, kirkšnių). Atsiranda bendras silpnumas, prakaitavimas, subfebrili temperatūra (retais atvėjais gali būti aukšta temperatūra). Būdingas židininis ar difuzinis chorioretinitas, uveitas, galvos, raumenų, sąnarių skausmas. Rečiau pasitaiko kepenų ir blužnies sindromas, tarpaudinis hepatitas, miokarditas. Kartais gali būti arachnoiditas, encefalitas, meningoencefalitas (neurtoksoplazmozė).

 

Toksoplazmozė imunodeficitinės būklės atvėjais:

 

Gali būti naujai įgyta arba reaktyvinta slaptoji infekcija. Toksoplazmozė būdinga kaip viena iš AIDS opurtunistinių infekcijų: pasireškia kaip sisteminė liga, kurios metu pažeidžiami įvairūs organai: centrinė nervų sistama, akys, plaučiai, širdis kepenys, blužnis. Būdingi sepsio klinikiniai požymiai.

 

Įgimta toksoplazmozė:

 

Jos rizika priklauso nuo nėščiosios užsikrėtimo toksoplazmoze laiko: juo vėlesniu nėštumo laikotarpiu užsikrėčiama, juo didesnė T.gondii patekimo pro placentą į vaisių rizika. Ši infekcija gali sukelti vaisiaus žūtį gimdoje. Juo ankstesniu nėštumo laikotarpiu užsikrėčiama tuo ūmesnė, pavojingesnė yra vaisiaus ir naujagimio infekcija. Įgimtai toksoplazmozei būdinga: choriorenitas, žvairumas, įgimtas aklumas, encefalitas, mikrocefalija, hidrocefalija, įvairaus dydžio smegenų sukalkėjimai, traukuliai, gali būti anemija, gelta, pneumonija, miokarditas. Daugeli užkrėstų naujagimių, kurių motinos užsikrėtė trečiąjį nėštumo trimestrą, gimsta be akivaizdžių infekcijos požymių, tačiau vėliau galimi vaiko intelekto defektai.


Diagnozę pagrindžia teigiamas  serologinis tyrimas – nustatomi savitieji antitoksoplazminiai IgM, IgE, IgA ir IgG klasių antikūnai bei didėjantys IgG klasės antikūnų titrai, tyrimą pakartojus po 3 – 4 savaičių. Teigiama PGR dažniausiai naudojama nėštumo metu vaisiaus ūminės toksolazmozės diagnostikai, nustatant T. gondii DNR vaisiaus vandenyse , gautuose amniocentezės būdu ( nuo  16-os savaitės). Ūminės ligos stadijos metu histologiniais ar citologiniais metodais galima ieškoti ligos sukėlėjų raumenų audinyje, limfmazgiuose, smegenų skystyje ir kraujyje. Histologija nėra specifiška toksoplazmozei, todėl kartais analogiška būna ir mononukleozės ar bruceliozės atvėju. Prenatalinės toksoplazmozės diagnostikai papildomai naudojamas ultragarsinis vaisiaus tyrimas. IgM antikūnų rodmenys būna teigiami tik 20% atvėjų. Neurotoksoplazmozės diagostikai naudojama KT ir BMR tyrimai.


Įgimta toksoplazmozė, esant normaliam imunitetui, yra negydoma, išskyrus atvėjus, kai labiau  pažeidžiamas  tam tikras organas ( encefalitas, miokarditas) arba ūmūs, besitęsiantys sisteminiai simptomai (karščiavimas, raumenų skausmas ir tt.): pirmją dieną skiriam pirimetamino gerti vieną kartą, vėliau paros dozė mažinama skiriant kartu sulfadiazino, gydymo trukmė 2 – 4 savaitės. Minėti vaistai slopina parazito dauginimąsi, bet nesunaikina toksoplazmų cistų audiniuos. Būtina kartu skirti folio rūgšties, taip pat per savaitę 2 kartus atliekant bendrą kraujo tyrimą. Limfmazgių toksoplazmozė pacientams su sveiku imunitetu praeina dažniausiai spontaniškai, negydoma.

Toksoplazmozės esant imuno deficitinei būklei, gydymas tais pačiais medikamentais, trukmė 6 – 8 savaitės, jei gydymo sulfalazinu netoliaruojama, vietoj jo galima skirti klindamicino arba azitromicino.

Užsikrėtus toksloplazmoze moteriai pirmąjį  nėštumo trimestrą, net ir subklinikinių ar besimptomių formų atvėjais vaisiaus apsaugai nuo užsikrėtimo skiriamas gydymas spiramicinu ( pirmąjį nėštumo trimestrą anksčiau minėtų vaistų dėl jų teratogeniško poveikio vartoti negalima): skiriama spiramicino po 1g gerti 3 kartus per dieną iki gimdymo ciklais : 3 savaites gerti vaistus, 3 savaites negerti it tt.

Užsikrėtus toksoplazmoze antrąjį – trečiąjį trimestrą bei nustačius vaisiaus infekciją, skiriama pirimetamino 0, 025 g  per dieną gerti kartu su sulfadiazino 4 g per dieną ir folio rūgšties 0,005 g per dieną iki gimdymo pakaitomis: 3 sav – spiramicino, 3 sav. – pirimetamino su sulfadizinu;

Visiems užsikrėtusiems naujagimiams skiriama sulfadiazino po 0,05 g/kg 2 kartus per dieną kartu su pirimetamino 0001 g/kg per dieną ir folio rūgšties 0,005 g/kg per dieną mažiausiai 6 mėnesius.


Nėščias moteris patartina profilaktiškai tirti, kad būtų galima kuo anksčiau nustatyti savitųjų antikūnų atsiradimą kraujyje. Vakcinos nėra. Motinos imunitetas, įgytas persirgus toksoplazmoze prieš nėštumą, apsaugo vaisių nuo toksoplazminės infekcijos. Nėščiosioms taip pat reikėtų vengti žalios mėsos ir kontakto su katėmis. AIDS pacientams reikalinga medikamentinė recidyvų profilaktika.

Parašė gydytoja: Sandra Radzevičiūtė


Anekdotai

archyvas

pasveik.ltEspumisanMezymProstamol unoRaniberlLioton 1000