Nors įsivaizduojama, kad stuburo tarpslankstelinio disko išvaržos atsiranda dėl svorių kilnojimo ir sėdimo darbo, šios srities chirurgų patirtis neleidžia daryti griežtų apibendrinimų.
Per gyvenimą stuburo problemų patiria 8-9 žmonės iš dešimties. Jos neaplenkė ir 55-erių vilniečio Jono Žemkausko. Nors vyras yra prisiekęs dviratininkas ir žygeivis, be to, laikosi sveikos gyvensenos, jau daugelį metų jam tenka nešiotis ampulę skausmo malšinamųjų, – jei staiga užkluptų rakinantys juosmens skausmai.
J.Žemkauskas pasakojo, kad jo bėdos prasidėjo dar prieš 20 metų, kai išsiruošęs į žygį baidarėmis ilgokai nešdavo apie 25 kilogramus sveriančią valtį. Tačiau anuomet nugarą tik maudė. Pirmasis rakinančio skausmo priepuolis ištiko bene prieš 12 metų, po labai šaltos nakties palapinėje. Vyriškis pajuto, kad net nebegali paeiti. Nuo tol gelbėjosi skausmo malšinamaisiais, – išsirengęs į gamtą ar išvyką dviračiu, pasiimdavo vaistų.
Tačiau ilgainiui vienos dozės nebepakakdavo, reikėdavo dviejų trijų. Pastaruoju metu didelio skausmo priepuoliai vyrą užklupdavo keletą kartų per metus. Pasak J.Žemkausko, prieš trejus metus jam buvo nustatytos dvi tarpslankstelinio disko išvaržos, o šiemet – jau keturios. Konsultavęs neurochirurgas nerekomendavo operuotis, esą nėra garantijų, kad tai padės. J.Žemkauskui buvo patarta atlikti įvairias procedūros, masažą, skirtas skausmo malšinamųjų kursas. Tačiau ir po viso to vyras nepajuto didesnio pagerėjimo. „Lieka laukti kito priepuolio. Juk vaistai tik slopina skausmus, bet negydo“, – liūdnai konstatavo pašnekovas.
Anot J.Žemkausko, dėl tarpslankstelinio disko išvaržų kenčia nemažai jo pažįstamų dviratininkų ar baidarininkų. Jis priminė paplitusį posakį, esą tokios stuburo problemos – tinginių arba inteligentų liga. LŽ pašnekovas kaip tik ir dirba sėdimą darbą, dienas leisdamas prie kompiuterio.
Išvarža – osteochondrozės komplikacija
“Minimo paciento sveikatos problemų priežastis greičiausiai yra osteochondrozė. Chirurgiškai greičiausiai jis neturi nė vienos išvaržos, todėl ir nėra operuotinas. Problema, kad disko išvaržą skirtingai traktuoja įvairių specialybių gydytojai. Neurologai, konservatyvios medicinos atstovai vertina vienaip, rentgeno gydytojai – antraip, mes, chirurgai, dar kitaip. Dėl to iš tiesų kyla nesusipratimų“, – sako Lietuvos sveikatos mokslų universiteto klinikų Stuburo neurochirurgijos skyriaus vadovas dr. Bronius Špakauskas.
Ir patikslina, kad tarpslankstelinio disko išvarža chirurgai vadina tokią situaciją, kai disko fragmentas įsiterpia į stuburo kanalą, prispaudžia nervą, tuomet tenka operuoti. „Kitais atvejais traktuojame, kad pacientas kenčia dėl osteochondrozės – su amžiumi susijusios ligos, kai nusinešioja stuburo diskai. Osteochondroze serga beveik visi žmonės, nes tai lemta senėjimo proceso. Disko išvarža yra osteochondrozės komplikacija“, – pabrėžia B.Špakauskas.
Jei skauda nugarą, greičiausiai taip reiškiasi osteochondrozė. Jei skauda nugarą ir koją, jaučiamas galūnės silpnumas ir tirpimas – greičiausiai – išvarža. Pastarajai būdinga staigi pradžia, didelis skausmas. Osteochondrozė reiškiasi palengva – pradeda mausti nugarą ilgiau pavažiavus automobiliu, pasėdėjus ar pastovėjus nejudant.
Disko išvarža dažniausiai serga darbingi 20-60 metų žmonės. Vyresniame amžiuje vyrauja stuburo kanalo susiaurėjimas – stenozė. Kuo žmogui daugiau metų, tuo mažesnė išvaržos atsiradimo tikimybė. Tarkim, 75-80 metų pacientai dėl disko išvaržos operuojami labai retai.
Sunkumų kilnotojų neoperavo
Kad ir kaip keista, per daugiau nei 30 darbo metų stuburo chirurgui B.Špakauskui neteko operuoti nė vieno sunkumų kilnotojo. O juk atrodytų, kad visi jie turėtų būti sugadintomis nugaromis. „Greičiausiai šie sportininkai yra tinkamai išlavinę svorių kėlimo techniką, gerai ištreniravę nugaros raumenis, prilaikančius stuburą“, – mano B.Špakauskas.
Tačiau tarp šio mikrochirurgo pacientų – labai daug krepšininkų. Mat tarpslankstelinio disko išvaržos būdingos aukštiems liekniems žmonėms. Ir ypač tų sporto šakų, kurios susijusios su šuoliukais.
„Juk tarpslanksteliniai diskai yra tarsi amortizatoriai. Kuo daugiau šokinėjame, atliekame kitus spyruokliuojančius judesius, tuo labiau jie yra apkrauti, spaudžiami ir traiškomi. Palyginčiau su situacija, kai automobiliu važiuojame duobėtu keliu ir jo amortizatoriai turi nuolat dirbti“, – paaiškina neurochirurgas.
Nesveikas – jau anksčiau
„Išvarža neatsiras, jei tarpslankstelinis diskas ir jį palaikantis žiedas bus sveiki. Tada neturės įtakos ir vienkartinis svorio kėlimas. Išvaržas sukelia dauginės lėtinės mikrotraumos. Susiklosčius aplinkybėms ir pakėlus svorį, liga pasireiškia, nors pats diskas greičiausiai buvo nesveikas dar lig tol“, – tikina B.Špakauskas.
Kas lemia tokius pokyčius, neaišku. „Jei žinotume ligos priežastį, galėtume tą veiksnį izoliuoti ir visus išgydytume. Bet stuburo negalavimus sukelia daugybė priežasčių, – taip pat ir fizinio aktyvumo stoka, antsvoris, mitybos ypatumai, medžiagų apykaitos sutrikimas, gyvenimo būdas ir elgsena. Žinoma, sveikas gyvenimo būdas neapsaugo nuo visko, tačiau mažina ligų tikimybę, ilgina kokybiško gyvenimo laikotarpį. Nesilaikantis sveikos gyvensenos žmogus disko išvarža greičiausiai susirgs daug anksčiau“, – priduria gydytojas.
Skundžiasi visi
B.Špakausko nestebina teiginiai, kad tarp baidarininkų ar dviratininkų pasitaiko daug disko išvaržos kamuojamų žmonių. Tačiau, anot jo, tą patį pasakytų ir krepšininkas, ir mokytojas ar kokios kitos srities atstovas. Kaip minėta, juk stuburo problemų patiria kone 80-90 proc. žmonių. Iš profesijų, kur disko išvaržos tikrai dažnesnės, B.Špakauskas išskirtų nebent tolimųjų reisų vairuotojus.
Retai fizinį darbą dirbantiems žmonėms stuburo problemų atsiranda ir dėl to, kad taip jie dirba ne nuolatos, o retkarčiais, jų raumenys netreniruoti. Staiga, nė neapšilus griebusis svorio ir ištinka nemalonumai. Nuolat fizinį darbą dirbantys žmonės dažniausiai jų išvengia.
Vienintelė įmanoma pagalba
Iš besiskundžiančių išvaržomis žmonių vis dėlto operuojama nedaug. „Mano galva, operuoti būtina tada, kai atsiranda dubens organų funkcijų – šlapinimosi, tuštinimosi problemų, potencijos sutrikimų, kai vystosi pėdos paralyžius, kojos raumenų nusilpimas, suglebimas. Dar viena indikacija – kai labai skauda ir nepadeda vaistai. Kiti atvejai vertintini individualiai“, – pabrėžia B.Špakauskas.
Jo vadovaujamame skyriuje per metus atliekama apie 1100 tarpslankstelinio disko išvaržų operacijų.
B.Špakauskas neneigia, kad ir chirurgija nėra visagalė. Tačiau primena, kad tokia pagalba kai kuriais atvejais tėra vienintelė įmanoma.
„Žmogus sensta, dėvisi. Jis išoperuojamas išvaržos vietoje, bet kitur lieka amžiaus nulemti pakitimai, kurie apie save praneša vėliau. Juk ir dantys iškrinta ne vienu metu. Taigi išvaržų gali būti daug ir operuotis gali tekti ne kartą. Jei operuojame jaunuolį, dažniausiai jis visiškai pasveiksta, tačiau 40-mečiui, kurio slanksteliai pasidėvėję, gali likti simptomų. Tai nėra nesėkmingos operacijos rezultatas, bet osteochondrozės pasekmė“, – aiškina B.Špakauskas.
Kitas dalykas – kai tarpslankstelinio disko išvarža spaudžia nervą, dalis jo skaidulų apmiršta ir nebeatgyja. Todėl pašalinus išvaržą ir atpalaidavus nervą panaikinamas skausmo sindromas, bet kojos tirpimo pojūtis dėl apmirusio nervo gali išlikti. Nors ir pasitaiko pakartotinių operacijų, pasak B.Špakausko, jos nėra tokios dažnos, kaip kartais manoma.
Atstatyti neįmanoma
Patyrusį neurochirurgą stebina žmonių nenoras tikėti profesionalais, o įsiklausymas į tai, ką pasakė kaimynai ar pažįstami. Todėl ir tarpsta šarlatanai, kuriems išleidžiamos įspūdingos sumos pinigų.
Neretai tenka išgirsti: esą kažkas turėjo penkias išvaržas, nuėjo pas tokį ir tokį „žinovą“, šis paspaudė stuburą ir atstatė jas į vietą.
„Pagerinti bendrą stuburo būklę galima įvairiais būdais, bet išvaržų atstatyti į vietą – tikrai ne. Jei per operaciją pasiekus išvaržos vietą manęs paprašytų sukišti ją atgal, to negalėčiau. Nes tai neįmanoma. Kaip ir be pagalbinių priemonių sugrūsti atgal iš tūbelės išspaustą dantų pastą“, – pabrėžia B.Špakauskas.
Raskime laiko atsistoti
Jis priduria, kad norint išvengti didelių stuburo problemų svarbus nuolatinis fizinis aktyvumas (bet ne profesionalus sportas), taip pat reikia stiprinti nugaros raumenis, neturėti antsvorio, tinkamai maitintis. Dera vengti statinių padėčių. Jei tenka ilgai stovėti nejudant, reikėtų daryti nors mažiausius judesius – pajudinti blauzdos raumenis, pasistiebti ant pirštų, nusileisti ant kulnų. Tai pagyvina kraujotaką, išjudina stuburą.
Blogiausia poza stuburui yra sėdėjimas, ypač – jei kūprinamės. Todėl darbo stalas, kėdė ir kompiuterio ekranas privalo būti deramame aukštyje. Svarbu naudotis fiziologiškai pritaikytais atlošais.
Kad stuburas būtų tinkamai išlenktas, po juosmenine jo dalimi vairuotojai galėtų pasidėti voliuką. Ilgai važiuojant automobilyje dera padaryti mankštelių pertraukėles, sėdint kabinete – rasti laiko atsistoti. Konsultuodamas pacientą B.Špakauskas irgi stengiasi pakilti nuo stalo. Pavyzdžiui, apėjęs jį pacientui parodo nuotraukas. Nugaros skausmų ir šiam medikui nepavyksta išvengti. Juolab kad operuodamas ilgai stovi nepatogia poza, o per dieną tokių operacijų būna dvi trys.
Neurochirurgas primena, kad ir svorius reikėtų kelti taisyklingai, t. y. tiesiu stuburu. Panašiai, kaip tai daro nėščia moteris, kuri tupia tiesiai,
Aistė Masionytė, „Lietuvos žinios”
