Įvadas
Dėmesys – svarbus kognityvinis procesas, kuris, bėgant laikui, lavėja ir kinta kartu su žmogumi. Skiriasi žmonių gebėjimas susikaupti, paskirstyti dėmesį ir perkelti jį nuo vieno objekto prie kito. Dėmesio savitumų gali išsivystyti dėl įvairios kilmės psichinių sutrikimų.
Trumpai apie dėmesį
Dėmesys yra žmogaus psichikos veiklos kryptingumas ir sutelktumas tam tikru momentu į kokį nors objektą (veiksmą, įvykį, daiktą, vaizdą, mintį, samprotavimą). Jis yra svarbus aplinkos, minčių, jausmų, savo paties elgesio ir veiklos suvokimui. Dėmesys sudaro sąlygas suprasti visa, kas būtina tuo metu vykdomai veiklai. Jį galime palyginti su prožektoriaus šviesa – apšviesti daiktai yra dėmesio objektas, o neapšviesti – fonas. Prožektoriaus šviesą nukreipus kita linkme, buvęs fonas tampa dėmesio objektu, ir atvirkščiai.
Dėmesys pasižymi įvairiomis funkcijomis:
- koncentracija (susitelkimas), kurią žmogus subjektyviai išgyvena kaip susikaupimą, įsijautimą ir įsigilinimą;
- reikšmingų įvykių atranka ir nereikšmingų ignoravimas;
- psichikos veiklos, nukreiptos į vieną objektą, stabilumas;
- psichikos veiklos perkėlimas nuo vienų įvykių prie kitų;
- veiklos reguliavimas ir kontrolė;
- išankstinis numatymas ir pasirengimas būsimiems įvykiams (anticipacija).
Dėmesio rūšys
Dėmesys būna valingas ir nevalingas. Valingą dėmesį kontroliuoja pats žmogus. Tai sąmoningas, iš anksto numatytas veiklos nukreipimas ir sutelkimas į objektus, juos išskiriant iš kitų reiškinių, nepaisant trikdžių (pašalinių dirgiklių), pavyzdžiui, disko metikas, tobulindamas judesių techniką, visą dėmesį sutelks į atskirus atliekamo veiksmo elementus, nepaisydamas aplinkinio triukšmo. Nevalingą dėmesį sukelia netikėti aplinkos pasikeitimai. Jį nesąmoningai patraukia patys daiktai, netikėti įvykiai ar ypač stiprūs, kontrastingi ir nauji dirgikliai (spalvos, šviesos, garsai, kvapai, tarkime, užuodę neįprastą kvapą, giliau įkvepiame ir stengiamės išsiaiškinti jo kilmę).
Dėmesys gali būti be aiškaus objekto, pavyzdžiui, eidami šaligatviu matome kitus praeivius ir gatve važiuojančias mašinas. Žmogus būdrauja, tačiau neturėdamas konkretaus tikslo neišskiria jokio objekto – tai vadinama difuziniu (išsklaidytu) dėmesiu.
Selektyviu (atrankiniu) dėmesiu vadinama, kai žmogus išskiria objektus, kurie yra svarbūs jo veiklai, saugumui ir egzistavimui, pavyzdžiui, norėdamas įvertinti galimybę pereiti į kitą gatvės pusę, jis ieškos perėjos, žiūrės į šviesoforą ir važiuojančias mašinas. Selektyvus dėmesys pasireiškia įvairiai ir priklauso nuo aplinkybių, psichikos veiklą sukėlusių veiksnių. Tai gebėjimas susikaupti svarbiam ar susijusiam su svarstomu dalyku akstinui, kai esama trukdžių.
Dėmesio apibūdinimas
Dėmesiui būdinga apimtis, intensyvumas, perkėlimas, paskirstymas, patvarumas. Žmogus vienu metu gali suvokti tik ribotą objektų skaičių, nors jį supa gausybė objektų ir jį daug kas domina.
Dėmesio apimtis – tai objektų, kuriuos apima dėmesys vienu metu juos suvokiant, kiekis. Literatūros duomenimis, suaugusiųjų dėmesio apimtis svyruoja tarp 4–6 tarpusavyje nesusijusių objektų. Sutrikus dėmesio apimčiai, žmogus nesugeba susitelkti iš karto į kelis objektus. Susitelkęs į vienus dalykus, netrukus pamiršta kitus, pavyzdžiui, žmogus negali kalbėtis telefonu ir ieškoti užrašų knygelėje pažymėtos jam reikalingos datos.
Dėmesio sutelktumas į vienus objektus ir kartu atitrūkimas nuo visų kitų objektų vadinamas intensyvumu. Labai sutelktas dėmesys vadinamas koncentruotu, o menkai – išblaškytu. Dėmesio sutelktumą rodo žmogaus įsigilinimas į objektą ir atsparumas pašaliniams dirgikliams. Sutrikus gebėjimui susikaupti, žmogus nesugeba į nieką ilgiau susitelkti, jį nuolat atitraukia pašaliniai dirgikliai, pavyzdžiui, paciento dėmesį atitrauks bruzdesys, sklindantis iš koridoriaus, gatvės triukšmas, ant stalo padėtos knygos antraštė.
Žmogaus veikla yra sudėtinga. Jis vienu metu turi atlikti daug veiksmų, aprėpti daug objektų. Dėmesio paskirstymas – būsena, kai vienu metu reikia atlikti 2 ar daugiau veiksmų, didžiausią dalį dėmesio skiriant svarbiausiam, o kitą dalį – antraeiliam objektams, pavyzdžiui, važiuodamas vairuotojas turi pasirinkti artimiausią ir patogiausią kelią, stebėti ir suvokti prietaisų rodmenis, kitų eismo dalyvių poelgius, kelio ženklus, priimti sprendimus ir laiku atlikti veiksmus.
grėsmei ir paradoksali kognityvinių gebėjimų redukcija. Šiuo atveju užduotys atliekamos neefektyviai.
Nerimastingiems pacientams sunku mokytis, jie yra užmaršūs ir išsiblaškę. Reikia pabrėžti, kad šis neatidumas painiojamas su neatidumu, pasireiškiančiu sergant dėmesio deficito sutrikimu (DDS). Lėtiniam nerimui būdinga dėmesio stoka, išsiblaškymas ir prastas užduočių, kurioms reikalingos vykdomosios funkcijos, atlikimas. Tai atitinka funkcinio magnetinio rezonanso vaizde stebimus pokyčius, kurie vyksta migdoliniame kūne ir frontalinės žievės-migdolinio kūno veikloje.
Nepamirškime, kad didesnis migdolinio kūno pažeidimas stebimas pasireiškiant nerimo, o ne dėmesio sutrikimams, nors klinikinis vaizdas pradžioje būna panašus.
Tyrime nustatyta, kad dėmesio deficito / hiperaktyvumo sutrikimo (DDHS) lėtinę eigą pranašauja pernelyg aktyvus hormoninis atsakas į stresą (pagal hipotalamo-hipofizio-antinksčių ašį). Tiriamiesiems, kuriems nebuvo nustatytas pernelyg aktyvus hormoninis atsakas į stresą, po metų sutrikimo neliko. Vadinasi, nerimą nuo DDHS simptomo galima atskirti pagal rytinių seilių kortizolio testo ar funkcinio neurovizualinio tyrimo duomenis.
Tyrimai patvirtina, kad DDS, DDHS, kitų dėmesio sutrikimų ir impulsyvumo patogenezėje migdolinis kūnas, kitos į stresą reaguojančios smegenų struktūros nedalyvauja.
Kasdienybėje klinicistai susiduria su DDHS diagnozavimo problema. Šis sutrikimas nustatomas remiantis TLK-10-AM arba DSM-IV kriterijais. Pagal TLK-10- AM svarbiausi DDHS požymiai (sutrikęs dėmesys ir per didelis aktyvumas) turi pasireikšti esant bent 2 rūšių situacijoms, pavyzdžiui, namuose ir klinikoje, ir trukti mažiausiai 6 mėnesius. Sutrikęs dėmesys pasireiškia tuo, kad veikla per anksti nutraukiama ir lieka neužbaigta. Dažnai pereinama nuo vienos veiklos prie kitos (lyg būtų prarastas susidomėjimas vienu užsiėmimu ir atsiradęs kitas). Per didelis aktyvumas suprantamas kaip nerimastingas elgesys (ypač situacijose, kai reikia santykinai ramiai elgtis), pavyzdžiui, muistymasis, lakstymas, šokinėjimas, per didelis šnekumas, triukšmavimas. Elgesio sutrikimo simptomai nėra kriterijus nei diagnozei patvirtinti, nei jai paneigti. Suprantama, šis būdas netikslus. Negalime tiksliai atskirti nerimo ar nuotaikos sutrikimų nuo dėmesio sutrikimų. Dalis autorių teigia, kad diagnozės yra atskirtos dirbtinai ir kad dalis tyrimuose aprašytų duomenų yra bendri ar iš dalies sutampantys, pavyzdžiui, neurovizualiniuose tyrimuose dėmesio stoką ir pablogėjusį sutelktumą atspindi sumažėjęs prefrontalinės (tiksliau orbitofrontalinės ir ventromedialinės) žievės aktyvumas, o tyrimų, atliktų su gyvūnais, ir klinikinių tyrimų duomenimis, – tai ir lėtinio nerimo požymis.
Depresuojant pasireiškiantis neatidumas
Klinicistai, diagnozuodami depresiją, susiduria su panašiais sunkumais. Sergant depresija, pasireiškia 2 tipų kognityvinė disfunkcija: 1) iškreiptas informacijos apdorojimas arba dėmesio nukreipimas į negatyvius stimulus; 2) kognityvinis deficitas (dėmesio, trumpalaikės atminties ir vykdomųjų funkcijų pablogėjimas).
Neurovizualiniai tyrimai parodė, kad sergant depresija blogiau įvertinamas stimulas ir kad smegenų sritys, atsakingos už emocijas (pvz., migdolinis ir dryžuotasis kūnai bei sala (insula)), yra pernelyg aktyvios, nuskriaudžiamos sritys, įvertinančios kognityvinį stimulą (pvz., medialinė, dorsalinė-medialinė, dorsalinė-lateralinė prefrontalinė žievė). Šie duomenys siejasi su sumažėjusia emocijų kognityvine kontrole, pablogėjusia darbine atmintimi ir sutrikusia vykdomąja veikla. Sergančiajam depresija neutralus stimulas atrodys grėsmingas ir slegiantis, nes jo dėmesys ir kognityviniai gebėjimai tampa neveiksmingi.
Depresijos, kaip ir nerimo, būklėms būdingas per didelis susitelkimas į kaltę, gėdą ir praradimą. Joms būdingas neatidumas gali būti klaidingai diagnozuojamas kaip įgimtas neatidumas sergant DDS.
Apibendrinimas
- Dėmesys – tai psichikos veiklos sutelkimas į tam tikrą objektą, atsiribojant nuo nesvarbių veiklų.
- Neretai pacientai ieško pagalbos dėl įvairios kilmės galvos smegenų pažeidimų sutrikdyto selektyvaus, kintamo ar padalyto dėmesio bei pažeisto dėmesio patvarumo.
- Kognityvinės reabilitacijos tikslai – pagerinti pažeistąją funkciją ir sukurti liekamųjų reiškinių kompensavimo strategiją.
- Suklystama diagnozuojant nerimo, elgesio ar dėmesio sutrikimus, nes žmogus, kuriam pasireiškia įgimtas polinkis į neatidumą stengiasi susilpninti vyraujantį jautrumą stimulams ir tampa nerimastingas, sudirgęs ir atsiskyręs.
- Nerimastingoms būklėms, o ne dėmesio sutrikimams būdingas migdolinio kūno (streso ašies) padidėjimas. ● Norint suprasti įvairių kognityvinių procesų sutrikimus, būtina žinoti jų neuroanatominius ir neurocheminius panašumus ir skirtumus.
- DDHS dažnai pasireiškia kartu su kitais sutrikimais, tačiau pagrindiniai jo simptomai (neatidumas, impulsyvumas, vykdomųjų funkcijų sutrikimas) būdingi tiek nuotaikos, tiek nerimo sutrikimams.
- Klinicistai susiduria su sunkumais, diagnozuodami nerimo ir depresijos sutrikimus bei DDHS tik pagal klinikinius kriterijus.
Parengė: gyd. Alvyda Pilkauskienė,
Dainavos poliklinikos Psichikos sveikatos centro Psichikos dienos stacionaras,
gyd. Vilija Šurkutė
Literatūros sąrašas redakcijoje