Šeimos pagausėjimo susilaukęs Marius Jovaiša atsipalaiduoja sportuodamas

Gegužės pirmą šeimos pagausėjimo sulaukęs fotomenininkas, „Neregėta Lietuva“ albumo autorius, Marius Jovaiša daug gali papasakoti ne tik apie džiaugsmą auginant keturis vaikus ar šeimyninį gyvenimą, bet ir apie savo aistrą – bėgiojimą. M. Jovaiša buvo pirmasis užsiregistravęs į „Miesto maratoną 2015“.

 

Ar dažnai bėgiojate?

 

Bėgimas man patiko nuo mažens. Šiam sportui nereikia partnerio, įrangos, net batai ne visada reikalingi. Paplūdimiu ar žole galima bėgti ir basam. Tiesa, tik prieš tris metus pradėjau sportuoti sistemingai ir dalyvauti varžybose. Taip pat pradėjau daugiau dėmesio skirti savo sveikatai. Dabar valgau tik augalinės kilmės maistą, neberūkau ir atsisakiau alkoholio.

                                                    

Ar visada iš anksto planuojate kitų metų startus?

 

Tikrai ne. Lietuvoje tradiciškai dalyvauju Vilniaus ir Kauno maratonuose, tad į juos užsiregistruoju iš anksto. Bet važiuodamas į kelionę darbo reikalais ar atostogauti, visada pasižiūriu ar toje vietoje nevyksta kokios bėgimo ar triatlono varžybos. Būna, kad kelionės planus ar datą pakoreguoju pagal varžybas.

 

Kiek varžybų jau sudalyvavote?

 

Sunku suskaičiuoti. Maratonų ir triatlonų bent 20. Taip pat mėgstu dalyvauti dviračių, atviro vandens plaukimo, ekstremaliuose bėgimuose. Yra tekę dalyvauti tokiuose bėgimuose Meksikoje, JAV, Italijoje.

 

Ar bėgdamas pasiimate fotoaparatą?

 

Su fotoaparatu nebėgioju. Jis daug sveria ir sukelia nepatogumų bėgant. Bet nepažįstamose vietose bėgdamas visada turiu telefoną. Nors jis man reikalingas, kad nepasiklysčiau ir reikalui esant galėčiau išsikviesti pagalbą, bet bėgiojant įvairiose pasaulio vietose jį panaudoju ir gražiems vaizdams įamžinti.

 

Kur bėgti buvo įdomiausia?

 

Pernai Italijoje teko dalyvauti „ultratrail“ varžybose, dolomitų kalnais. Varžybose užtrukau 11,5 valandos, o trasos aukščių skirtumas siekė 4 kilometrus. Teko ne tik bėgti, bet ir lipti, slidinėti snieguotais šlaitais. Ši trasa įsiminė dėl ypatingo grožio.

 

Ar bėgant trasos grožis Jums labai svarbu?

 

Tikrai taip, būna, kad varžybose nedalyvauju vien dėl neestetiškos, nuobodžios trasos. Labai mėgstu atviras, kalnų vietoves. Lietuvoje man patinka ekstremalus bėgimas „Bebro kelias“.

 

Bėgdamas klausote muzikos?

 

Klausiau gal puse metų, kol buvau “pradinukas”. Bet vėliau nusprendžiau, kad tai yra nesaugu ir nesmagu. Geriau bėgti girdint aplinką, čiulbančius paukščiukus, kitus žmones, automobilius ar tiesiog aplinkos garsus. Visgi užsikimšęs ausis negirdėsi kada atbėgs piktas šuo.

 

Apie ką dažniausiai galvojate bėgdamas?

 

Priklauso nuo treniruotės, jei bėgioju lengvai, tai galvoju apie kasdieniškus rūpesčius, darbo reikalus. Būna, kad gimsta ir neblogų idėjų, kurias grįžęs namo užsirašau. Bet per treniruotes neįsileidžiu pašalinių minčių. Susikaupiu ir seku savo kūno ir širdies darbą, kvėpavimą, laikyseną.

 

Ar prieš 10 metų kildavo mintis, kad kada nors bėgsite tokius atstumus?

 

Bėgimas man visuomet patiko. Nors buvo laikas, kai 5 kilometrai atrodė kaip rimtas iššūkis. Bet dabar dideli atstumai atrodo savaime suprantami. Čia kaip patarlėje: „Kaip suvalgyti dramblį? Po mažą kąsnelį“. Tiesiog reikia treniruotis ir po truputėlį stebėti, kaip didėja nubėgami atstumai. Nepajusite, kaip prabėgs laikas ir jau būsite pasiruošę maratono distancijai. Tuo mane ir žavi ištvermės sportas, kad jis suteikia galimybę stebėti kaip tobulėji. Kitose sporto šakose rezultatas dažnai priklauso nuo daugybės aplinkybių, o čia viskas guli ant tavo paties pečių (arba kojų).

 

Birželio 14 dieną Kauno rotušės aikštėje vyks tradicinis,  tarptautinis „Kauno maratonas“ (dar žinomas kaip „Miesto maratonas“). Sporto ir linksmybių fiestoje tikimasi sulaukti daugiau nei 5 tūkstančių dalyvių.  Į rotušės aikštę persikėlęs renginys dalyvius, žiūrovus ir miesto svečius stebins akrobatų pasirodymais, gyvo garso koncertais, šokiais ir įdomiomis bei netikėtomis rungtimis.