Vegetacinė disfuncija

Somatoforminė (vegetacinė) autonominė disfunkcija |(SVD)- tai sutrikimas, kurio esminis požymis - klinikoje dominuojantys vegetaciniai simptomai, susiję su tam tikru organu ar organų sistema. Ankščiau pacientai ir medikai ją dar vadino vegetodistonija. 

Vegetacinės (autonominės) nervų sistemos funkcijos:

   palaiko mūsų organizmo nuolatinę, reikiamą vidinę pusiausvyrą (kūno temperatūrą, arterinį kraujospūdį, širdies susitraukimų dažnį, kvėpavimo dažnį, prakaito išskyrimą, medžiagų apykaitos greitį ir pan.),

   mobilizuoja organizmo funkcines sistemas, padedančias prisitaikyti prie kintamų aplinkos sąlygų.     

 

 


Pirmieji simptomai gali pasireikšti jau vaikystėje ar jaunystėje, nors paprastai išryškėja 20–40 m. amžiuje. Moterys šiuo sutrikimu serga daug dažniau. Vienokia ar kitokia somatoforminės vegetacinės disfunkcijos forma serga beveik 50 proc. į poliklinikas besikreipiančių asmenų.


Pagrindinė priežastis – stresas, psichotraumuojantys veiksniai, pvz., partnerio ar vaiko mirtis, sunkus nelaimingas atsitikimas, seksualinė prievarta, sunkumai darbe, moksluose ir kt. Taip pat ligos atsiradimui gali turėti įtakos: hormonų pokyčiai organizme (lytinis brendimas, nėštumas, menopauzė), pervargimas, ūminė liga ar lėtinės ligos paūmėjimas. Gana reikšmingas paveldimumas (genetinis veiksnys)-  įvairių tyrimų metu pastebėti šeiminiai ligos atvejai, ypač tarp pirmos eilės giminaičių.                         


Sutrikimas, kurio metu pacientas taip pateikia savo nusiskundimus, lyg jie būtų kilę dėl tam tikros organų sistemos ar organo, kuriuos daugiausia ar visiškai kontroliuoja vegetacinė nervų sistema, somatinio (fizinio) susirgimo. Skiriami du nusiskundimų tipai: pirmasis – kylantys dėl vegetacinės nervų sistemos sujaudinimo ir pasireiškiantys širdies plakimu, prakaitavimu, paraudimu, drebuliu; antrasis – kylantys dėl nespecifinių, subjektyvių simptomų, tokių kaip deginimas, sunkumas, įtampa arba pūtimo, tempimo pojūčiai.

Būdingą sutrikimo vaizdą sudaro:

·                                     Ilgai trunkantys ir varginantys vegetacinės nervų sistemos sujaudinimo požymiai (širdies plakimas, prakaitavimas, drebulys, paraudimas);

·                                     papildomi subjektyvūs simptomai, susiję su atskiru organu ar sistema;

·                                     Susirūpinimas dėl galimo rimto, bet nespecifinio šio organo ar sistemos sutrikimo;

·                                     Nėra objektyvių šio organo ar sistemos sutrikimo požymių.                  

SVD skirstoma pagal tai, kurį organą ar sistemą pacientas įvardija savo simptomų priežastimi:

   Širdies ir kraujagyslių sistema - „širdies neurozė“. Ši forma pasitaiko dažniausiai ir gali pasireikšti: arterinio kraujospūdžio  svyravimais nuo padidėjusio iki sumažėjusio, sutrinka širdies susitraukimų dažnis (dažniausiai padažnėja), vargina skausmai širdies plote (kardialgija).

“Balto chalato” sindromas  - klasikinis, labai dažnai pasitaikantis šio sutrikimo pavyzdys, t.y. kraujospūdžio, ypač sistolinio, stiprus padidėjimas jį matuojant arba būnant gydymo įstaigoje, todėl labai svarbu prieš matuojant kraujo spaudimą pakalbinti ligonį, nuraminti jį arba nukreipti jo dėmesį.

Kardialgija- tai klasikinis krūtinės skausmas, kurio kilmės niekaip kitaip kaip širdies nervinės reguliacijos sutrikimu ir skausmo suvokimo pakitimais paaiškinti negalima.

   Kvėpavimo sistema – „psichogeninis kosulys“. Gali būti jaučiamas oro trūkumas, dusulys, kosulys, būna sunkiau kvėpuoti, padažnėja kvėpavimas ir kt.

   Virškinamasis traktas - „ skrandžio neurozė“. Pasireiškia: pykinimas, vėmimas, vidurių pūtimas, atsirūgimas, užkietėja viduriai ar atsiranda viduriavimas, skausmai pilvo plote.

   Sutrikus kitų organizmo sistemų reguliacijai, gali būti su šia sistema susijusių nemalonių simptomų (pvz., karščiavimas ar drebulys, padidėjęs prakaitavimas, galvos svaigimas, padažnėjęs šlapinimasis ir pan.)

Kartu būna įtampa, nerimas, baimingumas, padidėjęs dirglumas, jautrumas, nuovargio jausmas, darbingumo sumažėjimas, pablogėjusi nuotaika, miego, apetito sutrikimai. Dažniausiai aiškiai galima nustatyti stresą, kuris gali būti susijęs su sutrikimu.

 


Kadangi sergant šia liga vyrauja vidaus organų nervinės reguliacijos sutrikimai, ligoniai dažniausiai kreipiasi į bendrosios praktikos gydytojus. Ligoniai, kuriems po išsamaus ištyrimo nenustatoma vidaus organų sutrikimų (t.y. kuriems nediagnozuojama somatinė liga), siunčiami pas psichiatrą.

Somatoforminės autonominės (vegetacinės) disfunkcijos diagnostikos kriterijai:

·                                     Ilgai trunkantys ir varginantys vegetaciniai simptomai: burnos sausumas, žagsėjimas, spaudimo pojūtis skrandžio duobutėje, neramumas pilve, karščio priplūdimas ar paraudimas, širdies plakimas, prakaito pylimas (šalto ar šilto), drebulys, tirpimai, krūtinės skausmai ar spaudimo pojūtis širdies plote, dusulys, nepaprastas nuovargis esant nedidelėms pastangoms, dažnas tuštinimasis, padažnėjęs šlapinimasis ir kt.

·                                     Susirūpinimas ar jaudinimasis dėl galimos rimtos šio organo ar sistemos ligos, kurie neišnyksta nepaisant kartotinių gydytojų įtikinėjimų ir paaiškinimų.

·                                     Atmesta simptomus galintis paaiškinti organinė (organo struktūros ar funkcijos pažeidimo) liga.

 


Laikomasi nuomonės, kad SVD gydymą reikia pradėti kuo anksčiau, siekiant išvengti lėtinės eigos pasekmių - dažno gydymo įstaigų lankymo ir nepagrįsto medikamentų vartojimo. Būtina pacientams išaiškinti somatinių kūno simptomų atsiradimo mechanizmus ir ryšį su paleidžiamais veiksniais, stresais. Somatoforminės autonominės (vegetacinės) disfunkcijos gydymas yra kompleksinis: psichoterapija ir medikamentai.

Psichoterapija. Naujausių tyrimų duomenys rodo, kad psichoterapinis gydymas yra efektyvus. Taikomi šie būdai:

1. Atpalaidavimo metodai (autogeninės treniruotės, progresyvus raumenų atpalaidavimas ir kt.). Sumažinus įtampą silpnėja simptomai.

2. Elgesio treniravimas (sisteminiai elgesio pratimai, paskirstantys kasdienį aktyvumą ir kt.). Ypač tinka pacientams, kuriems būdingas labai ryškus tausojantis elgesys.

3. Kognityvinė terapija. Jos metu stengiamasi paveikti paciento vadinamąsias neigiamas, liūdesį ir bejėgiškumą skatinančias mintis, klaidingas interpretacijas, t. y. pakeisti jas į teigiamas mintis.

Medikamentinis gydymas. Didelei daliai pacientų būna ryškus nerimas, įtampa, prislėgta nuotaika, miego sutrikimai, todėl paprastai reikalingas gydymas antidepresantais ir trankviliantais (raminančiais centrinę nervų sistemą ir šalinančiais nerimą). Antidepresantas paskiriamas individualiai, paaiškinant, kad vaistą reiks vartoti ilgai ir nuosekliai. Dažniausiai paskiriama vidutinė vaisto dozė. Trankviliantai skiriami nerimui ir nemigai koreguoti, dažniausiai turi būti vartojami neilgai, kad neišsivystytų pripratimas.

 


Jei paskirtas antidepresantas, jį reikia vartoti nuosekliai, ilgai, keletą mėnesių, netgi metų. Vartojant raminamuosius griežtai laikytis gydytojo nurodymų, nes kitaip gali atsirasti priklausomybė. Labai svarbu laiku paskirtas psichiatrinis gydymas, kuo anksčiau jis paskiriamas, tuo geresni rezultatai.

Kada reiktų kreiptis į gydytoją:

   Jei ligos simptomai trukdo kasdienei veiklai, įprastam gyvenimo ritmui.

   Jei jaučiama nuolatinė vidinė įtampa dėl dažnai pasireiškiančių nemalonių simptomų.

   Jei sutrikimas tiek pablogėja, kad pasireiškia ūminiai nerimo priepuoliai.

   Jei ligos simptomai vis sunkėja, dažnėja, prisideda naujų.

 

Pagalba pirminėje grandyje:

·                                     Glaudus paciento ir šeimos gydytojo ryšys gali žymiai palengvinti ilgai trunkantį gydymą.

·                                     Švietimas gali padėti suprasti, jog somatiniai simptomai sustiprėja nuo nerimo ar kitų emocijų;

·                                     Gydytojas turėtų paaiškinti pacientui, kad somatiniai simptomai nesusiję su grėsmingomis gyvybei būklėmis ir turėtų nustatyti reguliarių vizitų planą;

·                                     Pacientą taip pat reikėtų informuoti apie savaiminio pasveikimo galimybę, nes tokie atvejai gana dažni esant šioms ligoms;

·                                     Reguliarūs neinvaziniai būklės vertinimai mažina nerimą bei gydymo siekiantį elgesį;

·                                     Skatinti pacientą gyventi aktyvų gyvenimą. Tai mažina simptomų įtaką paciento gyvenimo kokybei bei kasdieninei veiklai.

·                                     Šeimos nariai turėtų būti dėmesingi paciento išsakomiems skundams.

 

Ligos aprašymą parengė gydytoja Raimonda Užkuraitytė

 


Anekdotai

archyvas

pasveik.ltEspumisanMezymProstamol unoRaniberlLioton 1000