Hemorojus: svarbu atmesti sunkesnes ligas

Hemorojus – liga, apie kurią daugelis vengia kalbėti. Dėl to ir gydytojo kabinetas pasiekiamas pavėluotai, kai liga jau būna užleista ir reikia sudėtingesnio gydymo. Įprasta manyti, kad jei kraujuojama iš tiesiosios žar­nos, įtariamas hemorojus. Tačiau kraujavimas – nėra specifinis hemorojaus simptomas.

Ką šeimos gydytojai turėtų žinoti apie hemorojų? Kokios šiandienės ligos gydymo galimybės? Kalbamės su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Chi­rurgijos klinikos proktologu prof. Algimantu Tameliu.Ką šeimos gydytojai turėtų žinoti apie he­morojų? Kuo gali būti pavojingas kraujavimas?

Hemorojus yra gerybinė liga, kuri nėra pa­vojinga gyvybei, nors ir sukelia tam tikrų nepa­togumų. Esant kraujavimui iš tiesiosios žarnos, galima įtarti, kad jo priežastis – hemorojus. To­kiu atveju galima ir atitinkamai elgtis: gydy­ti agresyviai ar konservatyviai, nes šiuo atveju svarbi paciento nuomonė, jo jutimai ir suprati­mas apie ligą, gyvenimo kokybę ir tai, kaip to pagerėjimo pasiekti.

Pats svarbiausias klausimas – tiksli diagno­zė. Hemorojaus simptomai nėra specifiški, uni­kalūs ir būdingi tik šiai ligai. Yra daug ligų, ku­rios gali sukelti panašių simptomų, o rimčiau­sių padarinių sukeliančios ligos yra 2: opinis kolitas ir navikai (gerybiniai, o vėliau ir pik­tybiniai). Opinis kolitas – sudėtinga liga, kuri pačioje pradžioje gali imituoti hemorojų. Taigi svarbiausia užduotis yra atskirti hemorojų nuo kitų ligų. Pačiam žmogus nuspręsti, kad jis ser­ga hemorojumi ir dėl to nieko nedaryti, yra pa­vojinga. Nors greičiausiai žmogus ir atspės, nes apie 80 proc. visų kraujavimo iš tiesiosios žar­nos atvejų būna dėl hemorojaus, tačiau likusieji 20 proc., t. y. kas 5 žmogus, gali sirgti kita liga, galbūt sunkia, pavyzdžiui, vėžiu. Todėl esant kraujavimui iš tiesiosios žarnos, būtina kreiptis į medikus, kurie turėtų atmesti sunkias ligas – vėžį, opinį kolitą.

Kas ir kaip turėtų diagnozuoti kraujavimo priežastį? Ar hemorojų gali diagnozuoti tik specialistai? Ką turėtų padaryti šeimos gydy­tojai, kad nepražiūrėtų rimtų ligų?

Šeimos gydytojai, susidurdami su hemorojaus simptomais, o pirmiausias jų yra kraujavimas iš tiesiosios žarnos, turėtų prisiminti onkologinio budrumo sąvoką ir ieškoti rimtesnių ligų, t. y. vėžio. Visada pirmoje vietoje reikia galvoti, ar nėra onkologinės ligos, tiesiosios žarnos naviko, ir bandyti jį diagnozuoti. Kokios apimties turė­tų būti diagnostika, tyrimai, priklauso nuo kele­to veiksnių. Visų pirma, nuo paciento amžiaus. Jei tipiniai hemorojaus simptomai, t. y. šviesus kraujas tuštinimosi pabaigoje, pasireiškia jaunam žmogui, kurio šeimoje nėra sirgusiųjų žarnyno vėžiu, tikimybė, kad bus nustatytas hemorojus, labai didelė. Tokiu atveju diagnozei patvirtinti gali pakakti tik tiesiosios žarnos apžiūros. Prak­tika rodo, kad tokiems pacientams piktybinės li­gos tikimybė yra mažesnė nei 5 proc. Jeigu šei­mos gydytojas yra įvaldęs rektoskopiją, patvir­tinti hemorojaus diagnozę gali ir jis. Arba šį ty­rimą gali atlikti chirurgas. Jeigu šeimos gydy­tojas gauna atsakymą, kad apžiūrėta 15–20 cm storosios žarnos ir kitos patologijos, kaip tik padidėję hemorojiniai mazgai, nerasta, priimti sprendimą, kad pacientui yra hemorojus, gali ir jis pats. Būtinybės siųsti pas proktologą, kuris dar patvirtintų diagnozę, nėra. Svarbiausia, kad būtų atlikta rektoskopija ir šeimos gydytojas tu­rėtų šio tyrimo išvadas.

Tačiau jeigu pacientas vyresnio amžiaus ir jam pasireiškia netipiniai simptomai (kraujas nėra šviesus, su gleivėmis, pasikeitęs tuštinima­sis, kt.), jeigu šeiminė onkologinių ligų anamne­zė rodo, kad galima įtarti paveldimąjį nepolipo­zinį storosios žarnos vėžį (kriterijai: vėžiu sir­go jauni šeimos nariai, pirmos eilės giminaičiai 2 iš eilės einančiose kartose, kt.), tokį pacientą reikėtų tirti išsamiau, galbūt net atlikti kolonos­kopiją. Tiesa, kolonoskopija tikrai nereikalinga visiems, šis tyrimas rekomenduojamas nedau­geliui pacientų.

Sulaukę 50 metų pacientai dalyvauja storo­sios žarnos vėžio ankstyvojo nustatymo progra­moje, skirtoje slaptam kraujui išmatose aptikti. Tokiu atveju, kai pacientas jau skundžiasi, kad matė kraujo tuštinimosi metu, jo tirti pagal pa­tikros programą nėra reikalo. Tokiam pacientui šeimos gydytojai turėtų rekomenduoti ne pati­kros programą, o proktologo konsultaciją. Storo­sios žarnos vėžio ankstyvoji diagnostikos progra­ma skirta pacientams, vyresniems kaip 50 metų, nes būtent nuo tokio amžiaus atsiranda galimybių pastebėti ikivėžines ligas, kurias išgydžius gali­ma apsaugoti nuo vėžio.

Dėl kokių priežasčių vystosi hemorojus, ko­kie žmonės labiau kenčia nuo šios ligos?

Naujų ligą sukeliančių priežasčių nėra, do­minuoja tuštinimosi sutrikimai ir stanginimasis, kurio metu hemorojinis audinys stumiamas lauk. Hemorojus yra kraujagyslių liga. Išangės kanale kraujagyslės suformuoja į venas panašių darinių sankaupas, vadinamuosius kaverninius kūnus. Tai normalūs kiekvieno žmogaus organizme esantys dariniai, kurių funkcija yra uždaryti išangę, t. y. sulaikyti išmatas. Liga pasireiškia, kai šie kūnai pradeda didėti. Tada įsitempia kraujagyslių sie­nelės, jos suplonėja, plečiasi, įtrūksta. Dėl to ir kraujuojama.

Pagrindinės priežastys, kaip jau minėjau, yra stanginimasis ir įvairūs tuštinimosi sutrikimai. Visos kitos priežastys, pavyzdžiui, kūno padėtis, turi mažai įtakos ligai vystytis. Sėdimasis darbas pats savaime nėra ligos rizikos veiksnys. Jis turi netiesioginę įtaką ligai, nes žmones, kurie nuolat sėdi, apskritai dažniau vargina tuštinimosi sutri­kimai, juos kankina užkietėję viduriai, pan. Pro­blema gali iškilti tik tuo atveju, jei žmogus ilgai sėdi tualete, ant klozeto, nes tada išangės rau­muo būna atsipalaidavęs, o tai turi įtakos hemo­rojui išsivystyti.

Kaip gydomas hemorojus? Ar visada būti­na operacija?

Hemorojus yra gerybinė liga – vadinasi, jos galima ir negydyti. Kai pacientas manęs klausia, ar būtina gydyti, sakau, kad ne ir kad tai priklau­so nuo jo. Vien tik hemorojaus, t. y. padidėjusių mazgų buvimas, nėra priežastis skirti gydymą. He­morojus dar turi sukelti simptomų, kuriuos žmo­gus jaustų ir kurie jam trukdytų gyventi. Ir tas ju­timas, kaip ir ligos suvokimas bei gydymas, yra individualus. Koks gydymas bus veiksmingas, priklauso nuo hemorojaus stadijos.

Hemorojaus stadijos priklauso nuo hemoro­jinių mazgų iškritimo pro išangę.

I ligos stadija nustatoma daugiau nei pusei žmonių. Esant šiai stadijai, mazgai yra padidė­ję, bet neiškritę, jie juda viduje, kraujuoja. To­kios stadijos hemorojų rekomenduojama gydyti konservatyviai, t. y. koreguoti mitybą tam, kad būtų normalizuotas tuštinimasis. Tai paprasčiau­sias, bet dažnai ir sunkiausias gydymo būdas, nes žmogus pats turi keisti mitybą, gyvenimo įpro­čius, o tai nėra lengva. Kartu rekomenduojama skirti venotonikų.

II laipsnio hemorojus nustatomas, kai tuštini­mosi metu hemorojiniai mazgai iškrinta, bet patys ir sugrįžta. Todėl pačiam žmogui atskirti I laipsnio hemorojų nuo II laipsnio neįmanoma. Tai gali tik specialistas, tikrindamas, kas vyksta stanginantis. II laipsnio hemorojui gydyti vien dietos ir veno­tonikų gali nepakakti. Indikuotinos ambulatori­nės procedūros: prideginimas, užspaudimas spe­cialiais žiedais, kt.

III laipsnio hemorojiniai mazgai po tuštinimosi patys nebesugrįžta, žmogus juos turi ranka sustumti pats. Tokius mazgus šiandien rekomenduojama gy­dyti taip pat kaip ir II stadijos hemorojų. Supranta­ma, kad gydymo sėkmės procentas bus šiek tiek ma­žesnis. Praktika rodo, kad šiek tiek daugiau nei pu­sei pacientų tokio gydymo pakanka. Likusiems reko­menduojama operacija. Kadangi ambulatorinis gydy­mas nėra labai sudėtingas ir komplikuotas, pradžioje vis dėlto rekomenduojama pamėginti pradėti nuo jo.

IV stadijos hemorojaus metu mazgai yra nuo­lat iškritę ir jų grąžinti atgal neįmanoma. Šiuo atveju galima tik operacija, t. y. mazgų nupjo­vimas.

Koks medikamentinis gydymas rekomen­duojamas? Kuo naudingi venotonikai (pvz., Detralex®), koks jų poveikis ligai: kada, ko­kiems ligoniams tinka, kaip veikia?

Gyvename įrodymais pagrįstos medicinos lai­kais ir gydome atsižvelgdami į medicininių tyri­mų rezultatus. Venotonikai – tai preparatai, kurių veiksmingumas įrodytas tyrimais. Yra atlikta vais­tų metaanalizė ir apibendrinti venotonikų veiks­mingumo ir panaudojimo duomenys. Net Cochra­ne bendrija (angl. Cochrane collaboration), kurios tikslas – surasti ir pateikti patikimiausius iš žinomų šiuo metu moksliškai patvirtintus konkrečių ligų gydymo faktus, yra apibendrinusi teigiamą veno­tonikų efektą hemorojui gydyti. Todėl venotininiai vaistai (pvz., Detralex®) yra rekomenduojami tam tikroms hemorojaus stadijoms, jų paūmėjimams gydyti kaip pagrindinis gydymas ir taikant su kitais gydymo būdais.

Venotonikai veiksmingi ir siekiant greitesnio pacientų atsigavimo po hemorojaus operacijų. Įro­dyta, kad žmonės, po operacijų vartojantys veno­tonikų, greičiau tampa darbingi, greičiau dingsta visi nemalonūs jutimai, t. y. vaistai sutrumpina sveikimo laikotarpį.

Venotonikų veikimo mechanizmai keli. Jie mažina uždegimines reakcijas ir padeda atkurti kraujotaką, pagerina pritekėjimo ir nutekėjimo pusiausvyrą. Kai kraujas neužsistovi, hemoroji­niai mazgai ima mažėti. Pagrindinis venotonikų poveikis yra kraujagyslių sienelei, kuri tampa at­sparesnė, sumažėja uždegimas, dėl to hemoroji­nis audinys susitraukia ir mažiau kraujuoja. Taigi vartojant venotonikų (pvz., Detralex®), padidėja venų ir limfagyslių sienelės tonusas, dėl to page­rėja veninio kraujo ir limfos drenažas iš hemoro­jaus mazgų, sumažėja kapiliarų pralaidumas, taip sumažinamas kraujavimas ir tinimas, slopinamas uždegimo mediatorių išskyrimas, todėl sumažėja skausmas, peršėjimas.

Ar galima visiškai išgydyti hemorojų? Ko­kia yra ligos atsinaujinimo rizika, profilaktika?

Hemorojaus gydymo tikslas – ne išgydyti 100 procentų, o pasiekti, kad žmogus galėtų komfor­tiškai gyventi ir nekreipti dėmesio į simptomus. Tikslas nėra panaikinti hemorojų, tikslas – panai­kinti simptomus arba padaryti taip, kad žmogus to hemorojaus nejaustų.

Ligos profilaktika – tai normalus tuštinimasis, be stanginimosi. To galima pasiekti koreguojant mitybą, keičiant įpročius. Todėl hemorojaus pro­filaktika yra vidurių užkietėjimo profilaktika. Su­balansuota, gausi augalinių skaidulų, turinti mažai riebalų ir ne itin aštri dieta užtikrina gerą žarnyno veiklą ir reguliarų tuštinimąsi minkštomis išmato­mis. Pacientai turėtų žinoti, kad tuštintis normalu ir 3 kartus per dieną, ir 3 kartus per savaitę – tai yra individualu.

Hemorojus yra lėtinė liga, todėl jai būdingas paūmėjimų ir pagerėjimų ciklas. Efektyviausiai hemorojų galima išgydyti chirurgine operacija (li­gos atkryčių dažnis yra mažesnis negu 5 proc.), bet ji daugiausia turi ir komplikacijų, kitų nei­giamų aspektų. Todėl visada reikia pasverti gy­dymo naudą ir žalą. Skiriant kitokį gydymą (pvz., venotonikais), visada yra tam tikra atsinaujinimo, ligos paūmėjimo rizika. Tiesa, ligos simptomus galima valdyti, todėl ligonis jausis komfortiškai.

Kad ir koks hemorojaus gydymo būdas būtų pasirinktas, visada būtina normalizuoti tuštinimą­si, t. y. reguliuoti mitybą, kad nebeliktų pagrindi­nės ligos sukeliančios priežasties.

Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi Natalija Voronaja