+4
-0
+4
Seksualinės kultūros tradicijos – kas tai?

Kodėl šiandien klausimas apie seksualinės kultūros tra­dicijas turėtų dominti klinicistą? Pacientams yra įprasta, kad su sveikata susijusiais klausimais jie gali kreiptis į savo šei­mos gydytoją, moterys – į akušerį ginekologą. Tačiau kon­sultuoti seksualinės sveikatos klausimais nėra pasirengę visi specialistai, seksologo specialybės nėra, o tautų judėjimas, pacientų įvairovė ir jų užduodami klausimai netiesiogiai ragina pasidomėti, kokia seksualinė kultūra egzistuoja vi­suomenėje. Pavyzdys galėtų būti akušerijos ir ginekologi­jos praktikoje jau atsirandanti mergaičių ir moterų lytinių organų apipjaustymo problema, poligamijos aspektai, atvi­rai išsakomas homoseksualumas, kai kūdikio laukiasi viena lesbiečių poros moteris. Taip pat daugybė akušerio gineko­logo pacienčių klausimų, susijusių su seksualumu: ar mano makštis normali, ar mano seksualinis gyvenimas normalus, kiek kartų per savaitę patartumėte mylėtis, kokia poza ge­riausia norint pastoti arba nepastoti (?), ar žalingi analiniai santykiai, ar galima mylėtis per mėnesines, ir pan.

Medicininėje literatūroje gana išsamiai nagrinėjami fizi­ologiniai seksualumo aspektai, jie sėkmingai taikomi prakti­koje, tačiau retai susimąstoma, kad moters seksualumas – tai didelė istorinės kultūros ir visuomenėje nustatytų tradicijų, uždraustų ar galbūt gėdingų praktikų, auklėjimo, kažkieno suformuotų normų dalis. Šie klausimai seksualinio gyve­nimo tema nėra nei juokingi, nei kvaili. Jie tik rodo moterų rūpesčius ir įsitikinimus, žinomas ar numanomas seksuali­nes tradicijas, todėl dažnai akušerio ginekologo konsulta­cija – vienintelė nemokama išeitis gauti įrodymais pagrįs­tus atsakymus. Straipsnyje paminėsime kelias istorines ir praktines seksualinės kultūros tradicijas.

Seksualinės kultūros samprata

Teisybės dėlei reikėtų pabrėžti, kad iš esmės tai neturi nie­ko bendro su medicina. Seksualumas (lot. sexualis – susijęs su lytimi, seksu) yra sąvoka, apimanti su lytimi ir seksu su­sijusius jausmus, artimumą (intymumą) ir elgesį tarp žmo­nių. Seksualumas dažnai yra tam tikra meilės, simpatijos ar dėmesio patraukimo forma: tam tikra apranga, elgsena, šu­kuosena, bendravimo būdas, meno kūriniai ir kt. Žmogaus seksualumas apima labai daug įvairių elgesio manierų ir pro­cesų, kurie turi fiziologinius, psichologinius, socialinius, kul­tūrinius, politinius, religinius ir dvasinius pagrindus [1–3].

Seksualinė kultūra, seksualinės kultūros tradicija – sudėti­nės sąvokos. Jomis naudojamasi norint susieti, palyginti ar pa­aiškinti seksualumą, kultūrą ir tradicijas skirtingose visuome­nėse. Tai iš dalies nusako tam tikros visuomenės grupės, kultū­ros ar laikotarpio požiūrį į seksualumą. Beveik visose kultūro­se yra teisiškai arba bendruomenės sutarimu apibrėžtos vieno­kios ar kitokios seksualumo išraiškos formos, kurios yra įvai­rios priklausomai nuo kultūros, šalies ir laikotarpio [1, 2, 4, 5].

Moters seksualinės funkcijos tyrinėjimai

Moters seksualumas kinta ir vystosi visą gyvenimą, jis priklauso nuo biologinių veiksnių (amžiaus, brendimo, nėštu­mo, menopauzės), ligų, vartojamų medikamentų, kontracep­cijos būdo, asmenybės, auklėjimo, partnerystės variacijų [5, 6]. Pirmieji rimti seksualumo tyrinėjimai priklauso Alfredui Kinseyʼiui [7]. Iki tol tik epizodiškai numanyta, kokias seksu­alines praktikas intymiame gyvenime naudoja žmonės. Ap­klausus šimtus porų ir apibendrinus rezultatus paaiškėjo, kad seksualinė funkcija priklauso nuo anatomijos bei fiziologijos, lygiai taip pat ir nuo auklėjimo, religinių pažiūrų, tradicijų, abipusio poros sutarimo [7]. Fiziologinis seksualumo aspektas yra labiausiai ištyrinėta sritis. Tik labai trumpai jį paminėsime.

Moters seksualinio atsako ciklą 1966 metais pirmieji aprašė W. Mastersas ir V. Johnson, apibūdindami jį 4 fazė­mis: sujaudinimas, plato, orgazmas ir atsipalaidavimas [2]. 1979 metais H. Kaplan pasiūlė kiek kitokį moters lytinio atsako ciklą, įtraukiant lytinio potraukio sąvoką. Šis lyti­nio atsako ciklas taip pat turi linijinį pobūdį, jį sudaro 3 fa­zės – lytinis potraukis, sujaudinimas ir orgazmas [8]. Vėliau, ypač pastaraisiais metais atliktų moterų seksualumo tyrimų metu, nustatyta daugiau veiksnių, galinčių papildyti moterų seksualinio atsako ciklą, pavyzdžiui, seksualinė motyvaci­ja, tradicijos, patirtis ir susitarimas [5, 9, 10].

Kai kurios seksualinės kultūros istorinės paralelės

Seksualinės kultūros tema labai plati. Seksualinės kultū­ros gelmę galima suvokti tik gilinantis į visuomenės ir reli­gijų istoriją, nes įvairiose epochose žmogaus lytiškumo su­vokimas, lytiškumo sklaida buvo skirtingi [11].

Daugumoje kultūrų seksualinio patrauklumo normoms daugiau dėmesio skyrė ir skiria moterys [5, 10]. Seniausias ži­nomas to įrodymas – Vilendorfo Venera. Skulptūros atsiradi­mas siekia 30 000–25 000 metus prieš Kristų. Ji simbolizuo­ja moteriškumą, vaisingumą ir seksualumą [4, 5]. Modernieji Vakarai žavisi liaunu, smulkiu kūno sudėjimu, o kitas kultūras traukia aptakesnės formos [5, 10]. Vienos visuomenės krūtų nelaiko seksualiniu dirgikliu, o kitos joms priskiria ypatingą erotinę reikšmę [4, 5, 9]. Vakarų kultūrų, kaip ir senovės lietu­vių, seksualinės normos buvo susijusios su romantiškos mei­lės ir šeimos ryšių idėjomis [5, 13]. Kai kuriose kultūrose prieš sueitį pageidautini ar net būtini ilgi, kartais net valandas trun­kantys įžanginiai žaidimai, o kitose jų nėra [3, 4].

Žinoma daugybė įvairiose šalyse nuo senų iki šių laikų paplitusių tradicinių ritualų, vienaip ar kitaip įtvirtinančių požiūrį į seksualumą. Iš to galima spręsti, kad su seksualu­mu susiję klausimai buvo, yra ir bus svarbūs. Pavyzdžiui, genitalijų apipjaustymas, ypač plačiai paplitęs Afrikoje. Nepaisant mergaičių mirčių, neigiamo Vakarų visuomenės požiūrio į mergaičių ir moterų apipjaustymą, kaip ypač ža­lojančią mergaičių kūną ir dvasią praktiką, kai kuriose vi­suomenėse vis dar manoma, kad tai yra aukščiausias moters seksualumo ir moteriškumo įrodymas [4, 5]. Tokios proce­dūros sužalotos mergaitės ir moterys jau patenka į mūsų šalį.

Vakarų nuostatas seksualinės elgsenos atžvilgiu stipriau­siai formavo krikščionybė. Vadovautasi pagrindine nuosta­ta – nepasitikėti jokia seksualine elgsena, išskyrus tą, kurios reikia giminei pratęsti [5, 14]. Manyta, o ši nuostata ir dabar kartais sutinkama praktikoje, konsultuojant ginekologines ir nėščias pacientes, kad bet koks seksualinis aktyvumas, nesu­sijęs su giminės pratęsimu, daro fizinę žalą [5]. Pavyzdžiui, kai kurios akušerių ginekologų pacientės iš viso atsisako kon­tracepcijos, nes joms jau nebereikia pastoti, todėl jos tiesiog neturi lytinių santykių. Nuolat susiduriame ir su pacientėmis, daugybę mėnesių po gimdymo neturinčių vaginalinių lytinių santykių, apskritai jokios seksualinės veiklos. Dažnos paci­entės kenčia dėl seksualinio artumo stokos, nes jų vyrai ven­gia lytinių santykių, bijodami pakenkti vaisiui.

Masturbacija – apskritai tabu. Kadaise teigta, kad dėl masturbacijos galima apakti, išprotėti, susirgti širdies ir ki­tomis ligomis, o oralinis seksas sukelia vėžį [3, 4, 14]. Nors mokslas jau įrodė ne tik masturbacijos nekenksmingumą, bet tam tikrais atvejais net naudą, pavyzdžiui, gydant su­sijaudinimo ir orgazmo patyrimo problemas, gydytojo pa­tarimas nevengti masturbacijos gali būti suprastas kontro­versiškai net ir šiandien [5, 6, 9, 12].

Viktorijos laikais nestigo seksualinės veidmainys­tės [10]. Manyta, kad doros moterys yra frigidiškos, o su­tuoktinių meilę priima tik iš pareigos. Kita vertus, didmies­čiuose klestėjo prostitucija, kuri dažnai būdavo toleruojama. Iš pažiūros santūrūs ir dori vyrai lankydavosi pas prostitu­tes ar meilužes, į tai žvelgta atlaidžiai. Tiesa, jei paaiškėda­vo, kad meilužį turi moteris, visuomenė pasmerkdavo tokį elgesį ir viešai jos šalindavosi. Skirtingi požiūriai į vyrų ir moterų lytinį aktyvumą sukūrė dvigubą standartą, kuris il­gai gyvavo ir kurio liekanos reiškiasi iki šiol [4, 10, 14].

O kaip dėl įvairiausių pagalbinių sekso priemonių? Tai tikrai nėra naujas išradimas. Jau senovės Egipto ir Graikijos gyventojai seksualinėms reikmėms naudojo neprinokusius bananus [4, 14]. Manoma, kad pirmieji sekso žaislai atsi­rado dar anksčiau – apie 500 metus prieš Kristų. Jie buvo gaminami iš medienos, odos ar akmens [5, 10, 14]. Daug jų eksponuojama pasauliniuose sekso muziejuose. Žinoma, kad senovės Graikijoje buvo gaminami daiktai, naudoti pa­dėti moterims pasiekti orgazmą, kai jų vyrai būdavo išvy­kę [14]. Daug vėliau, XVIII amžiuje, Prancūzijoje pagamin­tas pirmasis rankiniu būdu prisukamas vibratorius [10, 14]. Tačiau ilgą laiką manyta, kad vibratorius skirtas ne malonu­mui, o susitvarkyti su moters ,,isterija“, jos požymiais buvo laikyti nerimas, nemiga, nervingumas ir erotinės fantazijos [5, 10]. Vibratoriaus naudojimas „isterijai“ gydyti ilgą lai­ką laikytas gydytojų prerogatyva [14].

Baltų tautose iki pat XVI amžiaus vyrai galėjo turėti po kelias žmonas. Tai buvo būdinga ir prūsams. Jie dar XII amžiuje buvo pasižadėję neturėti daugiau nei vienos žmo­nos. Tame pačiame amžiuje išleistame prūsų teisyne net 5 punktai iš 12 buvo skirti lytiniams santykiams. Pavyzdžiui, jei vyras, turintis 3 žmonas, dar bando atimti nekaltybę jau­nai merginai, jis gali būti sudegintas. Tačiau jei vyras ne­tenka žmonos, jis kuo greičiau turi susirasti naują [13]. Mūsų tautosakoje meilę ir lytinius santykius paprastai sim­bolizavo augalai. Pavyzdžiui, rūtos skynimas ar sužydėji­mas buvo tapatinamas su merginos branda, pušis – falo ati­tikmuo, vyriškumo įsikūnijimas, marių žolyno simbolika – merginos noras mylėtis ir būti mylimai. Tautosakoje nėra frazės aš tave myliu, tačiau dažnai kartojama frazė aš – tavo, tu – mano [13]. Beje, Lietuvoje egzistavo ir paklodės ro­dymo paprotys. Paklodė nebuvo kabinama viešai, kaip tai darė kai kurios Viduržemio jūros tautos, tačiau patikrinti jos nueidavo svočia. Jei mergina pasirodydavo nesanti ne­kalta, vyras turėdavo teisę jos atsisakyti [13].

Tarpukario Lietuvoje buvo galima įsigyti ir vadinamo­sios pornografinės literatūros [15]. Nors tokia spauda buvo kontroliuojama, 4 dešimtmetyje vyrams buvo spausdinamas žurnalas Aistros, kuriame skelbtos tiek trumpos kriminali­nės istorijos, tiek apsinuoginusių moterų fotografijas. Tiesa, pornografine vadinta visa su seksualumu ir lytinio gyveni­mo klausimais susijusi spauda ir literatūra; knygynuose buvo prieinamos tokios knygos kaip Naujoji medicina lytiniu klau­simu, kurioje aprašyti būdai apsisaugoti nuo nėštumo bei pa­teikiamos lentelės vaisingoms ir nevaisingoms moters die­noms apskaičiuoti, Moters lytinis klausimas, davusi intymių ir praktiškų patarimų lytiniais klausimais mergaitėms bei moterims prieš ir po sutuoktuvių, Lyties ligos, suteikusi in­formacijos, kaip apsisaugoti nuo ligų ir kaip jas gydyti [15].

Apibendrinimas

Galima pagrįstai teigti, kad seksualinė kultūra yra įvai­rialypis reiškinys. Daugelis jos aspektų persipynę, o at­spindžiai ir detalės gali būti sutinkami klinikinėje prakti­koje bet kuriuo metu.

Žurnalo INTERNISTAS priedas GINEKOLOGIJOS AKTUALIJOS, 2016m. Nr.1