Ko bijoti – statinų ar insulto?

Lietuvos žmonių išeminio insulto, kraujagys­lių ligų rizika ir sergamumas yra dideli. Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomeni­mis, 2015 metais praktiškai kas trečias Lietuvos gyventojas (28,9 atvejų iš 100 vyresnių kaip 18 metų gyventojų) sirgo kraujotakos sistemos liga. Rizikos veiksniai yra nekontroliuojami arba kon­troliuojami sunkiai, o padidėjęs cholesterolio kie­kis, dislipidemija yra vieni dažniausių predispo­nuojančių veiksnių. Vis dėlto valdyti padėtį gali­ma. Tai įrodo sėkminga kitų šalių patirtis. Svar­bi vieta numatyta statinams.

Ar Lietuvai pavyks pagerinti sergamumo ir mirštamumo nuo išeminio insulto, kraujotakos ligų padėtį? Ar padės naujoji statinų kompensa­vimo tvarka? Kokie yra esminiai šios tvarkos as­pektai, naujausi išaiškinimai? Apie visa tai kalbamės su Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Neurologijos centro neurologu, Lietuvos insulto asociacijos preziden­tu prof. Daliumi Jatužiu.

Ne taip seniai Lietuvos žiniasklaidoje nuskambėjo keli atvejai, kai insultas ištiko jaunus vyrus, kuriems buvo vos per 40 metų. Ar galima teigti, kad insultas jau­nėja? Ar tokie atvejai tiesiog būna plačiau nušviečiami?

Manau, kad ir insultas jaunėja, ir jaunų žmonių mirtys dėl šios ligos žiniasklaidoje aptariamos plačiau. Dažnes­nis jaunų žmonių sergamumas siejamas su didesniu stresu, aplinkos ir darbine įtampa, dažnesniais skrydžiais, dehi­dratacija, netinkamu miego režimu, dideliu užimtumu ir kt. Tai aplinkybės, gyvensenos veiksniai, kurie prieš 20– 30 metų nebuvo įprasti, o šiandien turi įtakos dažnesniam jaunų asmenų insulto pasireiškimui. Tiesa, šiuolaikiniai diagnostikos metodai yra jautresni ir patikimesni. Tai le­mia, kad šiandien, taikant modernius diagnostikos meto­dus, insultas gali būti diagnozuotas tais atvejais, kokiais anksčiau jis nė nebūtų įtartas. Tiesa ir ta, kad žiniasklaidos, visuomenės dėmesys jaunų asmenų atvejams yra didesnis. Kasdien insultu suserga ne viena dešimtis žmonių, o pa­viešinami dažniausiai neįprasti atvejai, kai insultas paliečia jauną, žinomą, darbingą žmogų. Dėl to gali susidaryti nuo­monė, tarsi visi sergantieji insultu yra jauni. Nors praktika rodo, kad liga dažnesnė tarp vyresnių žmonių.

Koks dažniausias išeminio insulto išsivystymo me­chanizmas? Kaip jį būtų galima paveikti, kad sumažė­tų išeminio insulto tikimybė?

Yra du dažniausi insulto išsivystymo mechanizmai. Tai aterosklerozė ir embolija. Aterosklerozė yra kraujagyslių liga, kuria sergant vystosi kraujagyslių sienelių pažeidi­mas, susiaurėjimas, susidaro aterosklerozinių plokštelių, kurios galiausiai įplyšta ir toje vietoje formuojasi trombas. Embolija yra kraujagyslės užsikimšimas trombu, kuris at­keliauja iš širdies, aortos ir pan. Abu šie mechanizmai yra dažni, tačiau dažnis pagal amžių šiek tiek skiriasi. Jaunes­niems žmonėms labiau įprastas embolinės kilmės insultas, nes šie pacientai dažniau serga širdies ritmo sutrikimais, ki­tomis trombų formavimąsi skatinančiomis ligomis. Vidu­tinio ir vyresnio amžiaus, t. y. 40–50 metų, ir ypač vyres­niems kaip 50 metų žmonėms insultas dažniau vystosi dėl aterosklerozinių procesų.

Paveikti šiuos procesus, kad būtų užkirstas kelias in­sultui, galima. Pirma, reikia pradėti nuo rizikos veiksnių kontrolės. Reikia žinoti, kas skatina aterosklerozę, ir šiuos veiksnius valdyti. Reikia žinoti, kad didelis arterinis kraujo spaudimas (AKS) ir cholesterolio kiekis, fiziškai neaktyvus gyvenimo būdas, rūkymas skatina ir ankstina aterosklerozi­nius procesus. Antras svarbus momentas, galintis padėti su­valdyti insulto išsivystymo procesą, yra ankstyva diagnos­tika. Reikia siekti nustatyti ligą ne tada, kai kraujagyslės jau yra sunkiai pažeistos, o ankstyvuose ligos etapuose. Ir trečia, nustačius šiuos procesus ir pažeidimus, būtina imtis adekvačių priemonių jiems koreguoti, pasitelkiant tiek ne­medikamentinius metodus, tiek vaistus. Embolinį mechanizmą paveikti sunkiau. Kadangi em­bolija dažnai yra susijusi su širdies ritmo sutrikimais, tad prevencinės priemonės turėtų būti nukreiptos į širdies ligų ankstyvą nustatymą ir gydymą, įgimtų ydų ir širdies ritmo sutrikimų valdymą.

Lietuvoje vykdomos kardiovaskulinių ligų preven­cijos programos analizė parodė, kad net 90 proc. lietu­vių bendrojo cholesterolio ir mažo tankio lipoproteinų cholesterolio (MTL-ch) kiekis viršija normą. Kuo galima paaiškinti tokią prastą cholesterolio kontrolę?

Šią liūdinančią padėtį įrodo ne tik minėta Lietuvos kardiovaskulinių ligų prevencijos programos analizė, bet ir tarptautinės apklausos – EUROASPIRE III / IV. Ap­klausose dalyvavo įvairių Europos Sąjungos šalių gydy­tojai, kurių buvo klausiama, kokiam jų pacientų skaičiui nustatytas padidėjęs cholesterolio kiekis. Rezultatai pa­rodė, kad mūsų populiacija pirmauja Europoje tarp visų šalių pagal žmonių, kuriems nustatytas padidėjęs cho­lesterolio kiekis ir kuriems jis prastai gydomas, skaičių. Taigi esamos padėties inventorizacija yra liūdna.

Kuo paaiškinti tokią prastą cholesterolio kontrolę? Manau, yra keletas priežasčių. Viena jų – genetika. Šal­tesnio klimato gyventojai, pavyzdžiui, Baltijos, Skandi­navijos šalių, yra tokio genotipo atstovai, kurių organiz­mas galbūt linkęs gaminti daugiau cholesterolio, negu jo reikia organizmo poreikiams tenkinti. Tiesa, tai nereiš­kia, kad genų nulemtų dalykų negalima valdyti. Tai įrodo Suomijos patirtis. Šiandien ji pagal cholesterolio korega­vimą užima daug geresnę vietą negu mūsų šalis. Tiesa, prieš 10–20 metų ir Suomijoje žmonių, kurių cholestero­lis padidėjęs, skaičius buvo panašus į dabartinį Lietuvos. Didelis buvo ir suomių sergamumas širdies ir kraujagys­lių ligomis. Tačiau jie ėmėsi agresyvios profilaktikos ir pasiekė gerų rezultatų. Be abejo, genetikos jie nepakei­tė, bet sėkmingai valdyti padėtį jiems pavyko.

Dar viena priežastis, dėl kurios daugumos mūsų ša­lies gyventojų cholesterolis išlieka didelis ir kuri skiria mus nuo Skandinavijos šalių, yra problemos ignoravi­mas. Medikai žino, kad daugumos žmonių cholestero­lis yra padidėjęs. Patys žmonės irgi tai neretai žino. Ta­čiau net ir žinodami, jie nesiima jokių veiksmų choles­teroliui mažinti. Kodėl? Galbūt mano, kad cholesterolio padidėjimas nėra labai reikšmingas sveikatai? Galbūt šeimos gydytojai neakcentuoja, kad reikia mažinti cho­lesterolio kiekį ir apsiriboja raginimu gydyti padidėjusį AKS, kitas ligas? Didelį cholesterolio kiekį lemia ir per mažas fizinis aktyvumas, sėdimasis darbas. Guodžia tai, kad sveikos gyvensenos kultūra po truputį skinasi kelią ir mūsų šalyje. Tiesa, daugiau ji plinta tarp jaunesnių žmo­nių, tačiau reikia tikėtis, kad ateis ir iki vyresnės kartos.

Neigiamai cholesterolio kiekio kontrolę veikia ir klaidinga nuomonė dėl mitybos. Vis dar yra manančių­jų, kad galime elgtis kaip mūsų proseneliai ar seneliai, kurie sirgo mažai, nors valgė riebiai. Nereikia pamiršti, kad prieš 100 metų žmonės buvo fiziškai aktyvesni. Jie dieną praleisdavo laukuose, dirbo žemę, o ir ne ūkinin­kai buvo aktyvesni, nesėdėjo dienų dienas prie kontoros stalo, televizoriaus ar kompiuterio. Suprantama, kad ir didesnis jų suvartotų kalorijų skaičius būdavo išnaudoja­mas, o ne kaupiamas. Ne visus rizikos veiksnius žmogus gali paveikti, tačiau neignoruoti problemos, laikytis prevencijos principų tikrai esame pajėgūs.

Lietuva išsiskiria iš kitų pasaulio šalių labai mažu statinų vartojamumu. Kokios to priežastys?

Dalį priežasčių paminėjau kalbėdamas apie prastą pa­didėjusio cholesterolio kontrolę. Mažo statinų vartojamu­mo priežastys iš esmės panašios. Tai yra problemos esmės nesupratimas, nihilizmas, įsitikinimas, kad visi chemi­niai vaistai neva duoda daugiau žalos negu naudos. Stati­nų vartojama nenoriai ir dėl įvairių apie juos sklaidančių mitų. Visa tai trukdo ir gydytojui paskirti statinų, ir pa­cientui laikytis paskirto gydymo režimo, nes tiek žinias­klaidoje, tiek kasdienėje aplinkoje galima sutikti įvairių nuomonių, dažnai neigiamo nusistatymo prieš statinus. Tai lemia, kad žmogus vaistų nevartoja arba, pavartojęs trumpą laiką, nustoja.

Nėra susiformavusių statinų vartojimo tradicijų. Tar­kime, kraujospūdžio gydymo, koregavimo tradicijos jau yra. Žmonės jau žino apie didelio AKS žalą, žino ir sutin­ka, kad jį reikia gydyti, gydosi reguliariai, kaip paskirta. O supratimo apie statinus trūksta. Neretai žmogus, kurio cholesterolio kiekis didelis, sužinojęs, kad reikia vartoti statinų, klausia: Kaip ilgai turėsiu jų gerti: vieną mėne­sį, tris, pusę metų? Tenka nuliūdinti, nes, norint stabilaus profilaktinio poveikio, statinų reikės vartoti nuolat, ypač kai cholesterolio kiekio pagausėjimas yra nulemtas gene­tikos. Be abejo, vaistais visiškai problemos neišspręsime, neišgydysime, bet pakoreguosime. Tiesa, yra situacijų, kai cholesterolio padidėjimą lemia mitybos įpročiai ar fizinio aktyvumo stoka. Tokiu atveju šių veiksnių koregavimas gali sumažinti statinų poreikį arba net visai jų atsisakyti. Tai liečia žmones, kurių cholesterolio kiekio padidėjimas nėra didelis, nes nemedikamentinėmis priemonėmis cho­lesterolio kiekį galima paveikti nedaug. Tačiau didesnė dalis genetiškai determinuotų metabolizmo defektų rei­kalauja nuolatinio statinų vartojimo.

Anksčiau viena priežasčių, kurią įvardydavo gydyto­jai, kodėl nevartojama statinų, buvo mažas statinų priei­namumas, kompensacijos nebuvimas. Šiandien ši proble­ma iš esmės yra išspręsta – patvirtinta nauja statinų kom­pensavimo tvarka, pagal kurią statinų vartojimas pacien­tams, kuriems šių vaistų tikrai reikia, tapo prieinamesnis.

Kokią naudą statinai duoda pacientams?

Statinai – vaistai, kurie veikia ne vien cholesterolio kie­kį. Taip, pagrindinė statinų paskirtis yra blokuoti choleste­rolio sintezę, mažinti MTL-ch kiekį. Tačiau statinai pasižy­mi ir kitomis, vadinamosiomis pleotropinėmis, savybėmis, kurios nepriklauso nuo cholesterolio kiekio. Tai yra teigia­mas poveikis kraujagyslių endoteliui, plokštelių stabiliza­cijai, uždegiminiams procesams, kurie vyksta aterosklero­zės pažeistoje kraujagyslės sienelėje.

Praktiniu požiūriu, statinų teikiama nauda – kraujagys­lių ligų prevencija. Tai galima iliustruoti šiais skaičiais: var­tojantiesiems statinus yra 20 proc. mažesnė insulto rizika, o ypač didelės rizikos sunkiems ligoniams, kurie serga ke­liomis ligomis ir turi daug rizikos veiksnių, ši insulto rizi­kos redukcija yra dar didesnė nei 20 proc. Nustatyta, kad vartojant statinų profilaktikos tikslais, mažėja miokardo in­farkto, mirčių nuo kardiovaskulinių ligų skaičius. Pacien­tams, kurie serga toli pažengusia miego arterijų aterosklero­ze, vartojant statinus, rečiau prireikia operuoti kraujagysles.

2016-ieji buvo statinų kompensavimo sąlygų reikš­mingo pagerėjimo metai. Kas pasikeitė kompensuojant statinus neurologijos srityje?

Neurologijos srityje įvyko proveržis, nes patvirtintos naujos indikacijos, kurios leidžia skirti kompensuojamų­jų statinų insulto profilaktikai, ir tai gali daryti ne tik kar­diologas, bet ir neurologas, ir šeimos gydytojas. Vaistų kompensavimo tvarka pasipildė naujomis neurologinė­mis indikacijomis – smegenų infarktas (išeminis insul­tas), praeinantysis smegenų išemijos priepuolis (PSIP), kaklo ir galvos smegenų kraujagyslių stenozė arba už­kimšimas, dar nesukėlęs insulto (kitaip tariant, besimp­tomiai smegenų kraujagyslių pažeidimai), padariniai po smegenų infarkto, t. y. persirgto išeminio insulto. Šios 4 indikacijos su savo kodais atsidūrė ligų, kuriomis ser­gant galima pradėti ir tęsti gydymą jau kompensuoja­mais statinais, sąraše.

Visais minėtais atvejais gydymą gali paskirti neuro­logas, o po smegenų infarkto (I63, I69.3) – ir vidaus ligų arba šeimos gydytojas. Po PSIP (G45) statinų gali paskir­ti neurologas, o vėliau gali išrašyti vidaus ligų ar šeimos gydytojas. Prieš paskiriant kompensuojamųjų statinų, MTL-ch kiekis turi būti ne mažesnis kaip 1,8 mmol/l.

Pagal naująją statinų kompensavimo tvarką, kai pa­cientui miego arterijose nustatomos aterosklerozinės plokštelės, jam galima paskirti kompensuojamojo sta­tino. Ar praktikoje pastebite dažnesnį statinų skyrimą tokiems pacientams?

Taip, pasitaiko pavienių atvejų, kai į mūsų centrą atei­na ligoniai, kurie jau vartoja kompensuojamųjų statinų bū­tent pagal šį punktą – galvos smegenų ir priešsmegeninių arterijų susiaurėjimas ar užsikimšimas, kuris dar nesukėlė insulto (I65, I66). Kompensacija šiais atvejais yra mažes­nė – 50 proc., visais kitais atvejais – 80 proc.

Manau, kad šią galimybę dar ne visai išnaudoja prak­tikos gydytojai. Iš dalies todėl, kad neretai pacientai į gy­dytojus kreipiasi jau pasireiškus simptomams po insulto ar PSIP. Tokiu atveju, kad ir esant šių kraujagyslių plokš­telėms ar stenozėms, kompensuojamųjų statinų skiriama pagal kitą ligos kodą, t. y. pagal insulto ar PSIP diagnozę. Tačiau yra pacientų, kuriems minėtosios pažaidos kaklo arba smegenų kraujagyslėse nustatomos dar besimptomė­je stadijoje, atsitiktinai ar vykdant prevencines programas. Jiems taip pat numatytas statinų kompensavimas, ir tai la­bai svarbu, nes smegenų arterijų ateroskleroziniai pažei­dimai gali progresuoti, jie didina insulto riziką, o pirmi­nės profilaktikos tikslas ir yra apsaugoti žmogų nuo kar­diovaskulinių įvykių, kol jie dar neįvyko.

Pagal nustatytą tvarką, vien terminas plokštelė nėra pakankamas kompensacijai gauti, turi būti nustatyta ste­nozė. Mažo laipsnio stenozė (iki 50 proc.) taip pat yra in­dikacija kompensuojamiems statinams. Svarbu, kad gal­vos smegenų arba priešsmegeninių arterijų susiaurėjimas ar užsikimšimas (TKL kodai I65 ir I66) būtų nustatytas ir patvirtintas instrumentiniais metodais – ultragarsiniu ty­rimu arba angiografija.

Pacientams, sergantiems cerebrovaskulinėmis ligo­mis, taip pat turintiems aterosklerozines plokšteles mie­go arterijose tikslinis MTL-ch kiekis yra 1,8 mmol/l. Ar realu tokį pasiekti?

Tikslinis MTL-ch kiekis 1,8 mmol/l nėra šiaip sugalvo­tas, o priimtas ir patvirtintas atlikus mokslinius tyrimus. Jais įrodyta, kad būtent pasiekus cholesterolio kiekį 1,8 mmol/l, pasiekiama ir efektyviausia apsauga nuo infarkto ir insulto. Ar realu tokį pasiekti? Tai nėra lengva, ypač pacientams, kurių cholesterolio kiekis smarkiai padidėjęs. Esant labai dideliam cholesterolio kiekiui, vien statinais pasiekti jo sumažėjimo iki 1,8 mmol/l praktiškai neįmanoma. Statinų potencialas mažinti cholesterolį yra ribotas, nors vaistai ir yra labai veiksmingi. Todėl atliekami naujų vaistų tyrimai. Šiuo metu klinikinėje praktikoje jau pasirodė naujos kartos cholesterolį mažinantys vaistai, kurie kol kas yra brangūs ir skiriami tik tiems ligoniams, kuriems statinų efektas yra per menkas arba jie negali jų vartoti.

Visose rekomendacijose nurodoma, kad pakankamo pro­filaktinio efekto galima pasiekti ne tik sumažinus MTL-ch iki 1,8 mmol/l, bet ir tada, kai pradinį cholesterolį sumaži­name bent 50 proc. Tarkime, MTL-ch kiekis yra 5 mmol/l – jo redukcija statinais per pusę, iki 2,5 mmo/l, taip pat reikš­mingai sumažina kraujotakos sistemos ligų riziką ir laiky­tina geru atsaku.

Ar toks mažas – 1,8 mmol/l – cholesterolio kiekis nėra žalingas organizmui?

Pirma, MTL-ch kiekis 1,8 mmol/l nėra mažas. Tai nor­malus MTL-ch kiekis, kurio žmogaus organizmui visiškai pakanka. Noriu priminti, kad naujagimio kraujyje MTL-ch kiekis yra apie 1 mmol/l, ir to pakanka, kad kūdikio orga­nizmas augtų, vystytųsi. O kad mes per gyvenimą per daug jo prikaupiame, tai dar nerodo, jog tiek jo ir reikia. Mano­ma, kad 1–1,2 mmol/l MTL-ch kiekis yra ribinis, tačiau 1,8 mmol/l – visiškai pakankamas ir neturintis neigiamų padarinių cholesterolio kiekis.

Vienas mitų yra, kad mažas cholesterolio kiekis gali didinti protinių ligų riziką, atsiliepti pažinimo funkcijoms.

Noriu pasakyti, kad labai mažam žmonių skaičiui, net ir vartojančiam dideles statinų dozes, pavyksta pasiek­ti mažesnį nei 1,8 mmol/l cholesterolio kiekį kraujyje. Taip pat reikia nepamiršti, kad staiga sumažėjusį cho­lesterolio kiekį gali sukelti visai ne statinai, o kitos sun­kios ligos, pavyzdžiui, onkologinės, kepenų funkcijos nepakankamumas ir kt.

2016 metais lapkričio mėnesį Kompensuojamų­jų vaistinių preparatų kainynas pasipildė dar viena diagnoze – Smegenų infarkto pasekmės. Ko tikitės iš šios galimybės kompensuojamuosius statinus skir­ti pacientams, kuriems išeminis insultas įvyko prieš metus ar seniau?

Statinų kompensuojamosios tvarkos papildymas nau­ju įrašu Smegenų infarkto pasekmės (I69.3) tiesiog su­dėlioja taškus ir panaikina kodavimo neaiškumus. Visa­da kalbėjome, kad aterosklerozinės kilmės išeminis in­sultas rodo didelę pasikartosiančio insulto, miokardo in­farkto riziką, taip pat ir apie tai, kad po aterosklerozinės kilmės išeminio insulto statinai būtini antrinei profilak­tikai, ir jų vartojimas turėtų būti tęsiamas nuolat. Tačiau pirmajame kompensavimo papildymo variante tai neat­sispindėjo. Ūminio insulto TLK kodas yra I63. Po metų, kai diagnozė keičiama į Smegenų infarkto pasekmes, li­gai priskiriamas jau kitas TLK kodas – I69. Esant pasta­rajam ligos kodui, nebuvo numatytas kompensuojamųjų statinų skyrimas, tai ir kėlė sumaišties. Dabar ši spraga ištaisyta. Tai užtikrina antrinės profilaktikos statinais tęs­tinumą ir praėjus daugiau kaip metams po ūminio atero­trombozinio išeminio insulto.

Kartu keitėsi ir statinų kompensacija pacientams po PSIP: atsirado įrašas skiriama nuolatiniam gydymui. Ko­dėl svarbu po PSIP skirti statinų visą likusį gyvenimą?

Remiantis nusistovėjusia praktika, PSIP diagnozė ra­šoma iki 1 metų po įvykio. Pagal dabartines pažiūras, tiek smegenų infarktas, tiek PSIP vienodai didina riziką patirti pasikartojančių smegenų kraujotakos sutrikimų, kitų krau­jagyslinių ligų. Todėl po PSIP reikalinga tokia pati profi­laktika kaip ir išeminio insulto atveju. Naujas įrašas skiriama nuolatiniam gydymui taip pat iš­taiso prieš tai buvusias kompensavimo tvarkos spragas, už­tikrina teisę po kartą nustatytos PSIP diagnozės kompen­suojamųjų statinų skirti neribotą laiką.

Ką galėtumėte pasakyti apie statinų saugumą? Tarp gydytojų ir pacientų dažnai tenka išgirsti baimes, kad statinų geriau nevartoti, nes jie pakenks kepenims.

Statinų žala kepenims – vienas gajausių ir populia­riausių mitų Lietuvoje, nors ir įrodyta, kad daug didesnį nepageidaujamą poveikį kepenims turi analgetikai, ne­steroidiniai vaistai nuo uždegimo, antibiotikai, o ypač alkoholis. O statinų poveikis kepenims yra itin mažas, todėl baimintis dėl to labiau, negu vartojant kokį kitą vaistą, tikrai neverta.

Kadangi statinai neturi žalingo poveikio kepenims, 2012 metais Jungtinių Amerikos Valstijų maisto ir vais­tų administracija oficialiai paskelbė, kad vartojantie­siems statinų ir neturintiesiems kepenų pažeidimo simp­tomų neverta kartoti kepenų fermentų kraujo tyrimo, nes tai nesuteikia jokios papildomos informacijos ir statinų vartojimui neturi jokios įtakos. Dėl to kepenų funkcijos stebėjimas, kraujo rodiklių tyrimų kartojimas vartojant statinų reikalingas tik tiems žmonėms, kurie serga ar su­serga kepenų liga. Statinų nėra sąraše, į kurį įtraukiami viso pasaulio duomenys apie vaistus, sukeliančius kepe­nų funkcijos nepakankamumą. Taigi kepenų pažeidimo mitas yra labai menkai pagrįstas, nors ir gajus Lietuvo­je. Jeigu bijome statinų poveikio kepenims, vadinasi, dar labiau turėtume bijoti vartoti paracetamolio ar vaistų nuo skausmo. Tačiau jų vartojame nė nesusimąstydami, įsi­gyjame be gydytojo rekomendacijų, nors šių vaistų pa­vojus kepenims realesnis.

Kitas mitas – statinai gali bloginti pažinimo funkcijas. Šiuo klausimu yra nevienareikšmių nuomonių. Yra įvai­rių duomenų – ir kad statinai gali sumažinti Alzheimerio ligos riziką, ir kad nepalankiai veikia pažinimo funkci­jas. Yra atlikti didelės apimties tyrimai su sergančiaisiais Alzheimerio liga ir dislipidemija. Tiriamųjų grupė var­tojo 80 mg atorvastatino ir MTL-ch kiekis buvo suma­žintas iki 1,9 mmol/l, kontrolinė grupė statinų nevarto­jo. Per ilgą stebėjimo laiką pažinimo funkcijų dinami­ka tarp abiejų tiriamųjų grupių nesiskyrė. Klinikiniai tyrimai, kuriuose dalyvavo žmonės, sergantys lengvu kognityviniu sutrikimu, nenustatė, kad statinai apsaugotų nuo Alzheimerio ligos išsivystymo ateityje. Taigi esmi­nio poveikio pažinimo funkcijoms statinai greičiausiai neturi – nei teigiamo, nei neigiamo.

Dažniausias statinų nepageidaujamas poveikis, su kuriuo susiduriama praktikoje, yra raumenų skausmas. Statinai kai kuriems žmonėms gali sukelti kojų, ypač blauzdų, mialgijas, retais atvejais – sunkesnį raumenų pažeidimą. Literatūros duomenimis, mialgijos nustato­mos apie 5 proc. vartojusiųjų statinų, sunkesni raume­nų pažeidimai – gerokai rečiau (miopatijos – 0,1 proc., rabdomiolizė – 0,01 proc. atvejų). Prasminga paski­riant statinų įspėti pacientus apie šį galimą nepageidau­jamą poveikį, o kito vizito metu pasiteirauti dėl raume­nų skausmo. Tačiau verta nepamiršti, kad kojų raume­nų skausmą nebūtinai gali sukelti statinai. Pavyzdžiui, vartojančių statinų žmonių kojų arterijos neretai jau yra pažeistos aterosklerozės, todėl jiems gali išsivystyti pro­tarpinis šlubumas – klaudikacija, t. y. blauzdų raumenų skausmas fizinio krūvio metu, kurie pasireiškia dėl krau­jagyslių aterosklerozės ir kojų išemijos.

Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi Natalija Voronaja

Šaltinis: Žurnalo INTERNISTAS priedas NEUROLOGIJOS AKTUALIJOS, 2017m.