Vaikų ir suaugusiųjų slogos komplikacijos: skirtumai ir panašumai

Įvadas

Šis straipsnis skirtas apžvelgti slogos gydymo pra­džios reikšmę, komplikacijų ypatumus, vaistų svarbą ir jų skirtumus atsižvelgiant į sergančiojo amžių. Kodėl tai yra svarbu? Sergamumas ūminėmis viršutinėmis kvė­pavimo takų ligomis (ŪVKTI) tarp vaikų ir suaugusių­jų yra nevienodas, todėl tinkamas vaisto pasirinkimas, simptomų kontrolė, laiku nustatytos komplikacijos ir jų prevencija ligoniui padeda greičiau pasveikti.

Problemos aktualumas, suaugusiųjų ir vaikų ligos skirtumai

Visi puikiai žinome, kad vaikus virusinės peršalimo ligos ir sloga vargina gerokai dažniau nei paauglius ar suaugusiuosius. Tai susiję su imuninės sistemos forma­vimusi ir jo nepakankamumu ikimokyklinio amžiaus grupėje, viršutinių kvėpavimo takų anatominėmis savy­bėmis, kolektyvo lankymu, aplinkos įtaka (pvz., sezo­niškumas, mityba, žalingi tėvų įpročiai vaiko aplinkoje, kt.), gretutinėmis lėtinėmis ligomis (pvz., alerginis rini­tas, bronchų astma). Literatūros duomenimis, vaikai iki 5 metų ŪVKTI suserga vidutiniškai 3–8 kartus per metus, vyresni vaikai ir suaugusieji – 2–4 kartus per metus (1).

Daugiausia problemų sukelia tai, kad, skirtingai nuo vyresniųjų, ikimokyklino amžiaus vaikas, sergan­tis ŪVKTI, dažniausiai per savaitę nepasveiksta. Sloga arba rinitas vargina stipriau, nes infekcijos sukeltas no­sies ir nosiaryklės gleivinės reaktyvumas dėl papildo­mo adenoidinio audinio uždegimo dažniau provokuo­ja komplikacijų išsivystymą. Jei virusinis uždegimas papildomai atveria kelią ir bakterinei infekcijai, klini­ka aktyvesnė ir audringesnė, dažniau sureaguoja aplin­kinės anatominės struktūros – vidurinė ausis, prienosi­niai ančiai, ryklės gleivinė, apatiniai kvėpavimo takai.

Pagrindinis panašumas tarp vaikų ir suaugusiųjų slo­gos yra priežastinis – virusinis užkratas, tačiau esama ir skirtumų. Visų pirma ligos trukmė – vaikai serga ilgiau nei suaugusieji. Komplikacijų tikimybė vaikams yra dažnesnė dėl minėtam amžiui būdingos imuninės siste­mos nepilnavertiškumo. Komplikacijų sritis dėl slogos vaikams dažniausiai yra vidurinės ausies uždegimas, o suaugusieji dažniau suserga ūminiu rinosinusitu. Šiuos pagrindinius skirtumus ir verta apžvelgti išsamiau.

Ūminis vidurinis otitas: klinika ir gydymas

Ūminis vidurinis otitas – tai vidurinės ausies gleivi­nės uždegimas, kuris pasireiškia skausmu, karščiavimu, neramiu elgesiu, miego sutrikimu dėl skausmo. Esant pūlingam uždegimui, stebima sekrecija iš būgninės ertmės į ausies išorinę landą. Liga gali būti diagnozuota ir kūdikiui, kai vieninteliai simptomai yra neramus el­gesys, nevalgumas, karščiavimas. Diferencinė diagnos­tika yra sudėtinga. Tik apžiūrint ausis galima patvirtin­ti arba paneigti šią diagnozę. Vaikams, kurie patys gali pasiskųsti ausies skausmu, diagnostika yra paprastesnė. Dažniausiai iš anamnezės pavyksta išsiaiškinti, kad prieš tai buvo sloga arba ji iki šiol dar tęsiasi.

Kaip gydyti ūminį vidurinį otitą? Kadangi sukė­lėjas dažniausiai yra virusas, gydymas turi būti simp­tominis: slogos gydymas ir antiuždegiminis vaistas nuo skausmo. Slogai gydyti yra natūralių priemonių ir cheminių preparatų. Turbūt nėra vieno tinkamo pasirinkimo, neretai tinka ir šių priemonių deriniai. Svarbu, kad būtų pakankamas gydymo efektyvumas. Vaikams būdinga nosiaryklėje esančių adenoidų įtaka ligos trukmei ir komplikacijoms turi būti vertinama ypatingai. Otorinolaringologui nustačius adenoidinio audinio hipertofiją, konservatyvus gydymas, t. y. no­sies plovimas jūros vandeniu, intranazalinis gliuko­kortikosteroidas (vartoti pagal vaisto indikacijas atsi­žvelgiant į amžių) ir / ar vietinis ar sisteminis dekon­gestantas, padeda lengviau kontroliuoti ausies užde­gimą sukėlusią slogą.

Antibiotikų skyrimas, esant ūminiam ausies užde­gimui, yra opi problema. Antibiotikas pasirenkamas atsižvelgiant į paciento amžių. Pagal 2008 metų Kvė­pavimo takų infekcijų diagnozavimo ir gydymo re­komendacijas, bendrojoje praktikoje (2) vaikams iki 1 metų, sergantiems ūminiu viduriniu otitu, iš karto skiriamas antibiotikas. Vyresniems nei metų vaikams turi būti skiriamas simptominis gydymas, tačiau jei per 3 dienas nėra pagerėjimo arba būklė blogė­ja simptominio gydymo metu, būtina papildomai skirti antibiotiką. Esant pūlingam ūminiam viduriniam otitui, iš karto skiriamas antibiotikas. Konsultuojant dažnai sergančius vaikus ar gydant išsivysčiusias slogos komplikacijas, teko ne kartą iš- girsti klausimus, kaip sumažinti peršalimo ligų dažnį, apsaugoti vaiką nuo komplikacijų ir antibakterinio gy- dymo poreikio, sumažinti kolektyvo lankymo apribo- jimą. Remiantis literatūra, tokiais atvejais naudinga ir tikslinga naudoti druskos tirpalus ir profilaktikai. Li- teratūros duomenimis, geriausia vaikų slogos kompli- kacijų prevencija yra nosies plovimas druskos tirpalu arba jo derinimas su kitais preparatais. Išvadose teigia- ma, kad statistiškai patikimai sumažėjo vaikų slogos komplikacijų skaičius, vartotų antibakterinių prepara- tų dažnis, sumažėjo praleistų pamokų skaičius. Mini- ma, kad net ir profilaktinis jūros vandens naudojimas gali sumažinti pasikartojančių ligų (atkryčių) skaičių šaltuoju metų laiku. Ūminių virusinių infekcijų sezo- no metu druskos tirpalo naudojimas sveikiems vaikams sumažina slogos ir jos komplikacijų išsivysty- mą, o kartu ir papildomų vaistų (antibiotikų, antipiretikų, dekongestantų) vartojimą (1 pav.) (3).

Ūminis rinosinusitas: klinika ir gydymas

Kita dažna slogos komplikacija – ūminis rinosinu- sitas. Ši liga dažnesnė tarp suaugusiųjų ir vyresnių vai- kų. Ūminis rinosinusitas diagnozuojamas pagal slogos trukmę ir simptomus. Sloga, užsitęsusi ilgiau nei 10 die- nų, yra rinosinusito požymis. Ligai patvirtinti turi būti 2 ar daugiau simptomų, kai būtinas bent vienas iš pirmų dviejų žemiau nurodytų simptomų:

Simptomai, būdingi suaugusiesiems:
nosies užgulimas;
išskyros iš nosies;
skausmas ar spaudimas sinusų projekcijoje;
uoslės sumažėjimas ar išnykimas.

Simptomai, būdingi vaikams:
nosies užgulimas;
išskyros iš nosies;
skausmas ar spaudimas sinusų projekcijoje;
kosulys.

Kadangi rinosinusitas yra viena dažniausių ligų, dėl kurios pacientai kreipiasi pagalbos į šeimos gydytoją ar otorinolaringologą, svarbu laiku patvirtinti diagnozę ir paskirti gydymą atsižvelgiant į ligos sunkumą, simptomus. Tenka susidurti su nepagrįstai paskirtu antibakteriniu gydymu, kai atsižvelgiama tik į išskyrų pobūdį. Rinosinusito gydymo tikslas yra atkurti dėl užburkusios gleivinės sukeltą prienosinių ančių oringumo sumažėjimą, pagerinti uždegimo pažeistą gleivinės mukociliarinį klirensą, kad lengviau pasišalintų susikaupusios gleivės. Kad suprastume įvairių vaistų grupių ir poveikio ligai reikšmingumą, toliau pateikiame ūminio rinosi- nusito gydymo rekomendacijų gaires, paremtas įrodymais (1 lentelė) (4)  re­komendacijomis, vietiniai gliukokortikosteroidai, no­sies plovimas ir antihistaminikai-dekongestantai yra pagrindiniai nekomplikuoto (virusinio) ūminio rino­sinusito gydymo preparatai. Antibakterinių preparatų papildomai skiriama tik esant ryškiam būklės pablogė­jimui simptominio gydymo fone (skausmas suaktyvėja, kyla temperatūra).

Nosies plovimas druskos tirpalu teigiamai veikia mukociliarinį klirensą, gliukokortikosteroidai vietiškai malšina uždegimą, mažina gleivinės paburkimą. Pagal poreikį tikslinga spręsti dėl vietinių ar sisteminių dekon­gestantų papildomo paskyrimo. Svarbu atminti, kad jų skiriama trumpą laiką. Gleivių klampumo kontrolei pui­kiai tiks mukolitikai ar augaliniai preparatai.

Jei uždegimas yra virusinio tipo, nėra bakteriniam uždegimui būdingų simptomų, antibakterinis prepa­ratas naudos neduos. Praktikoje pastebėjus intrakra­nijinių ar intraorbitalinių rinosinusito komplikacijų simptomus (pvz., akies obuolio judesių sutrikimas, neurologinės reakcijos), reikia skubiai nukreipti pa­cientą į stacionarą.

Apibendrinimas

Apžvelgus ūminio otito ir ūminio rinosinusito dia­gnostikos ir gydymo ypatumus, galime spręsti, ar tin­kamai skiriame dėmesio šių ligų prevencijai ir gydy­mui, ar profilaktikai skirtas antibakterinis preparatas tikrai apsaugos nuo komplikacijų ir pagerins paciento savijautą, ko tikėtis, jei liga tęsiasi ir sloga nesiliauja. ŪVKTI komplikacijų skirtumai amžiaus grupėse turi reikšmės ankstyvajai diagnostikai, būdingų simpto­mų prevencijai, tinkamai paskirtam gydymui ir grei­tesniam išgijimui. Būtent to iš gydytojo tikisi pacien­tas ar jo artimieji.

Gyd. Dovydas Gutmanas

Šaltinis: „Internistas“ Nr.7, 2016m.