Atopinis dermatitas: etiologija, patogenezė, gydymas

Įvadas

Alerginių ligų tyrinėjimas yra labai aktualus, nes jų paplitimas per keletą praėjusių dešimtmečių labai padidė­jo. Europoje ir Amerikoje atopiniu dermatitu (AD) serga maždaug 10–20 proc. vaikų ir 2–3 proc. suaugusiųjų (1).

AD – tai pasikartojanti lėtinė uždegiminė odos liga, apibūdinama odos pažeidimu ir intensyviu niežuliu (2). AD lemia daugelio veiksnių sąveika. Tai sąveika tarp aplinkos, odos barjero funkcijos sutrikimo, genetinių ir imunologinių žmogaus ypatybių. Svarbiausi rizikos veiksniai yra odos hiperreaktyvumas, sutrikęs imuno­loginis atsakas į tam tikras bakterijas, grybus ar kitus mikroorganizmus, infekcija (3). Vienas pagrindinių alerginių ligų gydymo būdų yra koreguoti gyvenseną ir vengti rizikos veiksnių. Ypač svarbu suvokti galimą šių ligų etiologiją ir patogenezę. Šiame straipsnyje apžvelgiamos naujausios AD pa­sireiškimo etiologijos ir patogenezės teorijos ir trumpai aptariami AD gydymo principai.

AD patogenezė

Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja eg­zemą skirstyti į atopinę ir neatopinę. Šis skirstymas priklauso nuo to, ar tiriamojo kraujyje randama imu­noglobulino E (IgE) antikūnų prieš maisto arba įkve­piamus alergenus. Neatopinė egzema gali progresuoti į atopinę egzemą (4). Abiejų egzemos tipų klinikiniai požymiai yra panašūs, tačiau skiriasi jų imunologiniai rodikliai. Neatopinės egzemos atveju IgE lygis krau­jyje yra normalus, o alergenui specifinių IgE serume nenustatoma. Taip pat yra nedidelė interleukinų (IL) IL-4 ir IL-13 ekspresija odos T ląstelėse (5). Žinoma, kad klinikinė dermatito išraiška (odos su epidermiu uždegimas) – tai T ląstelių, IgE prisijungiančių, anti­geną pristatančių dendritinių ląstelių ir eozinofilų są­veikos rezultatas (6).

Vyrauja kelios pagrindinės hipotezės, galinčios pa­aiškinti odos uždegiminius pokyčius sergant AD (7). Pirmoji hipotezė, kad AD yra sukeltas imuniteto prisi­taikymo prie aplinkos sutrikimų. AD yra T limfocitų, ypač T helperių ląstelių 1, 2, 17, 22, ir T reguliuojančių ląstelių sutrikimas. Esant alerginiam (atopiniam) der­matitui, ypač ūminei egzemai, dominuoja T helperių 2 diferenciacija iš naiviųjų CD4+. Tai sukelia padidėjusį IL kiekį, labai daugėja IL-4, IL-5 ir IL-13, todėl didėja ir IgE kiekis, stiprėja uždegimas. O T helperių 1 dife­renciacija proporcingai sumažėjusi (7).

Antroji hipotezė, kad pagrindinė AD priežastis yra sutrikusi odos barjero funkcija, iškelta atradus, kad as­menims, turintiems filagrino geno mutacijų, yra di­desnė AD pasireiškimo rizika. Filagrino genas koduo­ja struktūrinius baltymus, kurie padeda sujungti kera­tinocitus raginiame (lot. stratum corneum) ir grūdėta­jame (lot. stratum granulosum) odos sluoksniuose. Ši struktūra padeda išsaugoti nepažeistą odos barjerą ir pa­kankamą raginio odos sluoksnio hidrataciją. Sutrikus šiam genui, pagaminama mažiau filagrino, o tai lemia odos barjerinės funkcijos sutrikimą ir transepiderminę vandens netektį. Šios priežastys gali sukelti egzemą. Esama įrodymų, kad sutrikusi odos barjero funkcija gali didinti alergenų įsiskverbimą per odą, tai gali būti alerginio įsijautrinimo, astmos ir šienligės priežastis (7).

Nervų sistemos įtaka AD

Žmonių, sergančių AD, oda pasižymi tokiais krau­jotakos sutrikimais, kaip baltasis dermografizmas, že­mesnė bazinė galūnių temperatūra ir stipri vazokons­trikcija paveikus žemai temperatūrai. Manoma, kad žmonėms, sergantiems AD, gali būti padidėjęs adre­nerginės sistemos aktyvumas (8).

Niežulys yra svarbus veiksnys AD patogenezėje. Remiantis mokslinių tyrimų duomenimis, yra nuo his­tamino priklausomi ir nepriklausomi niežulio trans­misijos keliai. Proteazės, neuropeptidai, citokinai, lipidai, opioidai ir jiems giminingi receptoriai, tokie kaip pereinamieji receptorių potencijos kanalai TRP (angl. transient receptor potential channels), prote­inaze aktyvinami receptoriai PAR (angl. proteinase activated receptors), opioidiniai receptoriai ir keletas kitų receptorių priklauso nuo histamino nepriklauso­miems niežulio perdavimo keliams. Šie periferijoje atsipalaiduojantys pruritogeniniai mediatoriai ir mo­duliatoriai gali tiesiogiai aktyvinti niežulį perduodan­čias skaidulas, ypač C skaidulas, prisijungdami prie specifinių receptorių nervų galūnėlėse. Šios sistemos taip pat gali kryžmiškai įjautrinti viena kitą ir dar la­biau skatinti niežulį (9, 10). Be to, histologiniai AD sergančių žmonių ir gyvūnų tyrimai atskleidė, kad šių pacientų odoje yra padidėjęs nervinių skaidulų tan­kis. Vadinasi, šiuos nervus daugiau dirgina mechani­niai, cheminiai ir biologiniai dirgikliai, o tai dar la­biau skatina niežulį (11).

Neuropeptidų įtaka AD patogenezėje galbūt nėra esminė, tačiau daugėja duomenų, kad šios medžiagos gali turėti įtakos AD eigai ir vystymuisi. Neuropep­tidai medžiaga P (SP, angl. substance P) ir su kalci­tonino genu susijęs peptidas CGRP (angl. calcitonin gene related peptide) turi savybę sukelti neutrofilų ir limfocitų chemotaksį, o ląstelių infiltracija odoje yra vienas pagrindinių alerginio uždegimo veiksnių (6, 8). Neuropeptidai taip pat reguliuoja citokinų atsipa­laidavimą ir turi įtakos imuninių ląstelių aktyvumui.

Įvairiems nespecifiniams AD sukeliantiems veiks­niams ir kasymuisi paveikus odos laisvąsias nervų ga­lūnėlės, odoje išskiria neuropeptidai, ypač SP ir CGRP. Tokiu būdu vystosi vietinė uždegimo reakcija, kurią lydi lokalūs prakaito sekrecijos, termoreguliacijos ar kraujotakos pokyčiai bei sutrikimai. Taip atsiranda eg­zemai būdingų pažeidimų, kurie skatina tolesnį citoki­nų ir neuropeptidų išsiskyrimą. Taip galima paaiškinti ir ydingą kasymosi ratą – kuo daugiau pacientas kaso­si, tuo labiau jam niežti (8, 11).

Kitas CGRP veikimo būdas, galintis turėti įtakos AD patogenezei, yra Langerhanso ląstelių odoje slopi­nimas. Taip sumažinama mitogenų, stimuliuojama lim­focitų proliferacija ir sumažinamas bendras limfocitų, ypač natūraliųjų žudikų (NŽ), skaičius (8).

Dar vienas neuropeptidas, galintis turėti įtakos AD išsivystymui, yra vazoaktyvus žarnų peptidas (angl. vasoactive intestinal peptide – VIP) – galingas vazodilatatorius, sukeliantis putliųjų ląstelių degranu­liaciją, neutrofilų ir limfocitų chemotaksį (11).

Taip pat daugėja įrodymų, kad ir neurotrofinai, kaip antai nervų augimo faktorius (angl. nerve growth fac­tor – NGF), lemia odos inervacijos tankumą ir yra at­sakingi už neurohiperplaziją sergančiųjų AD odoje. Di­delė NGF koncentracija plazmoje yra rizikos veiksnys išsivystyti AD (12, 13). Be to, yra duomenų, kad padi­dėjęs motinos NGF kiekis virkštelės kraujyje gali būti rizikos veiksnys, skatinantis kūdikiui iki 2 metų išsi­vystyti kūdikio AD (14).

Stafilokokinės infekcijos ir autoimuniteto įtaka AD patogenezei

Moksliniuose tyrimuose su gyvūnais pastebėta, kad stafilokokų enterotoksinai taip pat gali padidinti neu­rogeninį uždegimą (2, 11). Sutrikus imuninei sistemai, apie 90 proc. AD sergančių pacientų būdinga S. aureus kolonizacija ant odos (2). Kasymasis dar labiau padidina S. aureus prikibimą prie odos, o S. aureus išsikiriamos keramidazės dar labiau sunkina odos barjero defektą. S. aureus endotoksinai didina uždegimą ir provokuoja enterotoksinui specifinių IgE kiekį, kas taip pat korea­liuoja su AD sunkumu (15). Enterotoksinas sąveikauja su MHC II klasės mokulėmis ir T ląstelių receptoriais, skatina nuo antigeno nepriklausomą T ląstelių prolife­raciją. Šie enterotoksinai taip pat turi įtakos atsparumo vietiniams gliukokortikoidams formavimuisi ir inhibuo­ja reguliacinių T ląstelių slopinamąjį aktyvumą (2, 16).

Sergantiems AD pacientams būdingas ir autoimu­nitetas (17). Pacientų, sergančių sunkiu AD, kraujo se­rume randama ne tik IgE prieš maisto ir oro alergenus, bet ir IgE autoantikūnų prieš savų keratinocitų ir en­dotelio ląstelių baltymus. Šių IgE autoantikūnų kiekis korealiuoja su ligos sunkumu. Manoma, kad odos ka­symas atpalaiduoja intraląstelinius baltymus iš kerati­nocitų (17). Šie baltymai yra panašūs į tam tikrų mi­kroorganizmų struktūras, todėl pradeda gamintis IgE autoantikūnai (17). Maždaug 25 proc. suaugusiųjų, sergančių AD, turi IgE antikūnų prieš savo baltymus, o IgE autoantikūnų randama labai anksti, net 1 metų pacientams (18).

Bieberis straipsnyje iškėlė daugumą patofizio­loginių mechanizmų vienijančią hipotezę. Jo many­mu, pradinėje AD vystymosi fazėje vyrauja neatopi­nis dermatitas, sukeltas genetiškai determintuoto epi­dermio barjero funkcijos sutrikimo ir aplinkos veiksnių įtakos. Vėliau dėl genetinės predispozicijos įsijautrinti per IgE antikūnus pacientų kraujyje pradeda cirkuliuoti daug IgE. Galiausiai kasymasis sukelia žalą audiniams ir atpalaiduoja struktūrinius baltymus, o tai skatina IgE autoantikūnų atsaką pacientams, sergantiems AD (2).

Genų įtaka AD išsivystyti

Esama daug genetinių ir aplinkos rizikos veiksnių, kurie gali paaiškinti AD ligos pasireiškimą. Seniai ži­noma, kad rizika išsivystyti AD yra daug didesnė, jei serga šeimos nariai (7, 19, 20).

Genai, atsakingi už alerginių ligų pasireiškimą, pagal poveikį gali būti suskirstyti į 4 pagrindines grupes (20). Pirmoji genų grupė yra didžiausia ir įvairiausia. Ją sudaro genai, kurie reguliuoja imuniteto funkciją esant alerginiam uždegimui. Šie genai – tai transkripcijos faktoriai, kurie reguliuoja T helperių 1 ir 2 ląstelių diferenciaciją (20).

Antra grupė susijusi su pirmos eilės apsauginio bar­jero prieš patogenus organizme formavimu. Šioje gru­pėje yra genų, koduojančių baltymus, atsakingus už nespecifinį imuninį atsaką, kaip antai nuo oro užterš­tumo arba tabako dūmų (20). Trečia grupė sudaryta iš genų, susijusių su atsaku į lėtinį audinių uždegimą. Tai genas aDAM33, ekpresuojamas fibroblastų ir lygiųjų raumenų ląstelių; genas PDE4D, ekspresuojamas lygių­jų raumenų ir uždegimo paveiktų ląstelių, genas CO­L29A1, koduojantis kolageną ir ekspresuojamas odoje (20). Ketvirtos grupės genai atsakingi už epitelio vien­tisumo palaikymą. Jie atsakingi už paviršiaus barjero gleivinių membranoje susidarymą ir signalo, stimuliuo­jančio imuninės sistemos atsaką į dirgiklius iš aplinkos, sukėlimą. Vieni pagrindinių genų alerginių ligų eigo­je yra chitinazę koduojantys genai – YLK-40 ir AMC-azės. Jie atsakingi už uždegimo moduliaciją. Taip pat šioje grupėje yra jau minėtas filagriną koduojantis ge­nas. Šio geno mutacijos turi įtakos epitelio vientisumo sutrikimui. Moksliniuose tyrimuose aptikta teigiama koreliacija tarp mutacijos FLG gene ir AD išsivysty­mo (7, 20). Taip pat pastebėta, kad esant šioms genų mutacijoms padidėja galimybė susirgti kvėpavimo takų alergija, kontaktine alergija ir alergijomis, sukeltomis maisto alergenų (pvz., alergija riešutams) (20).

Taip pat dera paminėti, kad dauguma genų koduo­jamų produktų gali dalyvauti AD ligos patofiziologijo­je keliais lygmenimis. Pavyzdžiui, geno, koduojančio IL-13, produktai dalyvauja vystantis AD, nes perjungia imunoglobulinų klases ir gamina IgE – tai turi tiesiogi­nės įtakos kvėpavimo organų epiteliui ir mezenchimai. Jie taip pat indukuoja taurinių ląstelių metaplaziją ir fi­broblastų proliferaciją (20).

Baltymo filagrino įtaka AD

Pagal šiuo metu keliamas hipotezes, žmonių, neturin­čių apsauginio odos barjero defekto, oda pasižymi vienti­su epidermiu ir per epidermį netenka tik minimalaus kie­kio vandens (angl. transepidermal water loss TEWL). Tokie žmonės yra pakankamai apsaugoti nuo aplinkos veiksnių (mikrobai, aplinkos alergenai). Žmonės, turin­tys odos barjero geno mutaciją, pavyzdžiui, sutrikusios funkcijos baltymo filagrino geną, per epidermį netenka daugiau vandens. Taip pat žinoma, kad net ir sveikiems žmonėms daug sąveikaujant su aplinkos veiksniais (pvz., dažnai vartojant proteazes turinčių detergentų ir muilų) pamažu sutrinka odos barjero funkcija, o tai gali lemti imunologinius odos pokyčius. Moksliniuose bandymuo­se su gyvūnais nustatyta, kad aplinkos alergenai (namų dulkių erkės, maisto baltymai) gali kontaktuoti su epi­dermiu ir įjautrinti imuninę sistemą per paviršinio epi­dermio antigeną pristatančias ląsteles. Tai gali potenci­aliai pabloginti AD eigą ir yra svarbus veiksnys, galin­tis lemti maisto ir kvėpavimo takų alergiją (7, 20, 21).

Kaip minėta, mutacijos genas, koduojantis filagriną, yra vienas didžiausių rizikos veiksnių AD išsivystyti (20, 22). Filagrinas, kuris perdirbamas iš profilagrino, yra vie­nas esminių baltymų, kurie palengvina galutinę epidermio diferenciaciją ir padeda formuotis apsauginiam odos bar­jerui. Išoriniame grūdėtame odos sluoksnyje epidermio filagrinas yra susijęs su keratino tarpiniais filamentais ir turi įtakos jų formavimuisi į pluoštelius. Susiformavu­siuose keratinocituose filagrinas yra kryžmiškai susietas su ragėjančių ląstelių apvalkalu. Tai sudaro netirpų barje­rą raginiame odos sluoksnyje ir apsaugo organizmą nuo aplinkos veiksnių bei vandens netekimo per epidermį.

Iki šiol rasta apie 40 filagrino mutacijų. Maždaug 25–50 proc. pacientų, sergančių AD, turi filagrino muta­cijų. Klinikiniuose tyrimuose nustatyta, kad šios muta­cijos gali lemti ir kitus alerginius fenotipus, tokius kaip astma ir alerginis rinitas (22). Be to, daugėja įrodymų, kad AD patogenezėje gali būti svarbūs ir kiti baltymai, pavyzdžiui, filagrinas-2 (23).

Aplinkos įtaka AD vystymuisi ir progresavimui

Manoma, kad vien susiję su atopija genetiniai veiksniai be aplinkos poveikio negalėtų provokuoti AD. Be to, sergamumas alerginėmis ligomis padidėjo per gana trumpą laiką, todėl vien genų transformaci­jos įtaka mažai tikėtina (7).

Epidemiologinės studijos nurodo daugelį aplinkos veiksnių, galinčių turėti didelę įtaką AD išsivystymui. Dauguma hipotezių sieja sergamumo alerginėmis ligo­mis padidėjimą su griežta higiena ankstyvajame amžiuje ir anksčiau, nei įprastu gyvenimo būdo pakeitimu vaka­rietiška gyvensena bei padidėjusiu gyvenimo tempu. Iš­kelta daug AD rizikos veiksnių hipotezių, kurios pagrįs­tos epidemiologiniais ir eksperimentiniais tyrimais (19).

Higienos įtaka AD vystymuisi

XX amžiaus pabaigoje Dina Strachan pristatė hi­gienos hipotezę, kurioje teigiama, kad sumažėjęs su­sidūrimas su infekcijomis vaikystėje gali turėti įtakos sutrikusiam imuniniam atsakui į nekenksmingus aler­genus vėlesniame gyvenime (24). Ši hipotezė paremta D. Strachan pastebėjimu, kad vaikai, turintys daugiau brolių ir seserų, turėjo sumažėjusią riziką išsivystyti alerginėms ligoms. Nustatyta AD sąsaja su brolių ir seserų skaičiumi bei kitais netiesioginiais veiksniais, kaip antai gyvenimas ūkyje šalia naminių gyvūnų, ir sumažėjusia rizika išsivystyti alerginėms ligoms (24, 25). Alternatyvi šios hipotezės interpretacija yra ta, kad pasikeitusi įprasta žarnyno kolonozacija vaikys­tėje nesugeba indukuoti imunologinės tolerancijos ir gali būti atsakinga už sergamumo alerginėmis ligo­mis padidėjimą (25).

Žarnų mikroflora gali būti vienas pagrindinių veiksnių, norint suprasti mikroorganizmų sukeltą imuninę reguliaciją ir tolerancijos indukciją anks­tyvame gyvenime (25). Pastaraisiais dešimtmečiais daugelyje žmonių epidemiologinių tyrimų nustatyta, kad žarnyno mikrofloros pakitimai gali būti susiję su alerginių ligų rizikos padidėjimu. Daugumos kliniki­nių tyrimų duomenimis, pasikeitęs susidūrimas su mi­kroorganizmais gali būti susijęs su alerginiu įsijau­trinimu ir alerginėmis ligomis. Labiau tikėtina, kad sumažėjusi žarnyno mikroflooros įvairovė, o ne tam tikrų bakterijų rūšių kiekio padidėjimas ar sumažė­jimas, yra pagrindinė alerginių ligų priežastis (25).

Bandymais su gyvūnais, išvestais aplinkoje be mi­kroorganizmų, nustatyta, kad šie gyvūnai turi mažą limfoidinių ląstelių tankį žarnų gleivinėje. Be to, spe­cializuotos jų folikulų struktūros yra mažos, o cir­kuliuojantys imunoglobinų lygiai žemi. Iš karto po kontakto su mikroorganizmais šių gyvūnų gleivinės limfocitai padidėjo, o imunoglobulinus produkuo­jančios ląstelės greitai atsirasdavo folikuluose ir la­mina propria. Taip pat padidėjo jų serumo Ig kiekis. Be to, tyrimai su gyvūnais parodė, kad tiems, kurie augo aplinkoje be bakterijų, yra sunku įgyti toleran­ciją antigenams, patenkantiems per burną. O lipopo­lisacharidų (gramneigiamų bakterijų išorinės mem­branos dalies) vartojimas kartu su maisto antigenais didina toleranciją maistui. Taip pat nustatyta, kad nau­jagimėms pelėms paskyrus bakterijų lizatų per os, sumažėjo eksperimentinė maisto alergija. Taigi gana įtikinama, kad pokyčiai žarnų mikrofloros sudėtyje (dėl padidėjusio antibiotikų vartojimo, higienos, gy­venimo būdo ir šeimos dydžio) turi įtakos alerginių ligų patogenezei (25).

Kiti rizikos veiksniai, susiję su AD

Labai daug kitų rizikos veiksnių siejami su AD. Straipsnyje Rutkowski su bendraautoriais apžvelgė dažniausius AD rizikos veiksnius (19). Autoriai nurodė jau minėtą higienos hipotezę, ku­rios pagrindas yra perdėta higiena ankstyvuoju gyve­nimo laikotarpiu, šeimos narių, ypač brolių ir seserų, skaičiaus sumažėjimas, sumažėjęs susidūrimas su in­fekcijomis ir mikrobais, sutrumpėjęs žindymo laikas ir žarnų mikrofloros pokyčiai.

Taip pat įtakos gali turėti ir dieta – sumažėjęs anti­oksidantų, gyvūninės kilmės riebalų, riebių žuvų var­tojimas, o padidėjęs papildų, vitaminų, konservantų, dažiklių ir tradicinių kinų ir vietnamiečių žolelių eks­traktų, maistinio margarino, augalinių aliejų ir greitai paruošiamo maisto, kuriamia daug druskos, vartojimas gali didinti AD riziką.

Alergijų dažnio ankstyvoje jaunystėje didėjimas leido iškelti hipotezę, kad tam tikrų veiksnių poveikis ankstyvuoju vystymosi laikotarpiu gali būti šio reiš­kinio priežastimi. Manoma, kad vienu tokių veiksnių, veikiančių vaisiaus imuninės sistemos formavimąsi, gali būti motinos mityba. Buvo tiriama galima vita­mino D, omega-3 polinesočiųjų riebalų rūgščių ir fo­latų įtaka alergijų pasireiškimui, tačiau kol kas turimų duomenų nepakanka įrodyti arba paneigti jų įtaką (26).

Manoma, kad AD vystymuisi įtakos gali turėti su­mažėjusi vitamino D sintezė odoje dėl aplinkos ir el­gesio savybių. Pasikeitus gyvenimo būdui, ypač gy­venant mieste, darbo uždarose patalpose ir odos den­gimo bei padidėjusio saulės kremų vartojimo, norint išvengti odos vėžio, yra sumažėjusi buvimo saulėje trukmė. Įdomu tai, kad sintetinio vitamino D papildų vartojimas rachito profilaktikai taip pat gali būti susi­jęs su AD, pasireiškiančiu kaip vėlyva nepageidauja­ma reakcija (19).

Žinoma, kad maistas gali pasunkinti AD eigą ir per alergines, ir per nealergines padidėjusio jautrumo reak­cijas. Mokslinių tyrimų duomenimis, maisto alergenai gali sukelti odos bėrimus kai kuriems AD sergantiems vaikams, ypač iki 3 metų (27). Vaikams, sergantiems alergija maistui, būdinga greita teigiama odos reak­cija į tam tikrą maistą (ypač į kiaušinius, pieną, kvie­

čius, sojas, riešutus). Šiems pacientams dilgėlinės tipo bėrimas gali provokuoti niežulio ir kasymosi ydingą ratą, kuris labai pablogina odos būklę. Taip pat žino­ma, kad maistas gali sukelti ir lėtąją odos padidėjusio jautrumo reakciją. Be to, tiesioginis maisto kontaktas su oda (pvz., ruošiant maistą) gali būti svarbus veiks­nys, sunkinantis egzemą (27).

Straipsnyje taip pat paminėta, kad AD riziką gali didinti tėvų rūkymas nėštumo ir postnataliniu periodu, migracija iš kaimo regiono į labai industrializuotas vie­toves, kurios užterštos dyzelino ar kito kuro degimo produktais. Tačiau gyvenimas varganose kaimo vieto­vėse, kur padidėjęs dulkėtumas ir kitų patalpų alergenų kiekis, taip pat gali skatinti AD vystymąsi. Didelę įta­ką AD vystymui gali turėti ir psichosocialinis stresas – padidėjęs gyvenimo tempas, psichosocialinis smurtas.

Apibendrindami viską autoriai pabrėžė, kad di­džiausią įtaką AD išsivystymui turi tradicinės, daug rūgusių produktų ir antioksidantų turtingos dietos pa­sikeitimas į modernią dietą ir sumažėjęs susidūrimas su mikrobais ankstyvoje vaikystėje, padidėjęs patal­pų alergenų kiekis industrializuotose vietovėse (19).

AD gydymo principai

Remiantis Europos alergologų ir klinikinių imu­nologų parengtomis AD gydymo gairėmis, pagrindi­nis AD gydymo tikslas yra palaikyti optimalią odos priežiūrą, užtikrinant pakankamą odos barjero funk­ciją reguliariu odos drėkinimu ir emolientais. Taip pat sergantys AD pacientai turėtų vengti specifinių ir ne­specifinių dirgiklių (28).

Vietinės odą drėkinančios priemonės naudojamos siekiant sumažinti odos sausumą ir vandens neteki­mą per epidermį. Oda turi būti kasdien kruopščiai, bet švelniai ir atsargiai plaunama, norint pašalinti ne­gyvas ląsteles ir bakterinius kontaminantus, taip sie­kiant apsaugoti odą nuo bakterinės superinfekcijos. Svarbu išskirti individualius provokuojančius veiks­nius ir jų vengti (29).

Provokuojantys veiksniai gali būti specifiniai ir nespecifiniai. Nespecifiniai – tai daugelis medžiagų ir veiksnių iš aplinkos, kurie gali jautrinti ir dirginti pacientų odą ir sukelti ligos paūmėjimą. Specifiniai dirgikliai yra įvairūs alergenai. Vengiant šių dirgi­klių, pasiekiamas ilgesnis remisijos laikas, išnyksta simptomai (30).

Jei nepakanka pašalinti odą dirginančius ir AD pa­ūmėjimą provokuojančius veiksnius, apsauginio odos barjero palaikymo tinkamai prižiūrint odą, ir AD pa­ūmėja, rekomenduojama jį gydyti vaistais.

Gydymo tikslas yra užkirsti kelią ligos paūmėji­mui ir pasiekti, kad jokie, net ir mažiausi ligos požy­miai, neblogintų paciento gyvenimo kokybės. Vieti­niai kortikosteroidai vartojami gydyti AD sergančius vaikus ir suaugusiuosius. Jie vis dar yra viena pagrin­dinių gydymo priemonių, siekiant sumažinti odos uždegimą. Nuo 2002 metų kaip antiuždegiminė AD gydymo priemonė patvirtinti ir vietiniai kalcineurino inhibitoriai (pimekrolimuzas ir takrolimuzas) (31).

Gydant lėtinį ir / ar sunkų AD, dažnai taikoma sisteminė imunomoduliuojamoji terapija. Paskelbti moksliniai tyrimai nurodo galimą ciklosporino, me­totreksato, mikofenolato mofetilio ir azatioprino var­tojimą gydant AD. Apie kitų vaistų (omalizumabo, geriamųjų kalcineurino inhibitorių, biologinės, spe­cifinės imunoterapijos, kt.) vartojimą gydant AD šiuo metu duomenų nepakanka (32). 50–90 proc. pacientų, sergančių AD, oda priklau­somai nuo ligos sunkumo yra kolonizuota S. aureus. Kontrolinėje grupėje kolonizacija aptikta 5–10 proc. tiriamųjų (33).

Dažniausiai nesunkus arba vidutinio sunkumo AD paūmėjimas malšinamas vietiniais kortikosteroidais arba vietiniais kalcineurino inhibitoriais, todėl tokio AD nebūtina gydyti antibiotikais. Odos lopams, ku­rie paveikti superinfekcijos, gali būti rekomenduo­jami vietiniai antiseptiniai vaistai. Nerekomenduo­jama vartoti vietinių antibiotikų, nes padidėja anti­biotikams atsparių bakterijų ir alerginio kontaktinio dermatito rizika (33).

Sisteminiai antimikrobiniai preparatai AD gy­dyti rekomenduojami tik pacientams, kuriems yra kliniškai patvirtinta infekcija. Antibiotikai gali būti naudojami vieni ar kartu su kortikosteroidais. Sis­teminiai antivirusiniai preparatai gali būti vartoja­mi virusinėms ligoms, kaip antai herpetinės egze­mos, gydyti (29). Norint pasiekti gerų gydymo rezultatų, svarbu už­tikrinti reguliarią gydytojų priežiūrą, adekvačią psi­chologinę paramą ir mokyti pacientus nuolatinės tin­kamos odos priežiūros.

Apibendrinimas

AD nėra laikomas gyvybei pavojinga būkle, tačiau dėl jo atsirandantis niežulys ir bėrimas blogina pacien­tų gyvenimo kokybę ir verčia juos iš esmės keisti gy­venimo būdą. Naujausi moksliniai tyrimai padeda ge­riau suvokti AD etiologijos, patogenezės ir vystymo­si veiksnius ir įvertinti genų, imuninės sistemos, odos barjerinės funkcijos sąveikos svarbą vystantis AD. Ankstyvas ir aktyvus šios ligos gydymas, profilaktika, kai žinomi rizikos veiksniai ir patofiziolginiai mecha­nizmai, gali padėti pristabdyti ar net išvengti šios li­gos, labai pagerinti AD sergančiųjų gyvenimo kokybę.

Šaltinis: „Internistas” Nr.3