+1
-0
+1
Gerybinis prostatos išvešėjimas

Apsunkęs šlapinimasis yra akivaizdus gerybinio prostatos išvešėjimo požymis. Iš tikrųjų šie pokyčiai nesusiję su piktybiniu ląstelių atsiradimu prostatoje, tačiau medikai turėtų kur kas atsargiau vartoti žodį „gerybinis“, nes gerybinis prostatos išvešėjimas – bjauri liga, galinti nuvaryti į kapus. Sklido ir tebesklinda legendos apie Romanovų dinastijos pradininko, pirmojo Rusijos imperatoriaus Petro I (1672–1725) puikią sveikatą, fizinę jėgą ir ištvermę. Būdamas daugiau nei dviejų metrų ūgio, jis nevengdavęs fizinio darbo – tašydavęs rąstus laivams, rankomis įstengdavęs atlenkti geležinę pasagą. Petras I nesulaukė žilos senatvės. Anot istorikų, jam užsilaikydavo šlapimas, auksakaliai net buvo pagaminę auksinį vamzdelį, kuriuo gydytojai nuleisdavo susikaupusį šlapimą. Kadangi imperatorius mėgo maukti degtinę, kateterio prireikdavo vis dažniau. Įsimetus infekcijai, Petras I mirė nuo urosepsio, sulaukę svos penkiasdešimt dvejų. Tai rodo, kad gerybinis prostatos išvešėjimas padaro bejėgį net galingą vyrą. Kai prostata sveika, jos tūris yra vos 20–25 ml, o audiniams išvešėjus gali siekti 90–100 mililitrų. Mano praktikoje buvo ir toks atvejis: gydžiau ligonį, kurio prostatos tūris siekė bemaž 300 ml, ji buvo beveik penkiolika kartų didesnė nei normali liauka, nors ligonis jautėsi neblogai. Manoma, kad apie 40 proc. penkiasdešimtmečių ir 80 proc. aštuoniasdešimtmečių prostata jau padidėjusi. Didėjanti prostata spaudžia šlaplę, siaurina jos spindį, todėl pasunkėja šlapinimasis. Neretai vyrai skundžiasi, kad ryte atsikėlę nueina į tualetą, o kol nusiskuta barzdą, vėl nori šlapintis. Ilgainiui vaikščioti į tualetą gali tekti kas valandą ar dar dažniau. Tai rodo, kad šlapimo takai sudirgę. Visais laikais kildavo daug diskusijų, kaip gydyti gerybinį prostatos išvešėjimą. Prieš kelis dešimtmečius daugelis urologų pasisakydavo už chirurginį gydymo būdą, pastaruoju metu požiūris pasikeitė – laikomasi nuosaikesnės taktikos ir siūloma gydytis vaistais. O preparatų nuo gerybinio prostatos išvešėjimo yra tiek daug, kad jie galėtų konkuruoti su vaistais, skirtais širdies ligoms ir padidėjusiam kraujospūdžiui gydyti. Šiai ligai gydyti yra dvi didelės vaistų grupės: augaliniai ir sintetiniai preparatai. Kiekvienas ligonis yra unikalus, todėl vaistai turi būti parenkami individualiai. Ypač naudingas moliūgų sėklų aliejus, nes buvo pastebėta, kad tose Vengrijos, Austrijos ir Balkanų vietovėse, kur gyventojai tradiciškai maistui vartoja daug moliūgų, vyrai rečiau kenčia dėl išvešėjusios prostatos. Moliūgų sėklų aliejuje yra veikliosios medžiagos fitosterolio, jo yra ir saulėgrąžų, sojų bei alyvuogių aliejuje, tačiau chemine sudėtimi jie skiriasi nuo moliūgų aliejaus. Manoma, kad moliūgų sėklų aliejus mažina „blogojo“ testosterono – dihidrotestosterono – kiekį.

 

Šaltinis: „Lietuvos gydytojo žurnalas“

(B. Dainys, D. Jonušienė „Urologo užrašai“)