Antrojo tipo cukrinis diabetas (2 tipo CD) yra viena aktualiausių šių dienų medicinos problemų, kurios etiopatogenezinis pagrindas itin glaudžiai susijęs su visuomenės papročiais ir gyvensena [1]. Lietuvoje, kaip ir pasaulyje, 2 tipo CD sergančių asmenų daugėja. Nustatyta, kad 80–90 proc. visų 2 tipo CD ligonių turi antsvorio ar yra nutukę [2]. Apie ribą, nuo kurios antsvoris ir nutukimas lemia metabolinius sutrikimus, žinoma labai mažai. Ne visi nutukę asmenys suserga 2 tipo CD. Tai rodo, kad šios ligos atsiradimui įtakos turi genetiniai, aplinkos bei gyvensenos veiksniai.
Svarbiausias netinkamos, gausios mitybos padarinys – pažeista energijos pusiausvyra žmogaus organizme: energijos gaunama daugiau, negu išeikvojama. Neišeikvota energija kaupiasi riebaliniame audinyje. Didėjant riebalų ląstelių (adipocitų) tūriui ir viso riebalinio audinio kiekiui, sutrinka normali jų funkcija. Manoma, kad šis sutrikimas (adipozopatija) skatina nutukimo, medžiagų apykaitos sutrikimo, atsparumo insulinui, 2 tipo CD [3], arterinės hipertenzijos ir dislipidemijos atsiradimą. Ligai progresuojant, vystosi akių, inkstų, nervinio audinio pažaidą sąlygojančios CD komplikacijos, kurios yra pagrindinė sutrikusio darbingumo, ankstyvos negalios, o neretai ir ankstyvos mirties priežastis.
Fizinis aktyvumas
Žinoma, kad nutukimas ir menkas fizinis aktyvumas yra reikšmingi 2 tipo CD rizikos veiksniai [4]. Fiziškai aktyviems asmenims, kiekvieną dieną 30 min. sportuojantiems vidutiniu intensyvumu, 2 tipo CD bei širdies ir kraujagyslių ligų rizika sumažėja 30–50 proc. [5]. Suomijoje atliktu perspektyviuoju tyrimu įrodyta, kad fizinis aktyvumas ir svorio kontrolė sumažino 2 tipo CD tikimybę ir tiems asmenims kurių gliukozės toleravimas buvo normalus, ir tiems, kurių sutrikęs [6]. Fizinis neaktyvumas susijęs su padidėjusiu atsparumu insulinui ir bloga glikemijos kontrole priklausomai nuo kūno svorio [7]. JAV atlikto kohortinio tyrimo duomenimis, nutukimas ir 2 tipo CD išsivystymas moterims buvo teigiamai susiję su sėdimu darbu ir laiku, praleistu žiūrint televiziją. Dvi valandos per dieną praleistos prie televizoriaus nutukimo riziką didino 23 proc., 2 tipo CD – 14 proc., 2 val. per dieną sėdimo darbo nutukimo riziką didino 5 proc., 2 tipo CD – 7 proc. Ir atvirkščiai – 2 val. per dieną stovėjimo ar vaikščiojimo nutukimo riziką mažino 9 proc., 2 tipo CD – 12 proc. Viena valanda greito ėjimo per dieną nutukimo riziką mažino 24 proc., 2 tipo CD – 34 proc., todėl aktyviai gyvenant (žiūrint televiziją mažiau nei 10 val. per savaitę ir 30 min. ar daugiau per dieną greitai vaikštant) galima užkirsti kelią nutukimo ir 2 tipo CD formavimuisi [8]. Ispanijoje atliktas momentinis tyrimas atskleidė, kad asmenims, kurie televiziją žiūrėjo daugiau nei 4 val. per dieną, nutukimo rizika buvo didesnė (šansų santykis (ŠS) – 2,38, 95 proc. pasikliautinasis intervalas (PI) 1,54–3,69) nei žiūrėjusiems iki 1 val. Per dieną, tačiau tiems, kurie miegojo 9 val. ir daugiau per parą, nutukimo rizika buvo mažesnė nei miegojusiems 6 val. ir mažiau (ŠS – 0,43, 95 proc. PI 0,27–0,67) [9]. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad tiek nutukusiems, tiek sutrikusį gliukozės toleravimą turintiems (vadinamasis prediabetas) asmenims įvairios gyvensenos keitimo priemonės (svorio mažinimas, fizinio aktyvumo didinimas) padeda atitolinti 2 tipo CD išsivystymą. JAV vykdyta cukrinio diabeto profilaktikos programa (angl. Diabetes Prevention Program). Jos metu tirti 3 234 pacientai, kuriems nustatytas gliukozės toleravimo sutrikimas.
Tiriamieji suskirstyti į tris grupes:
1) palikta įprastinė gyvensena ir skirta metformino, 2) palikta įprastinė gyvensena ir skirta placebo, 3) taikyta intensyvi gyvensena, t. y. pacientai laikėsi mitybos ir fizinio aktyvumo režimo. Po 3,5 metų nustatyta, kad pakeista gyvensena CD riziką sumažino 58 proc., gydymas metforminu nekeičiant gyvensenos – 31 proc., juo gydomiems nutukusiems pacientams sumažėjo ir svoris [10]. Vadinasi, suintensyvinus asmenų, kuriems nustatytas prediabetas, gyvenseną galima pasiekti gerų rezultatų. Tuo tarpu asmenims, kurie jau serga CD, pakeitus gyvenseną galima palaikyti siektinus glikemijos rodiklius [11]: glikemiją nevalgius ≤7,0 mmol/l, glikemiją 2 val. po valgio ≤8,5 mmol, HbA1c ≤7,0 proc. (be sunkių hipoglikemijų) ir atitolinti CD komplikacijas. Norint užtikrinti gerą 2 tipo CD kontrolę būtina kiekvieną pacientą gydyti individualiai atsižvelgiant į amžių, ligos eigą, sunkumą bei komplikacijų ryškumą, gretutines ligas, mitybos pobūdį bei gyvenseną.
Mityba
Manoma, kad netinkama mityba turi įtakos 2 tipo CD raidai. Tyrimų duomenys apie suvartotų maistinių riebalų bei angliavandenių kiekio, kokybės ir CD rizikos ryšį yra labai prieštaringi. J. Salmeron ir bendr., tyrusių 84 204 vidutinio amžiaus moteris, duomenimis, bendras riebalų, sočiųjų ir monosočiųjų riebalų rūgščių suvartojimas nesusijęs su 2 tipo CD rizika, tačiau maistas, turintis daug transriebalų rūgščių, mažina jautrumą insulinui, o polinesočiosios riebalų rūgštys jį didina. Normalios kūno masės tiriamiesiems, vartojusiems daug augalinių riebalų, kuriuose gausu polinesočiųjų riebalų rūgščių, 2 tipo CD rizika reikšmingai sumažėja [12]. Italijoje atliktas tyrimas rodo, kad, valgant maistą, kuriame daug polinesočiųjų riebalų rūgščių, reikšmingai sumažėja plazmos gliukozės ir cholesterolio koncentracijos. Kai kurie moksliniai darbai rodo, kad žuvų taukuose randamos ilgosios grandinės omega 3 riebalų rūgštys (pvz., eikosapentaenolas, dokosaheksanolas) palankiai veikia jautrumą insulinui ir gali padėti išvengti gliukozės toleravimo sutrikimo ir 2 tipo CD atsiradimo [12, 13]. Omega 3 riebalų rūgštys arterine hipertenzija sergantiems asmenims gali sumažinti kraujospūdį, tačiau sveikiesiems kraujospūdžio neveikia. Jos reikšmingai mažina triacilglicerolių koncentraciją ir kartu didina didelio tankio lipoproteinų cholesterolio koncentraciją kraujyje [14]. Mokslininkai nustatė tiesioginį ryšį tarp sočiųjų riebalų suvartojimo ir gliukozės koncentracijos kraujyje padidėjimo, gliukozės toleravimo sutrikimo [13] bei atsparumo insulinui [15]. Įrodyta, kad cholesterolis blogina gliukozės apykaitą, nustatytas tiesioginis ryšys tarp cholesterolio suvartojimo ir gliukozės koncentracijos kraujyje padidėjimo bei CD rizikos [12]. Raudonos ir perdirbtos mėsos vartojimas didina 2 tipo CD riziką [16]. Moterims, valgančioms perdirbtą mėsą 5 kartus per savaitę ir dažniau, santykinė rizika susirgti 2 tipo CD yra apie 1,5 karto didesnė, lyginant su valgančiomis perdirbtą mėsą rečiau nei kartą per mėnesį [16]. Dažnas ir gausus perdirbtos mėsos valgymas gali didinti CD riziką dėl mėsai konservuoti naudojamų nitritų. Jiems sąveikaujant su mėsos aminais maisto produktuose (dešrelėse, rūkytame kumpyje) ar skrandyje, susidaro nitrozaminai, toksiškai veikiantys kasos beta ląsteles [17]. Vartojant nenugriebtą pieną ir kitų riebių pieno produktų, gaunama daug riebalų (ypač sočiųjų), kurie susiję su nutukimo, arterinės hipertenzijos, hiperlipidemijos ir aterosklerozės pasireiškimu. Liesi pieno produktai reguliuoja kraujospūdį ir neturi įtakos CD pasireiškimui [18].
Žalingi įpročiai
Labai svarbu atsisakyti žalingų įpročių. Sergant CD, rūkymas padidina smulkiųjų ir stambiųjų kraujagyslių pažeidimo riziką bei skatina lėtines komplikacijas (neuropatiją, nefropatiją, retinopatiją) [19]. Rūkymas padidina biocheminių rizikos veiksnių, pvz., fibrinogeno, trigliceridų, koncentracijas ir sumažina didelio tankio lipoproteinų cholesterolio koncentraciją. Nustatyta, kad rūkymas skatina simpatinę nervų sistemą ir didina katecholaminų kiekį. Katecholaminai, kaip ir kiti insulino poveikį slopinantys hormonai, stipriai slopina insulino veikimą ir in vivo skatina atsparumą insulinui. Tai lemia padidėjęs kiekis ciklinio adenozino monofosfato (3′-5′-adenozinmonofosfato), kuris slopina insulino veikimą. Rūkaliams padidėja kortizolio ir augimo hormono sekrecija. Šie hormonai blogina jautrumą insulinui. Parūkius organizme padaugėja laisvųjų riebalų rūgščių ir glicerolio. Tai rodo lipolizės procesų riebaliniame audinyje suaktyvėjimą. Rūkymo sukelti hormoniniai ir metaboliniai sutrikimai, įskaitant ir gliukozės toleravimo sutrikimą, yra siejami su atsparumo insulinui formavimusi. Rūkymas įvardijamas kaip savarankiškas CD rizikos veiksnys [20]. Rūkaliams, lyginant su nerūkančiais, rizika susirgti 2 tipo CD yra didesnė (ŠS svyruoja nuo 1,74 iki 2,69) [21, 22]. Rūkymas atsiliepia įvairioms medžiagų apykaitos grandims, pablogina sveikatą ir padidina lėtinių ligų riziką. Dėl rūkymo nukenčia gyvenimo kokybė ir trumpėja gyvenimo trukmė. Nustojus rūkyti, pagerėja medžiagų apykaitos rodikliai, sumažėja CD rizika. Tikėtina, kad efektyvi rūkymo profilaktika sumažintų sergamumą 2 tipo CD. Rekomenduojama siekti kuo artimesnių normalioms gliukozės ir lipidų koncentracijų kraujyje. Esant reikalui, koreguoti kūno svorį, keisti gyvenseną, kad atitoltų CD vystymasis ir komplikacijų progresavimas.
Lliteratūros šaltiniai (iš viso 22) – redakcijoje.
„Lirtuvos gydytojo žurnalas“