Kalcio kanalų blokatoriai yra svarbi vaistų grupė, mažinanti kraujo spaudimą ir širdies ir kraujagyslių ligų riziką. Dihidropiridininiai KKB jungiasi su L tipo kalcio kanalais, blokuoja kalcio jonų judėjimą į ląstelę ir sukelia lygiųjų raumenų ląstelių atsipalaidavimą bei vazodilataciją, tai sumažina periferinį pasipriešinimą ir kraujo spaudimą. Lerkanidipinas yra trečios kartos vazoselektyvus dihidropiridininis KKB, efektyviai mažinantis kraujo spaudimą(pav.). Jis yra labai lipofiliškas, o tai lemia lėtesnę veikimo pradžią, tolygesnį ir ilgiau trunkantį kraujo spaudimą mažinantį poveikį, palyginti su dauguma kitų dihidropiridininių KKB. Lerkanidipinas yra saugus, gerai toleruojamas vaistais, sukeliantis mažai nepageidaujamų poveikių. Jis nesukelia simpatinės aktyvacijos ir refleksinės tachikardijos.
Lerkanidipino veiksmingumas sergant ateroskleroze
Labai svarbus gydymo lerkanidipinu aspektas
– tai veiksmingas kraujo spaudimo mažinimas sergant ateroskleroze. Progresuojant aterosklerozei, arterijų sienelėse daugėja cholesterolio sankaupų, kurios trukdo hidrofiliniams KKB pasiekti kraujagyslių lygiųjų raumenų ląsteles, todėl gali sumažėti šių vaistų antihipertenzinis poveikis. Tuo tarpu lerkanidipinas, pasižymintis aukščiausiu cholesterolio tolerancijos faktoriumi iš visą KKB, net ir esant aterosklerozei veiksmingai mažina AKS (lentelė).
1 lentelė. KKB cholesterolio tolerancija.
1 pav. Lerkanidipino ir kitų dihidropiridininių KKB vazoselektyvumas.
Nefroprotekcinis lerkanidipino poveikis
Svarbu paminėti ir nefroprotekcinį lerkanidipino poveikį. Inkstai yra vienas pagrindinių padidėjusio kraujo spaudimo pažeidžiamų organų. Dėl padidėjusio kraujo spaudimo inkstų arterijose vyksta funkciniai ir anatominiai pokyčiai. Hipertenzija kartu su proteinurija yra vieni svarbiausių lėtinės inkstų ligos progresavimą ir dializuojamų pacientų mirštamumą ir sergamumą nulemiančių veiksnių. Todėl AH efektyvus gydymas išlieka svarbiausias tikslas, norint išvengti lėtinės inkstų ligos progresavimo iki inkstų funkcijos nepakankamumo ir kraujagyslių rizikos.
Atlikti klinikiniai tyrimai bei jų metaanalizės parodė, kad kai kurie KKB gali sumažinti proteinuriją, ir šis poveikis nesusijęs su antihipertenziniu veikimu. Pastebėtina, kad lerkanidipinas, skirtingai nuo kitų KKB, išplečia ne tik įeinančią, bet ir išeinančią kraujagyslę, todėl nėra neigiamo poveikio inkstų kraujotakai.
ZAFRA (Zandip en Funcion Renal Alterada) ir DIAL (diabete, ipertensione, albuminuria, lercanidipina) klinikinių tyrimų metu buvo siekiama įvertinti lerkanidipino efektyvumą ir saugumą bei inkstus apsaugantį poveikį lėtiniu inkstų nepakankamumu sergantiems ligoniams. Apibendrinus tyrimų rezultatus prieita prie išvados, kad lerkanidipinas veiksmingai sumažino sistolinį kraujo spaudimą lėtiniu inkstų nepakankamumu sergantiems pacientams. Lerkanidipinas buvo gerai toleruojamas, be to, pastebėtas lipidų koncentraciją plazmoje mažinantis vaisto poveikis. Tyrimų metu nustatytas teigiamas lerkanidipino poveikis inkstų funkcijai (page-rėjo kreatinino klirensas).
Taigi sergant lėtiniu inkstų nepakankamumu gydymas lerkanidipinu yra efektyvus, be to, neturi neigiamo poveikio inkstų kraujotakos autoreguliacijai.
Lerkanidipino poveikis miokardui
Kairiojo skilvelio (KS) hipertrofija yra svarbus širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnys. Didelis skaičius klinikinių tyrimų patvirtino, kad KS hipertrofija yra susijusi su neigiamomis baigtimis: insultu, staigia mirtimi, miokardo infarktu, širdies nepakankamumu, koronarine širdies liga. Framinghamo širdies tyrimo rezultatai parodė, kad, atlikus elektrokardiografinį tyrimą, nustatyta KS hipertrofija yra nepriklausomas mirties nuo įvairių priežasčių prognostinis veiksnys. AH sergantiems pacientams, kuriems, atlikus elektrokardiografinį tyrimą, nustatyta KS hipertrofija, mirties nuo širdies ir kraujagyslių ligų rizika padidėja beveik 3 kartus.
Fogari ir kt. atliko tyrimą, kurio tikslas buvo įvertinti lerkanidipino poveikį KS hipertrofijai. Šiame tyrime dalyvavo 54 pacientai, sergantys lengva ar vidutinio sunkumo arterine hipertenzija ir cukriniu diabetu bei KS hipertrofija. Pacientai po 4 savaičių placebo kurso 12 mėnesių buvo gydomi losartanu (50 mg/p.) ar lerkanidipinu (10 mg/p.). Po dviejų mėnesių gydymo pacientams, kurių diastolinis AKS išliko padidėjęs >90 mmHg, vaisto dozė buvo padidinama du kartus. Jei dar po mėnesio tikslinis kraujo spaudimas nebuvo pasiekiamas, papildomai buvo skiriama hidrochlortiazido (12,5 mg/p.). Tyrimo rezultatai parodė, kad, nors lerkanidipinas ir losartanas vienodai veiksmingai mažino kraujo spaudimą, poveikiu KS hipertrofijai šie vaistai skyrėsi. Lerkanidipinas kairiojo skilvelio masės indeksą sumažino patikimai daugiau nei losartanas (atitinkamai 18,6±3 g/m2 ir 9,9±5 g/m2, vidutinis skirtumas 8,7 (0,16-22) g/m2, p=0,037).
Taigi gydymas lerkanidipinu nulemia KS hipertrofijos regresiją ir šis poveikis yra nepriklausomas nuo kraujo spaudimą mažinančio poveikio.
Lerkanidipino efektyvumas sergantiesiems cukriniu diabetu
Dar viena arterine hipertenzija sergančių pacientų grupė yra diabetikai. Cukrinio diabeto ir arterinės hipertenzijos derinys labai padidina makrokraujagyslinių ir mikrokraujagyslinių komplikacijų riziką.
Agraval ir kt. atliko tyrimą kurio tikslas buvo įvertinti lerkanidipino efektyvumą gydant pacientus, sergančius AH ir cukriniu diabetu (CD). Šiame tyrime dalyvavo 174 pacientai, sergantys gerai kontroliuojamu 1 ar 2 tipo CD bei lengva ar vidutinio sunkumo AH. Buvo lyginamas lerkanidipino ir hidrochlortiazido, kaip papildomų vaistų šalia enalaprilio, efektyvumas ir saugumas. Tyrimo pradžioje pacientai 4 savaites buvo gydomi enalapriliu, po 20 mg/p. Pacientai (n=135), kuriems nepavyko pasiekti tikslinio AKS gydant vien tik enalapriliu, papildomai gavo lerkanidipino, 20 mg/p. (n=69), arba hidrochlortiazido, 12,5 mg/p. (n=66). Tyrimo rezultatai parodė, kad abi gydymo schemos sumažino diastolinį AKS labiau nei gydymas vien tik enalapriliu. Lerkanidipino grupėje diastolinis AKS sumažėjo vidutiniškai 9,3 mmHg, o hidrochlortiazido- 7,4 mmHg. Tikslinis AKS<130/80 mmHg buvo pasiektas 30,4 proc. pacientų lerkanidipino grupėje ir 23,2 proc. hidrochlortiazido grupėje, tačiau šis skirtumas nebuvo statistiškai patikimas. Taigi šio tyrimo rezultatai parodė, kad diuretikai nėra pranašesni už lerkanidipiną kai skiriami kaip papildomi vaistai diabetu sergančiųjų AKS mažinti, kai monoterapija AKFI inhibitoriais nepakankamai veiksminga. Atlikus kitą nedidelės apimties klinikinį tyrimą kuriame dalyvavo 2 tipo CD ir AH sergantys pacientai, buvo nustatyta, kad lerkanidipinas (10 mg ar 20 mg/p.) yra veiksmingas skiriant jo monoterapija. Be to, gydymas lerkanidipinu nesukėlė neigiamų gliukozės apykaitos pokyčių.
Lerkanidipinas vyresniems pacientams
Didelę dalį pacientų, sergančių AH, sudaro vyresnio amžiaus žmonės. Specialiai vyresnių pacientų arterinei hipertenzijai gydyti skirtas ELLE (angl. Elderly and Lercanidipine) tyrimas. Šiame dvigubai aklame paralelinių grupių tyrime dalyvavo 324 pacientai, vyresni nei 65 m. amžiaus. Pacientai 6 mėnesius buvo gydomi lerkanidipinu (5 mg/p.), lacidipinu (2 mg/p.) ar nifedipinu (30 mg/p.). Vertinant tyrimo rezultatus buvo išskirtos grupės pacientų, kuriems pavyko pasiekti tikslinį AKS (diastolinis AKS<90 mmHg) bei kuriems gydymas buvo veiksmingas, t.y. diastolinis AKS sumažėjo bent 10 mmHg, palyginti su pradiniu. Jei po dviejų savaičių nebuvo gydymo poveikio, vaistų dozės buvo padidintos du kartus. Po dviejų savaičių jos buvo padidintos 14 proc. lerkanidipinu, 19 proc. lacidipinu ir 11 proc. nifedipinu gydytų pacientų (skirtumas statistiškai nereikšmingas). Tyrimo pabaigoje lerkanidipino grupėje buvo daugiau pacientų, kuriems pavyko pasiekti tikslinį AKS arba kuriems buvo gautas atsakas į gydymą, nei lacidipino grupėje (p<0,001). Sistolinio AKS sumažėjimas buvo panašus visose trijose gydymo grupėse. Tuo tarpu diastolinio AKS sumažėjimas lerkanidipino grupėje (-18,3 mmHg) buvo panašus kaip ir nifedipino grupėje (-17,7 mmHg), tačiau patikimai didesnis nei lacidipino grupėje (-16,6 mmHg). Šalutinių poveikių pasireiškimo dažnis lerkanidipino grupėje buvo 19,4 proc, lacidipino – 27,1 proc. ir nifedipino – 28,4 proc. Edemos pasireiškimo dažnis buvo mažiausias lerkanidipino grupėje (2,8 proc), palyginti su 7,5 proc. lacidipino grupėje ir 10,1 proc. ni-fedipino grupėje. Šio tyrimo rezultatai parodė, kad antihipertenzinis lerkanidipino poveikis yra panašus kaip ir nifedipino, tačiau stipresnis nei lacidipino. Mažesnis šalutinių poveikių pasireiškimo dažnis gydant lerkanidipinu atitinka ankstesnių tyrimų, kuriuose dalyvavo jaunesni AH sergantys pacientai, rezultatus.
Taigi gydant vyresnio amžiaus pacientus lerkanidipinas yra veiksmingas ir ypač saugus bei gerai toleruojamas.
Apibendrinimas
Trečios kartos dihidropiridininis KKB lerkanidipinas ne tik veiksmingai mažina kraujo spaudimą, bet ir pasižymi antioksidacinėmis bei organus apsaugančiomis savybėmis. Šis vaistas yra tinkamas daugeliui arterine hipertenzija sergančių pacientų gydyti: esant kraujagyslių aterosklerozei, sergantiems cukriniu diabetu, inkstų ligomis, kairiojo skilvelio hipertrofija bei vyresnio amžiaus žmonėms.
Dr. Dovilė Karčiauskaitė