+2
-0
+2
Ląstelių kvėpavimo atkūrimo įtaka gydant vėžį: klinikiniai įrodymai

 Įvadas

Gydytojas ir mokslininkas profesorius Serge Jurasunas, kuris gilinasi į vėžio patogenezę ir gy­dymą, teigia, kad vėžio vystymuisi lemiamos įta­kos turi ląstelių kvėpavimas. Straipsnyje, kuris iš­spausdintas 2012 metais, jis pristato mokslinės li­teratūros duomenis, savo praktinę ir mokslinę pa­tirtį apie mitochondrijas, ląstelinį kvėpavimą ir vė­žio gydymą. Anot mokslininko, pagrindinis veiks­nys, lemiantis vėžio vystymąsi, yra deguonies sto­ka ląstelėje ir dėl to sutrikęs jos kvėpavimas. Užti­krinus pakankamą deguonies kiekį, ląstelė vėl gali vykdyti aerobinę medžiagų apykaitą, o tai stabdo vėžio proceso vystymąsi. Mokslininkas ilgus me­tus eksperimentavo su fermentinių mielių ląstelių preparatu, sudarytu iš daugybės biochemiškai ak­tyvių, jaunų mielių ląstelių. Mielių ląstelės turi ak­tyvių fermentų, aminorūgščių, mineralų, mikroele­mentų, antioksidantų, biokatalizatorių, vitaminų ir nukleino rūgščių. Visos šios medžiagos sudaro są­lygas ląstelėms vykdyti aerobinį kvėpavimą ir už­kerta kelią vėžio progresavimui.

Ši publikacija parengta pagal S. Jurasuno straipsnį The Clinical Evidence of Cellular Respi­ration to target Cancer (1).

 

Mitochondrijų disfunkcija kaip citochromų deaktyvavimo padarinys

Citochromas a/a3 yra vienas svarbiausių mi­tochondrijų fermentų, dalyvaujančių kvėpavime. Jis atsakingas už daugiau nei 90 proc. suvartoja­mo deguonies įsisavinimą. Citochromo c mole­kulės suriša elektronus ir perneša juos į deguo­nies molekulę, pakeisdamos molekulinį deguonį į superoksidą.

Citochromai suriša anglies monoksidą su he­moglobinu – tokiu būdu sustabdomas deguonies pernešimas ir sutrikdoma ląstelės kvėpavime da­lyvaujančių fermentų, turinčių geležies, funkcija. Dėl šių procesų pradedamas oksidacinis fosforili­nimas (2). Ląstelės kvėpavime dalyvaujančių fer­mentų funkcijos sutrikdymas mažina citochromo aktyvumą. Dėl šių priežasčių sutrinka visos ląste­lės funkcionavimas.

Nėra abejonių, kad deguonis yra būtinas aero­biniam ciklui, bet tas pats deguonis gali veikti kaip destrukcinis agentas, jei jo kiekis nėra kontroliuo­jamas specifinėmis apsauginėmis medžiagomis, vadinamomis antioksidantais.

Knygoje The Hidden Story of Cancer (Peskin Brian Scott, 2009 metai) aiškinama, kad yra daug įvairių vėžio priežasčių, bet kiekviena jų veda į de­guonies kiekio sumažėjimą ląstelėje. Didinant de­guonies kiekį ląstelėse, galima sustabdyti pagrin­dinį vėžio vystymosi mechanizmą. Knygoje tei­giama, kad kuo didesnis deguonies trūkumas, tuo vėžio plitimas yra agresyvesnis.

 

Warburgo efektas ir Paulo Seegero atradimas

1924 metais Ottas Warburgas iškėlė hipotezę, kad vėžio vystymąsi galima paaiškinti navikinių ląstelių gebėjimu gaminti energiją (adenozino tri­fosfatą (ATP)) glikolizės būdu (3). Sveikos ląstelės gamina energiją iš piruvato per oksidacinį kelią, ga­lutinis glikolizės produktas yra oksiduojamas mi­tochondrijose. Pasak O. Warburgo, kuris 1966 me­tais išleido mokslinę publikaciją The prime cause and prevention of cancer, pirminė vėžio priežastis yra normalaus ląstelių kvėpavimo pakeitimas cu­kraus fermentacija (4). Jis pavadino šį metabolinį procesą kvėpavimo pažeidimu ir laikė tai pagrin­diniu vėžio vystymosi mechanizmu.

Paulas Seegeras, O. Warburgo pagalbininkas, kuris beveik 60 metų praleido dirbdamas onkolo­ginių ligų srityje, buvo inovatyvus mokslininkas. Jo atradimai svarbumu nenusileidžia O. Warburgo tyrimų rezultatams. 1938 metais P. Seegeras atra­do, kad vėžys išsivysto dėl svarbiausio fermento, dalyvaujančio ląstelės kvėpavime, – citochromo oksidazės (tiksliau – citochromo a/a3) – inakty­vacijos arba destrukcijos. Net ir esant pakanka­mam deguonies kiekiui, citochromo oksidazės pažeidimas gali priversti navikines ląsteles gamin­ti ATP, fermentuojant cukrų.

 

Kaip reaktyvinti ląstelių kvėpavimą

Nuo tada, kai P. Seegeras paskelbė savo atradi­mą, mokslininkai ir gydytojai atliko daug eksperi­mentų ir tyrimų su onkologinėmis ligomis sergan­čiais pacientais. Tai leido sukaupti pakankamai pa­tirties ir įrodymų, kad vėžį galima gydyti veikiant mitochondrijas ir intensyvinant ląstelių kvėpavi­mą (5). Tyrimai, analizuojantys ryšį tarp navikinių ląstelių proliferacijos ir jų kvėpavimo intensyvu­mo, atskleidė, kad navikinių ląstelių kvėpavimas sumažėja dėl citochromo a/a3 destrukcijos, o tai skatina navikinių ląstelių proliferaciją (6). Tačiau jei navikinių ląstelių kvėpavimas suintensyvėja, mitochondrijos vėl geba priimti deguonį, ir navi­ko augimas sulėtėja. Kai kurie nauji įrodymai at­skleidė, kad, esant šioms sąlygoms, mitochondrija gali efektyviai vykdyti apoptozę (7). Ląstelės, ne­turinčios mtDNR, negali atlikti oksidacinio fosfo­rilinimo ir turi atsparumo apoptozei fenomeną. Tai galima koreguoti naudojant biologines medžiagas, kurios pataiso pažeistą DNR, pakeičia DNR muta­ciją ir aktyvina oksidacinį fosforilinimą.

 

Fermentinių mielių ląstelių preparatas

Fermentinių mielių ląstelių preparatas turi ilgą istoriją (S. Jurasunas naudoja šį produktą apie 40 metų), bet šiandien jį plačiau naudoja natūralią me­diciną propaguojantys gydytojai (natūropatai) Eu­ropoje, ypač Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijo­je. 1999 metais S. Jurasunas parašė pirmąjį savo straipsnį Orthomolecular medicine and cancer tre­atment, kuriame pristatė fermentinių mielių ląste­lių preparato pagrindinius privalumus ir mechaniz­mus gydant vėžį. Vėliau, 2001 metais, S. Jurasunas išleido lankstinuką The yeast cell enzyme therapy in cancer, C.F.S. and the aging process, kuris pu­blikuotas ir internete.

Svarbu paminėti, kad fermentinių mielių ląs­telių preparatas sudarytas iš tų pačių didelę biolo­ginę vertę turinčių natūralių medžiagų, randamų žmogaus kūne.

Fermentinių mielių ląstelių preparatas yra bio­loginis, maistinis kompleksas, kuris pasižymi ge­bėjimu intensyvinti ląstelių oksidaciją, tiekdamas natūralius fermentus, dalyvaujančius ląstelės kvė­pavime, vitaminus, mineralus ir kitas medžiagas, kurios reikalingos vykstant Krebso ciklui. Fermen­tinių mielių ląstelių preparate yra vitaminų B2, B5, B6, B12, jodo, magnio, citrinos rūgšties, kofermen­to A ir skruzdžių rūgšties.

Jodas svarbus aktyvinant Krebso ciklą. Jis taip pat įeina į fermentinių mielių ląstelių preparato sudė­tį. P. Seegeras įrodė, kad jodas aktyvina skydliaukės funkciją – skatina tiroglobulino ir hormono tirok­sino sintezę. Šis hormonas yra aktyvus visose ląs­telėse kaip oksidacijos proceso, iš dalies ir ląste­lės kvėpavimo, katalizatorius. Tiroksino trūkumas lemia ne visišką deguonies panaudojimą, kuris rei­kalingas ląstelėms ir audiniams, taip pat ir mito­chondrijoms. Vis dėlto vien tik deguonis, nors be jo nėra įmanomas joks aerobinis procesas, nėra vienintelis veiksnys, lemiantis vėžio vystymąsi. Į fermentinių mielių ląstelių preparato sudėtį įeina praktiškai visos maistingosios medžiagos, reika­lingos mūsų organizmui, aminorūgščių gamybai, ląstelės kvėpavime dalyvaujančių fermentų (por­firino, citochromo, cisteino, metionino, cholino, kt.) formavimui ir regeneracijai. Svarbu tai, kad DNR reparacijoje dalyvaujantys fermentai, kurie yra mielių ląstelėse, yra biologiškai aktyvūs ir pa­gal sudėtį 70 proc. sutampa su žmogaus DNR re­paracijoje dalyvaujančiais fermentais (8).

Fermentinių mielių ląstelių preparate yra įvai­rių vitaminų, mineralų, mikroelementų, biokatali­zatorių, antioksidantų (katalazės, glutationo per­oksidazės, seleno, kofermento Q10, cinko). Visos šios medžiagos yra natūralios ir pasižymi dideliu bioprieinamumu.

Fermentinių mielių ląstelių preparato sudėtyje taip pat yra nemažai kofermento Q10. Ši medžiaga randama vidinėje mitochondrijos membranoje ir dalyvauja oksidaciniame fosforilinime. Kofermen­to Q10 funkcijos siejamos su elektronų pernešimu ATP sinteze. Kofermentas Q10 yra stiprus antiok­sidantas, kuris geba atpažinti laisvuosius radikalus ir slopinti lipidų ir proteinų peroksidaciją (9). Kai kuriuose tyrimuose nurodoma, kad šis kofermen­tas skiriamas chemoterapijos metu, kad apsaugo­tų širdį ir kepenis nuo toksinio šių vaistų poveikio bei sustiprintų jų efektyvumą.

 

Mielių ląstelių fermentai skatina ląstelių kvėpavimą

P. Seegeras eksperimentavo su fermentinių mielių ląstelių preparatu, kartu skirdamas auga­linį ląstelių kvėpavimo ir vandenilio akceptoriaus aktyvatorių, kuris aktyvina 1 200X ląstelių oksi­daciją, taip padidindamas oksidacinį metabolizmą mitochondrijoje. Žmogaus ląstelių bioelektriniai potencialai svyruoja nuo 175 mV iki 282 mV, o

glutationas turi 220 mV, kofaktorius A – 282 mV, obuolių ir skruzdžių rūgštys – 170 mV. Visų šių medžiagų randama fermentinių mielių ląstelių preparate (10). Tokiu būdu pagerinama ląstelės kvėpavimo funkcija.

Gerinant ląstelinį kvėpavimą, pažeistos DNR grandinės gali būti pataisytos. Fizinė pacientų, sergančių onkologinėmis ligomis, būklė gerėja palaipsniui intensyvinant ląstelės kvėpavimą per reguliacines sistemas ir endogeninės sintezės me­chanizmą, panašų į hormono, fermento ir balty­mų sintezę. Palaipsniui gerinant ląstelinį kvėpavi­mą ir taisant pažeistas mitochondrijas, didėja ATP energija, kurios pagaminama mažiau onkologinė­mis ligomis sergančiųjų organizme. Žinoma, kad maži ATP kiekiai slopina diferenciaciją, todėl ląs­telė negali grįžti į diferenciacijos fazę. Normaliai diferencijuotai ląstelei reikalingas didelis ATP kie­kis, kad ji galėtų vykdyti pagrindines savo funk­cijas, tarp jų ir apoptozę, kuri reikalinga naviki­nės ląstelės savidestrukcijai. Pacientų atsparumas įprastiniams chemoterapiniams vaistams yra susi­jęs su didesniu mutacijų dažniu navikinių ląstelių mitochondrijose, palyginti su tais, kuriems yra at­sakas į gydymą. Tai aiškinama padidėjusia muta­vusio geno P53 ekspresija.

 

Kaip mielių ląstelių fermentai aktyvina geno P53 funkciją?

Keliama hipotezė, kad fermentinių mielių ląste­lės veikia per P53 naviko supresoriaus geną ir taip yra indukuojama apoptozė. P53 indukuoja apoptozę per 2 pagrindinius kelius: išorinį ir vidinį. Šie keliai vykdomi aktyvinant kaspazę 8. Su P53 susijęs vidi­nis kelias yra vykdomas veikiant mitochondrijoms, kurios išskiria citochromą c. Tai aktyvina kaspazę 9 ir yra indukuojama apoptozė. Mitochondrija pa­sižymi svarbiausiu vaidmeniu vykdant apoptozę.

P53 genas dažniausiai yra inaktyvinamas esant vėžiui, ir maždaug pusei visų pacientų, sergančių onkologinėmis ligomis, nustatoma P53 mutacija ar iškritimas, o tai ir lemia jo funkcijos sutrikimą (11).

Pavyzdžiui, P53 mutacijos dažnis yra dide­lis plaučių (60–75 proc.) ir storosios žarnos vė­žio atvejais (60 proc.). Tai lemia prastą atsaką į įprastinį gydymą. Padidėjusi mutavusio P53 eks­presija yra susijusi su blogesne prognoze, o mu­tavę baltymai lemia didesnį neoplazijos laipsnį (12). Taip didėja vėžio ląstelių agresyvumas che­moterapijos metu.

Dažniausia P53 mutacija nustatoma centrinė­je P53 geno dalyje, koduojančioje DNR surišantį domeną, kuriame aminorūgštys surikiuojamos rei­kiama tvarka. Bet koks sekos pakitimas yra susijęs su didesniu vėžio agresyvumu.

Šiandien P53 ekspresijos ištyrimas turi didelę vertę nustatant piktybiškumo laipsnį ir prognozuo­jant pacientų išgyvenamumą (13). Bet koks gydy­mas, kuris būtų nukreiptas į (pro)apoptozinius bal­tymus, gali būti veiksmingas.

Vėžiu sergantiems pacientams dažnai nusta­tomas neaktyvus P53 genas ir mažas baltymų kiekis. Dauguma navikinių ląstelių nėra savides­truktyvios ir jas reikia aktyvinti. Daliai pacien­tų nustatomas mutavęs P53 baltymas, kuris ne­gali indukuoti vėžio ląstelės, atsparios daugeliui aktyvinančių veiksnių, destrukcijos. Todėl rei­kalingas alternatyvus kelias, pavyzdžiui, nekro­zė. Dažniausiai pacientai, turintys mutavusį P53 geną, pasižymi prastu atsaku į chemoterapiją ir tolimosiomis metastazėmis.

Fermentinių mielių ląstelės gali atblokuoti nu­trūkusį ląstelės kvėpavimą ir atkurti oksidacinį for­forilinimą; taip yra padidinamas ATP kiekis ir pa­didėja ląstelės apoptozinis potencialas.

Fermentinių mielių ląstelių preparatas yra suda­rytas iš mažų molekulių (pvz., nukleorūgščių, ku­rios formuoja adenino nukleotidus, ribonukleino rūgštį ir aminorūgštis). Šie junginiai gali aktyvinti P53 geno ekspresiją ir padidinti P53 baltymų kiekį.

Tyrimai rodo, kad mažos molekulės ir nukleo­tidai in vitro gali atkurti mutavusį P53 geną (14).

Eksperimentiniai tyrimai, atlikti su onkologinė­mis ligomis sergančiais pacientais, rodo, kad fer­mentinės mielių ląstelės padidina P53 geno eks­presiją ir baltymų kiekį. Kitais atvejais šis prepa­ratas gali pakeisti mutavusį P53 geną, pasižymin­tį onkogenine funkcija, į normalų P53 geną, kuris slopina naviko augimą ir proliferaciją.

 

Fermentinės mielių ląstelės – galingas biochemiškai aktyvus preparatas

Kiekvienoje 10 ml preparato dozėje yra 100 bilijonų biochemiškai aktyvių, jaunų mielių ląs­telių. Kiekviena ląstelė talpina 50–100 mitochon­drijų DNR gijų. Kiekvienoje 10 ml dozėje yra ma­žiausiai 50 trilijonų mitochondrijų, kurios į kraują išskiria bilijonus aktyvių fermentų, kurie geba pa­taisyti pažeistas mitochondrijas, atblokuoti ir in­tensyvinti ląstelinį kvėpavimą. Kiekviena fermen­tinių mielių ląstelių preparato dozė turi daug akty­vių fermentų, aminorūgščių, mineralų, mikroele­mentų, antioksidantų, biokatalizatorių, vitaminų ir nukleino rūgščių.

Šaltinis: „Internistas”