2016 m. birželio 9 d. Tarptautinėje širdies ritmo specialistų konferencijoje CARDIOSTIM – EHRA EUROPACE paskelbti Iovos (JAV) universiteto mokslininkų atlikto tyrimo rezultatai, kurie rodo, kad esant prieširdžių virpėjimui moteriškoji lytis iki 23 proc. gali padidinti hospitalizavimo poreikį dėl insulto, palyginti su vyriškosios lyties pacientais. Iovos universiteto ligoninės ir klinikos kardiologijos mokslinis bendradarbis dr. Ghanshyam Shantha konferencijos pranešime teigė, kad 15 metų trukusiame tyrime dalyvavo 1,1 mln. pacientų, turinčių prieširdžių virpėjimą. Anot jo, įvairių šalių pateikiama statistika rodo, kad prieširdžių virpėjimu sergančios moterys insulto prevencijai vartoja mažiau antikoaguliantų, nei reikėtų: šio tyrimo duomenimis, tik 30 proc. moterų, kurios turėjo vartoti antikoaguliantų, iš tiesų jų vartojo, tuo tarpu tai darė apie 60 proc. pacientų vyrų.
Dr. Ghanshyam Shantha teigimu, gerai žinoma, kad moterys rečiau nei vyrai ryžtasi abliacijai (intervencinei PV gydymo procedūrai. – Red. past.) ir kitoms pažangioms prieširdžių gydymo technologijoms. Vis dėlto nėra žinoma, ar tokie moterų elgesio skirtumai lemia blogesnes klinikines baigtis. Iovos universiteto mokslininkų atliktas tyrimas truko 15 metų (1998– 2012). Išanalizuota 1,1 mln. pacientų, hospitalizuotų dėl prieširdžių virpėjimo, informacinė Nacionalinės ligoninių statistikos bazė, geriausiai reprezentuojanti JAV stacionarinių įstaigų veiklą. Šioje duomenų bazėje yra sukaupta informacijos apie 1998–2012 metais 46-ose JAV valstijose į 1000 atsitiktine tvarka atrinktų ligoninių hospitalizuotus 8 mln. pacientų. Tyrimo tikslas – nustatyti, ar paciento lytis turėjo įtakos hospitalizavimo dėl išeminio insulto dažnumui esant prieširdžių virpėjimui.
Tyrimo duomenimis, per 15 metų moterų hospitalizavimo dėl insulto esant prieširdžių virpėjimui dažnumas buvo 2,64 proc., vyrų – 2,15 proc. Statistiškai įvertinus insulto rizikos veiksnius, kaip antai: vyresnį amžių, cukrinį diabetą, arterinę hipertenziją, širdies nepakankamumą ir anksčiau patirtą insultą, nustatyta, kad prieširdžių virpėjimu sirgusios moterys turėjo 23 proc. didesnę insulto riziką lyginant su vyrais. Per pastaruosius 15 metų prieširdžių virpėjimo gydymo galimybės labai padidėjo. Tyrimo autoriai norėjo sužinoti, ar per šį laiką keitėsi lyties įtaka hospitalizavimo dėl insulto dažnumui. Nustatyta, kad moterys turėjo ir turi stabiliai didesnę hospitalizavimo dėl insulto riziką lyginant su vyrais: 1998–2002 metais moterų hospitalizavimo dažnumas buvo 27 proc., 2003–2007 m. – 23 proc., o 2008–2012 m. – 22 proc. didesnis nei vyrų.
Tyrime taip pat analizuota, ar su lytimi susiję hospitalizavimo dažnumo skirtumai priklausė nuo kitų veiksnių: pacientų amžiaus, etninės grupės, socialinės ekonominės padėties, gyvenamojo regiono. Nustatyta,kad visų analizuotų grupių moterys (<65 m. ir >65 m., kaukazietiškos ir nekaukazietiškos rasės, žemos ir aukštos socialinės ekonominės padėties) visais lygintais periodais turėjo didesnę nei vyrai insulto riziką. Pasak dr. G. Shantha, kad ir kaip vertintume turimus duomenis, moterų nusistatymas hospitalizavimo dėl ūminio išeminio insulto atžvilgiu yra blogesnis nei vyrų. Jis nesikeičia metų metus ir nepriklauso nuo socialinės ekonominės pacientų padėties. Negalima išskirti nė vieno šalies regiono, kur prieširdžių virpėjimą turinčios moterys gautų blogesnę nei kitur sveikatos priežiūrą. Tiek žemos, tiek aukštos socialinės ekonominės padėties moterys hospitalizavimo dėl insulto požiūriu elgiasi blogiau nei vyrai. Todėl ir jų klinikinės baigtys esti „antrarūšės“.
Kas lemia didesnį moterų polinkį susirgti insultu?
Kol kas nėra aišku, kas lemia didesnį moterų polinkį susirgti insultu – ar lyties biologija, natūralūs veiksniai, ar sveikatos priežiūros paslaugų teikimo trūkumai. Šio tyrimo rezultatai pagrindžia ankstesnių tyrimų duomenis, kad moterys gauna menkesnį gydymą ir kad lytiniai klinikinių baigčių skirtumai susiję su neadekvačia prevencine pagalba moterims, o ne su moterų biologijos ypatumais. Pasak dr. G. Shantha, tyrimo rezultatai padės efektyviau paskirstyti sveikatos priežiūros biudžeto lėšas ir nustatyti sveikatos priežiūros politikos prioritetus, skiriant daugiau dėmesio moterų sveikatai prieširdžių virpėjimą turinčių pacientų grupėje. Suprantama, reikalingi papildomi tyrimai, kurie atsakytų į klausimą, kodėl daugelis moterų
nepasinaudoja įrodymais pagrįsto gydymo galimybėmis. Iovos universiteto ligoninės ir klinikos Aritmijų tarnybos direktorius, vyresnysis tyrėjas profesorius Michael Giudici sako: „Moterys įpratusios pirmiausia rūpintis kitais, sakydamos „nesijaudink dėl manęs“. Vis dėlto jos turėtų labiau jaudintis dėl savęs. Būdinga, kad moterų ligų simptomai dažnai būna mažiau pastebimi, todėl jos turėtų daugiau dėmesio skirti kraujo gliukozės koncentracijai, kraujospūdžiui ir neatidėlioti gydymo.“
Šaltinis: „Farmacija ir laikas”, Nr.5, 2016m.
