Psichologė Fausta Sidaugaitė

Bostono universitetas

 

Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centro naujausioje ataskaitoje prognozuojama, kad vyresnio amžiaus žmonių (VAŽ) priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimas gali tapti apleista nepakankamai dėmesio sulaukiančių mūsų piliečių problema. VAŽ (šiame straipsnyje ≥65 m.), sergančių priklausomybės sutrikimais, skaičius svyruoja nuo 2 proc. iki 20 proc. (Menninger, 2002; Ondus, Hujer, Mann, Mion, 1999; Pennington, Butler, Eagger, 2000; Rigler, 2000). Atsižvelgiant į tai, kad per XX a. VAŽ Europoje padaugėjo trigubai ir vidutinis gyvenimo amžius pailgėjo daugiau nei dvigubai, piktnaudžiavimas priklausomybę sukeliančiomis medžiagomis ir priklausomybės nuo jų tarp šių asmenų taip pat sparčiai auga. Vyresniame amžiuje daugiausia piktnaudžiaujama alkoholiu ir receptiniais vaistais, tačiau retai vartojamos nelegalios narkotinės medžiagos (Glantz, 1985).

 

Alkoholis

 

Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centro (ENNSC) ataskaitoje nurodoma, kad Europoje 27 proc. 55 m. amžiaus ir vyresni asmenys prisipažįsta vartojantys alkoholį kasdien. Piktnaudžiavimas alkoholiu yra ypač žalingas tiems, kuriems yra sveikatos sutrikimų ir kurie vartoja receptinius vaistus, o tai reiškia – beveik visiems vyresnio amžiaus žmonėms (VAŽ). Kartu vartojant alkoholį ir vaistus, rizika patirti psichologinius ir fizinius sveikatos sutrikimus didelė net tuo atveju, jei alkoholio

vartojama nedaug ar saikingai.

Piktnaudžiaujančius ar priklausomus nuo alkoholio vyresniame amžiuje galima suskirstyti į 2 grupes: tuos, kurie piktnaudžiauja alkoholiu nuo ankstyvų savo gyvenimo metų, ir tuos, kurie piktnaudžiauti alkoholiu pradeda sulaukę 65-erių m. (Benshoff ir Roberto, 1987). Kai kuriuose tyrimuose šitai dar vadinama lėtiniu ir situaciniu alkoholio vartojimu. Anksti alkoholį pradėję vartoti asmenys sudaro maždaug du trečdalius piktnaudžiaujančių alkoholiu ar sergančių priklausomybėmis nuo jo VAŽ. Vėliau prasidėję piktnaudžiavimo atvejai dažnai yra situaciniai, t.y., esant didelei įtampai ar sunkiais gyvenimo momentais, pvz., netekus sutuoktinio, draugo, praradus turėtą statusą visuomenėje, socialines galimybes, dėl sutrikusios sveikatos, socialinės atskirties ar kt. Beje, ligos priežastį šiais atvejais yra gana sunku nustatyti: ar išėjus į pensiją alkoholio vartojimas padažnėja iš nevilties dėl pakitusio gyvenimo statuso, ar tai laisvo laiko organizavimo problema? Ar, pablogėjus sveikatai, pradedama piktnaudžiauti alkoholiu ieškant užsimiršimo ir nusiraminimo, ar alkoholis yra vartojamas stengiantis sustiprinti vaisto poveikį?

 

 

Priklausomybių problemos vyresniame amžiuje

 

Vaistų vartojimas

 

ENNSC naujausioje ataskaitoje nurodoma, kad VAŽ suvartoja apie trečdalį visų receptinių vaistų. Ondus (JAV) duomenimis, VAŽ gauna receptų psichoaktyviems vaistams, ypač benzodiazepinams (BZD), nusipirkti 2–3 k. daugiau nei kitų amžiaus grupių asmenys. Levinas ir Kriugeris (2000) nurodo, kad BZD sudaro nuo 17 proc. iki 23 proc. vaistų, kuriuos vartoja VAŽ, gyvenantys JAV. Prie šių vaistų ypač lengvai priprantama ir dažnai pradedama jais piktnaudžiauti. Vyresniame amžiuje 3–7 k. yra dažnesnis netinkamas vaistų vartojimas (Crandall, 1991). Pažymima, kad tyčinių piktnaudžiavimo atvejų vyresniame amžiuje pasitaiko rečiau, bet dažnai vaistai perdozuojami nenoromis ar dėl netinkamai vartojamų vaistų derinių. Pvz., jei žmogus lankosi tuo pačiu metu pas skirtingus gydytojus ir šie gydytojai neturi galimybės bendrauti, pacientui gali būti paskirti panašaus veikimo vaistai. Dažnai senyvo amžiaus ligonis pamiršta, kad jau išgėrė vaisto dozę arba vartoja dvigubą/keliagubą jo dozę, tikėdamasis geresnio vaisto veikimo – „kad greičiau, stipriau suveiktų“.

Perdozavimą sunku nustatyti: netinkamai vartojamų vaistų simptomai gali būti panašūs į kitus sutrikimus, o, teisingai nenustačius diagnozės, žmogus gali būti gydomas netinkamai. Medikamentų įvairovė ir gydymo galimybės šiandien labai skiriasi nuo to, kas buvo siūloma prieš 50 ar daugiau metų, kai vaistų pasirinkimas buvo nedidelis, ir daugelis žmonių žinojo beveik visų vaistų pavadinimus, jų poveikį ir juos „bandė“. Medicina tobulėja, atsiranda ne tik naujų vaistų ligoms gydyti,  gydomų ligų sąraše, bet taip pat atsiranda naujų rūšių vaistų, kurie skiriasi šalutiniais poveikiais, savo chemine sudėtimi, derinimo galimybėmis su kitais vaistais. Vaistai tampa kasdienybės dalimi, jie reklamuojami gatvėse, parduotuvėse, per televiziją kartu su maisto produktais. Dažnai senyvo amžiaus žmogus, išgirdęs apie reklamuojamą vaistą, nori tą vaistą išbandyti ir prašo recepto ar vaistą pasiskolina iš bendraamžio. Taigi, reikia atkreipti dėmesį į senyvo žmogaus požiūrį ir supratimą apie vaistus ir gydymo galimybes.

 

Piktnaudžiavimo ir netinkamo vartojimo problema

 

Gydant priklausomybes ar piktnaudžiavimą jas sukeliančiomis medžiagomis, svarbu išsiaiškinti, ar tai piktnaudžiavimo, ar netinkamo vartojimo atvejis. Deja, klinikinėje praktikoje nėra taip paprasta šiuos atvejus atskirti, nes tiek piktnaudžiavimas, tiek netinkamas vartojimas, taip pat ir abu drauge, turi panašias nepageidaujamas pasekmes. Svarbu tai, kad netinkamas vartojimas tam tikromis aplinkybėmis gali tapti piktnaudžiavimu ar priklausomybe. Tokiais atvejais žmogus gali sąmoningai prašyti gydytojo

išrašyti receptų didesniems vaisto kiekiams ar stipresniems vaistams, ieškoti galimybių įsigyti vaistų pas kitus gydytojus ar vaistus pirkti nelegaliai.

Dažnai nutinka, kad, net gydytojui išaiškinus netinkamo vartojimo atvejį, ligonis nesutinka pakeisti vartojimo įpročio.

 

Diagnozavimas , sunkumai

 

Nors daugelis VAŽ reguliariai lankosi sveikatos priežiūros įstaigose ir yra nuodugniai patikrinami, su priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimu susiję VAŽ negalavimai dažnai lieka nepastebimi arba netinkamai diagnozuojami. Levin ir Kriuger (2000) šiuos vyresniųjų sutrikimus pavadino nematoma epidemija. Toks reiškinys paaiškinamas keliomis priežastimis. Anot Levin ir Kriuger, priklausomybes

sunku diagnozuoti dėl jų panašumo į simptomus, būdingus demencijai, depresijai ir su amžiumi susijusiais fiziologiniais pokyčiais (pvz., lytinės funkcijos sutrikimu) (lentelė). Reikėtų atkreipti dėmesį į padidėjusį fermentų kiekį kepenyse, hepatito, pankreatito, hipertenzijos, aritmijos atvejus, atsiradus įvairioms kvėpavimo sistemos organų problemoms, nes tai gali būti ženklas, kad vyresnio amžiaus žmogus piktnaudžiauja priklausomybę sukeliančiomis medžiagomis ar yra priklausomas nuo jų (Menninger, 2002). Ligos diagnozė ir gydymas skiriasi, jei priklausomybės atsiranda kartu/lygiagrečiai su kažkokiu kitu psichologiniu sutrikimu ar somatine liga, ar jei priklausomybė atsiranda kaip minėtų sutrikimų pasekmė.

Sunku piktnaudžiavimus vyresniame amžiuje nustatyti ir todėl, kad pagyvenę žmonės yra labiau izoliuoti nei kitų amžiaus grupių atstovai. Jie rečiau atsiduria teisėsaugos atstovų akiratyje, pvz., rečiau sėda prie vairo ir rečiau yra areštuojami už vairavimą apsvaigus, išėję į pensiją, jie nebesusiduria su piktnaudžiavimo ar priklausomybės problemomis darbe, retai dalyvauja socialinėje veikloje ir jiems niekas netrukdo medžiagomis piktnaudžiauti namuose.

VAŽ gėdijasi prisipažinti turį priklausymo ar piktnaudžiavimo problemų. Be to, jie dažnai nesuvokia ryšio tarp alkoholio ar kitų medžiagų vartojimo ir savo fizinės/psichikos sveikatos ir klaidingai mano, kad problemos, susijusios su alkoholio vartojimu, tėra su amžiumi susiję fiziologiniai pokyčiai. Dažnai prie VAŽ piktnaudžiavimo ir priklausomybių prisideda aplinkiniai, t.y. šeima, slaugytojas ar gydytojas. Visuomenėje gajus mitas, kad piktnaudžiavęs alkoholiu asmuo, sulaukęs garbingo amžiaus, nustoja vartoti alkoholį; taip pat neįsivaizduojama, kad VAŽ gali tapti narkomanu. Benshoff ir Roberto (1987) tai vadina „mielos močiutės ar senuko“ sindromu. Medikai taip pat gali jaustis nepatogiai siųsdami garbingo amžiaus žmogų į detoksikacijos ar narkologijos įstaigas išsitirti dėl galimos priklausomybės. Vyrauja nuomonė, kad vyresnieji nusipelnė senatvėje gyventi kaip panorėję ir artimieji dažnai į priklausomybes žiūri atlaidžiai, klaidingai manydami, kad vyresniame amžiuje alkoholis ar kitos narkotinės medžiagos pakenkti negali. Dažnai nerūpestingai numojama ranka, jog priklausomybė yra „vienintelis malonumas, likęs senyvo amžiaus žmogui“.

 

Gydymo klausimai

 

Lamy (1988) pabrėžia, kad organizmo funkcijų pakitimai yra neišvengiama senėjimo proceso dalis ir nuo organizmo pakitimų priklauso, kaip bus pasisavinamas alkoholis ar vaistai. Gali padidėti jautrumas tam tikroms narkotinėms medžiagoms ir/arba sutrikti tų medžiagų pasisavinimas ir pašalinimas iš organizmo. Visa tai lemia gydymą, kuris taip pat yra glaudžiai susijęs su senėjimo procesui būdingomis

ligomis.

Svarbu atminti, kad senėjant sumažėja tolerancija alkoholiui ir narkotinėms medžiagoms. Be kitų veiksnių, mažėja kūno raumenų masė, bendras vandens kiekis organizme ir suvartotas vienodas alkoholio kiekis VAŽ būna daug didesnės koncentracijos kraujyje ir stipriau veikia CNS negu jaunų

žmonių organizme. Brennan ir Moos (1996) savo tyrime nurodo, kad vėliau pradėjusieji piktnaudžiauti alkoholiu paprastai turi mažiau fizinių ir psichikos sveikatos sutrikimų, palyginti su tais, kurie pradėjo jo vartoti anksti. Jie taip pat sulaukia daugiau visuomenės ir artimųjų paramos. Todėl piktnaudžiauti alkoholiu pradėjusiems vėlyvaisiais savo gyvenimo metais žmonėms yra didesnė tikimybė pasveikti (Brennan ir Moos, 1996).

Gydant vyresniųjų priklausomybes, svarbu atkreipti dėmesį į paciento fizinę ir psichologinę būklę, aktyviai konsultuoti šeimą. Nurodoma, kad gydymo rezultatai gali pagerėti, jei vyresnio amžiaus pacientai gydomi atskirai nuo kitų amžiaus grupių pacientų (Atkinson, 1995). Efektyvi grupinė psichoterapija.

Tyrimų su gyvūnais rezultatai rodo, kad su amžiumi susiję smegenų pokyčiai gali pakeisti vaistų, kuriais gydomi alkoholizmas ir psichikos sutrikimai, efektyvumą (Druse, 1997). Tačiau tokių tyrimų su VAŽ nėra.

 

Išvados

 

Vyresniame amžiuje piktnaudžiavimas alkoholiu ar vaistais ir priklausomybės sparčiai dažnėja. Kad suteiktų tinkamą pagalbą sergantiesiems, specialistai turėtų žinoti sutrikimų atsiradimo priežastis ir veiksnius, kurie leidžia sutrikimams likti nepastebėtiems ir nediagnozuotiems. Tačiau, sutrikimus diagnozavus, VAŽ gydymas remiasi tokiais pat principais, kaip ir kitų amžiaus grupių asmenų.

 

Kas pirmiau: alkoholis ar depresija?

 

Tai kaip amžinas klausimas: kas atsirado pirmiau – kiaušinis ar višta? Tačiau mokslininkai bando atsakyti į klausimą apie alkoholio ir depresijos pirmaeiliškumą: ar alkoholio vartojimas sukelia depresiją, ar atvirkščiai?

Daugelis manė, kad žmonės pradeda vartoti alkoholį dėl depresijos, nes prislėgti žmonės geria, kad bent jau laikinai pajustų palengvėjimą. Mokslininkai iš Naujosios Zelandijos teigia, kad yra atvirkščiai: žmonės suserga depresija dėl alkoholio vartojimo. Jie padarė tokią išvadą po 1000 žmonių medicininių duomenų analizės, atliktos 1977 m. Alkoholį vartojo 18 proc., o depresija sirgo 14 proc. tiriamųjų tarp paaugliško ir 20 m. amžiaus. Pritaikius tris statistinius modelius, mokslininkai bandė nustatyti, kas atsirado pirmiau: piktnaudžiavimas alkoholiu ar depresija. Vienu statistiniu modeliu buvo nustatyta, kad viena priežastis sukelia kitą.

Kitu modeliu nustatyta, kad alkoholio vartojimas sukelia depresiją. O trečiuoju, kad depresija sukelia alkoholio vartojimo problemas. Tyrėjų nuomone, analizei tinkamiausias modelis, kuris vertino netiesioginį alkoholio vartojimo (ar priklausomybės) ryšį su didžiąja depresija, bet ne priešingai. Vis dėlto, kaip alkoholio vartojimas sukelia sergamumą depresija? Mokslininkai tiria variantą, kad alkoholio vartojimas suaktyvina depresiją skatinančius genetinius žymenis. Galimas ir variantas, kad slopinančios alkoholio savybės sukelia depresijos periodus tiems, kurie dažnai pergeria.

Archives of General Psychiatry (online). – 2009 (March 2).

 

Žurnalas “Gydymo menas”