Burnos gleivinės apsauga

Pernelyg didelė balso stygų įtampa (ilgas kalbėjimas garsiai, dainavimas), šaltas, sausas oras (dėl oro kondicionavimo, per šiltų patalpų, skrendant lėktuvu), sportuojant ar mankštinantis, smulkios svetimkūnių dalelės, esančios ore (dulkės, žiedadulkės) gali džiovinti gerklės gleivinę ir ją dirginti. Jei gleivinė sudirginta ir nusilpusi, mikrobai daug lengviau įsiskverbia į žmogaus organizmą, sukeldami viršutinių ir apatinių kvėpavimo takų ligas.

Svarbi burnos gleivinės apsauga
Žmogaus organizme yra įvairių limfoidinių telkinių – limfmazgiuose, išsidėsčiusiuose pagal limfagysles, turinčių aferentinius ir eferentinius takus, gleivinėse, išsidėsčiusiuose pagal limfos tekėjimą iš jų organizmo vidinių ertmių, turinčių tik eferentines limfagysles, ir blužnyje, kurioje limfoidinis audinys yra kraujo srovėje – neturinčių nei eferentinių, nei aferentinių takų. Visas limfoidinis audinys įvairiuose limfmazgiuose, gleivinėse, blužnyje ir čiobrialiaukėje sudaro limfoidinį organą, kurio bendra masė – apie 1 proc. žmogaus kūno masės. Šie limfoidiniai dariniai yra svarbūs apsauginiai barjerai: ligų sukėlėjai, prasiveržę į limfinę sistemą, neišvengiamai su jais susiduria. Kvėpavimo takų epitelis yra pirmasis audinys, susiduriantis su įkvepiamais patogenais.
Įvairioms ligoms pažeidus seilių susidarymą ar išsiskyrimą (seilių liaukų uždegimai, chemoterapija, spindulinė terapija kaklo srityje, Sjogreno sindromas) gali padaugėti mieliagrybių burnos ertmėje. Taip pat seilėse esantys lizosimas, laktoferinas, histinas, defensinas ir sekrecinis IgA slopina grybelių adheziją, kolonizaciją.

Faringito, tonzilito ir laringito diferencinė diagnostika
Ūmus faringitas ir ūmus tonzilitas (ŪFT) dažnai klaidingai tapatinamas su nosiaryklės uždegimu ar tiesiog ūmiu peršalimu. ŪFT – tai ryklės ir tonzilių uždegimas, kurio metu nėra vyraujančių kataro (slogos, kosulio) požymių. Diagnozuojant svarbu diferencijuoti streptokokų sukeltą ligą, kurią reikia gydyti antibiotikais, nuo virusinių ŪFT. Tačiau vien iš klinikinių požymių patikimai įtarti streptokokinę ligą neįmanoma. ŪFT dažniausiai pasireiškia karščiavimu > 38° C, staiga atsiradusiu ryklės skausmu, skausmingu ir pasunkėjusiu rijimu, padidėjusiais ir skausmingais kaklo limfmazgiais, ryškiai įraudusia ryklės ir tonzilių gleivine, pūlingu apnašu ant tonzilių. Minėti simptomai būdingi ne tik A grupės streptokokų (AGS), bet ir kitų hemolizinių streptokokų (C ir G grupių) sukeltiems ŪFT, taip pat virusiniams faringitams. Buvęs kontaktas su AGS infekcija sergančiu asmeniu, paronychia (apynagės uždegimas), impetigo (pūlinėlinė), avietinis liežuvis, skarlatininis bėrimas turėtų kelti įtarimą, kad ŪFT yra sukeltas AGS. O subfebrilus karščiavimas, sloga, kosulys, opelės burnos gleivinėje yra virusinei infekcijai būdingi požymiai.
Ūmus laringitas – tai gerklų ir/ar subglotinio tarpo uždegimas, pasireiškiantis balso užkimimu, lojančiu kosuliu ir mažesniems nei 3 m. vaikams viršutinių kvėpavimo takų obstrukcija (pasunkėjęs įkvėpimas, pagalbinių kvėpavimo raumenų retrakcijos, stridoras įkvepiant). Ūminis laringitas skiriamas į ūminį katarinį laringitą, kuriuo sergant labiausiai pažeidžiamos balso klostės, ir ūminį pūlingą (flegmoninį) laringitą, kada pažeidžiamas antgerklis. Sergant ūminiu katariniu laringitu, pasireiškia balso prikimimas iki visiško negalėjimo kalbėti (visiška afonija). Dėl susidariusių gleivių ant balso klosčių gali varginti sausas ar drėgnas kosulys. Kai yra ūminis pūlingas laringitas, pakyla temperatūra, atsiranda svetimkūnio jausmas ryklėje, vėliau pereinantis į skausmą ir dusulį. Vystosi gerklų susiaurėjimas (stenozė), ligonis dūsta.
Kvėpavimo sutrikimai, būdingi kūdikiams ir mažiems vaikams, gali būti grėsmingi. Todėl būtina jį skirti nuo pūlingo laringito ir svetimkūnio. Suaugusiems asmenims laringitas yra nesunki virusinė liga be kvėpavimo sutrikimų, tačiau, jei simptomai tęsiasi ilgiau nei įprasta virusinei infekcijai, būtina pagalvoti apie kitą etiologiją (ryklės ar gerklų epiteliomą, tuberkuliozę).

Pagalba
Susirgus minėtomis ligomis, jei jų eiga yra lengva ir be komplikacijų, rekomenduojama išbandyti liaudies ir laiko patikrintas priemones:
•    Nesmarkiai peršint gerklę, padės čiulpiamosios pastilės ar gerklės purškalai (pvz., Miramile).
•    Pirmosiomis ligos dienomis ryklę pravartu skalauti natūraliais antiseptikais: ąžuolų žievės, alksnių, šalavijų lapų nuoviru.
•    Padeda šildomasis kompresas ant kaklo: į keptuvę pripilti rupios valgomosios druskos ir kiek pakaitinti, po to ją sluoksniu pilti ant medžiagos skiautės ir aprišti kaklą.
•    Padeda sodos tirpalo garų inhaliacijos.
•    Skalauti gerklę boro, kalio permanganato, valgomosios druskos šiltu tirpalu. Skalaujant šiek tiek atlošti galvą, kad skystis kuo giliau patektų į ryklę. Taip šalinamos susikaupusios išskyros, mažinamas gleivinės jautrumas.
•    Galima lašinti į nosį saulėgrąžų, alyvuogių, kukurūzų aliejaus, riebalinio vitamino A. 1 šaukštą žaliavos užpilti stikline verdančio vandens ir palikti 30 min.
•    Ypatingos dietos, sergant tonzilitu, laringitu ar faringitu, nėra. Reikia valgyti ryklės gleivinės neerzinantį, skystoką, šiltesnį maistą. Svarbiausia – nevalgyti aštraus, sūraus ir šalto maisto, negerti gazuotų gėrimų – angliarūgštė veikia mikroorganizmus, ir bacilos pradeda dvigubai greičiau daugintis. Troškulį galima malšinti nerūgščių uogų ar vaisių sultimis, kompotu, arbata.

Miramile® tonsil burnos ir gerklės purškalas
Miramile tonsil preparate yra 9 skirtingų gydomųjų augalų – šaltalankių, miros, medetkų, apelsininių citrinmedžių, karčiųjų migdolų, čiobrelių, pipirmėčių, rapsų – aliejų. Jie suformuoja apsauginę plėvelę, palaikančią gleivinės vientisumą ir saugančią ją nuo išorinių žalingų veiksnių ir ligų sukėlėjų, dėl drėkinančio ir minkštinančio poveikio ramina sudirgusią gleivinę ir mažina uždegimo simptomus (sausumą, kutenimą, sunkumą ryti, svetimkūnio pojūtį gerklėje ir pan.). Eteriniai aliejai suteikia malonų skonį ir kvapą, o amonio glicirizatas – saldų skonį.

Šaltalankių aliejus
Šaltalankių vaisiuose yra karoteno, C, E, F, PP ir B grupės vitaminų, folio rūgšties, gliukozės, sacharozės, riebalų, geležies, boro, mangano, organinių rūgščių, rauginių medžiagų. Šaltalankių vaisiuose – ypač daug vitamino E, saugančio organizmą nuo senėjimo, ir vitamino F, reguliuojančio medžiagų apykaitą. Liaudies medicinoje gydymui naudojamos visos šaltalankių dalys. Dažniausiai vartojamos šaltalankių vaisių sultys ir aliejus – būtent šie produktai turi daugiausia gydomųjų ypatybių.
Šaltalankių riebalai slopina skausmus, gydo skrandžio opas, odos ir gleivinių spindulinį pažeidimą, nudegimus, greitina pažeistų vietų epitelinio audinio susidarymą ir kartu gijimą. Šaltalankių aliejumi gydomi nudegimai, nušalimai, pragulos, pūliuojančios ir ilgai negyjančios žaizdos, tepama suskeldėjusi oda, pažeista burnos ertmės gleivinė.

Miros aliejus
Mira yra kvapieji Burseraceae šeimos medžių sakai. Šioje šeimoje yra 18 genčių ir 540 rūšių medžių. Daugelio medžių žievėje, rėtiniuose induose ir kartais šerdyje yra gerai matomi sakų latakai ar sakų kanalėliai. Mira dėl sutraukiamojo poveikio gleivinėms skalaujama burna, gydomos burnos opos, gingivitas, faringitas. Taip pat ja gydomos žaizdos ir nubrozdinimai, nors yra aprašyti miros tvarsčių sukelto kontaktinio dermatito atvejai.

Medetkų aliejus
Apie medetkų gydomąsias savybes žmonės žinojo jau XII amžiuje – ji neprarado savo gydomųjų galių ir savybių ir šiuo laikmečiu, gana plačiai vartojama liaudies medicinoje. Graikų gydytojas Dioskaridas medetkomis gydė kepenis, tulžies pūslę, kasą, skrandį, šlapimo pūslės akmenligę, rachitą.
Medetkos jau nuo seno vartojamos kaip puiki priemonė nuo apsinuodijimų. Jos žiedai slopina uždegiminius procesus, skatina žaizdų gijimą. Todėl medetkų aliejai yra vartojami esant blogai gyjančioms ir pūliuojančioms žaizdoms, įdrėskimams, sumušimams, nudegimams, nušalimams, opoms ir įvairiems odos uždegimams. Vaistažolių arbata vartojama įvairiems skalavimams nuo uždegimų bei skausmų.

Apelsininiai citrinmedžiai
Nuo seniausių laikų apelsininių citrinmedžių vaisiai – saldieji apelsinai – simbolizuoja dosnumą ir vaisingumą. Kinų žiniuoniai džiovintomis saldžiųjų apelsinų žievelėmis gydydavo nervinės kilmės anoreksiją, peršalimą, kosulį ir net piktybinius krūties navikus. Iš apelsininių citrinmedžių žiedų gamindavo vandeninę ištrauką, kurią rekomenduodavo kaip prakaitavimą skatinančią ir kraujavimą stabdančią priemonę. Romos gyventojai šia ištrauka gydydavosi nuo skrandžio sutrikimų ir sunkių pagirių. Saldžiųjų apelsinų aliejus dabar yra vienas populiariausių pasaulyje, įtrauktas į Didžiosios Britanijos Farmakopėją ir yra plačiai vartojamas medicinos, kosmetikos ir kulinarijos tikslais. Apelsinų eterinis aliejus, kaip ir visi citrusinių aliejai, turintis antiseptinių savybių, dar pasižymi stipriu raminamuoju poveikiu.

Migdolų aliejus
Migdolas – tai erškėtinių šeimos, užaugantis iki 6–10 metrų aukščio medis arba krūmas. Manoma, kad migdolų tėvynė yra Kaukazas ir Šiaurės Afrikos šalys, iš kurių vėliau paplito po visą Europą. Dabar daugiausia migdolų auginama Viduržemio jūros šalyse, Kinijoje bei Amerikos žemyne. Migdolai buvo ypač vertinami senovės arabų medicinoje, vartojami virškinimui gerinti, skausmingam šlapinimuisi gydyti, o migdolų aliejumi malšindavo įvairius skausmus.

Pipirmėčių aliejus
Pipirmetės – daugiametis augalas, pasiekiantis 90 cm aukštį. Lapeliai ovalios arba plunksninės formos, nuo 3 iki 9 cm ilgio, dantytais kraštais. Žiedai yra šviesiai raudonos arba rausvai violetinės spalvos, išsidėstę ant keturių stiebelių. Pipirmėtės žydi nuo liepos iki rugsėjo. Pipirmėčių aliejus efektyviai malšina skausmingus viršutinės virškinamojo trakto dalies ir tulžies latakų spazmus, storosios žarnos dirglumą, viršutinių kvėpavimo takų katarą bei burnos gleivinės uždegimą.

Čiobrelių aliejus
Čiobrelių žolėje yra iki 2,5 proc. eterinio aliejaus (timolio, karvakrolios, borneolio, cineolio, linalolio ir kt.). Juose gausu flavonoidų, rauginių medžiagų, kartumynų, vitamino C bei mineralinių medžiagų.
Čiobrelių preparatai pasižymi atsikosėjimą lengvinančiu, antiseptiniu, spazmolitiniu, virškinimą gerinančiu, šlapimo išsiskyrimą skatinančiu, skausmą malšinančiu ir kiek raminamuoju poveikiu. Čiobreliai nuo seno naudojami burnos skalavimo mišiniuose, nes pasižymi stipriomis antiseptinėmis savybėmis. Jų nuoviru galima skalauti pūliuojančias žaizdas, gerti jų arbatos susirgus kvėpavimo takų ligomis, malšinti galvos skausmui.

Miramile® tonsil vartojimas
Burnos ir gerklės purškalo sudėtyje esančių aliejų veikliosios medžiagos regeneruoja, atkuria ir maitina sudirgusią po persirgtos infekcijos burnos gleivinę.   
Miramile® tonsil burnos ir gerklės purškalas vartojamas:
–    kaip pagalbinė priemonė skaudamai burnai ar gerklei (pvz., peršalus, sergant tonzilitu, faringitu, laringitu, stomatitus, gingivitu);
–    apsaugoti ir drėkinti sudirgintai burnos ar gerklės gleivinei;
–    mažinti infekcijos sukeltam gleivinių pabrinkimui;
–    gerinti natūraliai gerklės funkcijai;
–    gaivinti burnos ertmei.
Prieš vartojant reikia supurtyti purškalo pakuotę, purkštuko antgalį pasukti 90º kampu, nukreipti purškalo antgalį į gerklės sritį ir vieną arba du kartus papurkšti. Purškiant sulaikyti kvėpavimą. Suaugusiesiems ir vaikams, 2 metų ir vyresniems, purkškite 2–3 kartus per dieną.

Parengė gyd. R. Jasiukevičiūtė