Ar nėra keista, vaikai mokykloje mokomi daugybės įvairiausių dalykų: chemijos, fizikos, dailės, muzikos… Tačiau pamokų apie sveiką gyvenseną kažkodėl ne per daugiausia. Gydytojai vieningai teigia – nesveikas gyvenimo būdas nuvarys mus visus į kapus anksčiau laiko. O vaikai išgyventi užterštoje ir greito maisto bei streso kupinoje aplinkoje iš mokyklos ateina neparuošti. Nenoriu įžeisti kitų mokslų, tačiau prisipažinsiu, fizikos po mokyklos man mažai kur prireikė, o kaip pagaminti sveikesnį maistą galvoju kasdien. Sveikos gyvensenos vaikus mokanti pedagogė Rita Rukštelytė sako, kad vaikai ne tik nori, bet ir turi dar mokykloje sužinoti apie tai, kaip sveikai, o tai reiškia – ilgai gyventi. Taigi pokalbis su ja.
Vienoje mokykloje mokote vaikus sveikos gyvensenos, taip pat turite užsiėmimų kitose mokyklose, dienos centruose, stovyklose šia tema. Ar daug mokyklų skiria dėmesio sveikos gyvensenos temai?
Ši specialybė pedagoginiame universitete, kurį aš baigiau, atsirado prieš dešimtį metų. Pabaigusi universitetą, prisipažinsiu, kokius 5–6-erius metus aš labai degiau sveikatingumu, tikėjau ir tikiu, kad tai labai reikalinga. Tačiau teko ir nusivilti, kai pastebėjau, kad Tiesa ta, kad ši tema mokykloms ne tokia aktuali ar svarbi. Sveikatos ugdymą mokyklos į savo programą įtraukia įvairiai: integruoja į vieną, kelis ar net visus mokomuosius dalykus, sveikos gyvensenos temos aptariamos per klasės valandėles. Toks mokymas turi privalumų, ugdyme dalyvauja visi pedagogai, jie įsigilina į mokinių problemas ir gali atsakyti į jų klausimus, tačiau yra ir trūkumų.
Pirmiausia tokiais atvejais sunku kontroliuoti, kaip įgyvendinamas sveikatos ugdymo programos turinys, todėl dažnai pasitaiko, kad tomis pačiomis temomis kalba keli mokytojai, o kai kurios temos lieka visai nenagrinėtos.
Be to, kitų sričių pedagogams dažnai trūksta specialių žinių sveikatos saugojimo ir stiprinimo klausimais. Man teko vesti užsiėmimus vaikams, kuriems sveiką gyvenseną dėstė užsienio kalbos mokytoja. Jie skundėsi, kad nuolatos turėdavo rašyti kažką nuobodaus, todėl ši pamoka jiems būdavo pati neįdomiausia. Tai įsivaizduokite, kokį požiūrį į sveiką gyvenseną turės tokie vaikai? Tačiau vis dėlto reikia pasidžiaugti, kad nedaug, bet yra mokyklų, kurios vaikų sveikatos saugojimui ir stiprinimui skiria ypatingą dėmesį, ir mokiniai turi atskiras privalomas sveikos gyvensenos pamokas. Juk čia svarbu sistemingumas ir nuoseklumas, vien žinojimas neužtikrina sveiko gyvenimo būdo, reikia motyvacijos sveikai gyventi.
Mokslas apie sveiką gyvenseną iš tiesų yra labai įdomus, jį galima priderinti kiekvienam amžiaus tarpsniui. Vaikai yra labai smalsūs ir gryna teorija jiems neįdomu. Kiekvieną teiginį vaikams reikia pagrįsti, paaiškinti pavyzdžiu, vaizdine medžiaga. Dažnai pasikviečiu gydytoją, kuris praktiškai supažindina su galimomis nesveiko gyvenimo būdo pasekmėmis.
Dažnai net patiems mažiausiems pasakojant, kad gazuotus saldžiuosius gėrimus gerti nesveika, sulaukiu klausimų: „O kodėl? O iš kur tu žinai?“ Reikia mokėti atsakyti į šiuos klausimus, reikia žinoti, kaip išaiškinti ir išmokyti svarbiausių sveikos gyvensenos tiesų, vien pasakyti: to nevalgyk, to negerk, nerūkyk ir t.t. neveiksminga.
O nuo kada, Jūsų manymu, vaikai turėtų būti mokomi sveikos gyvensenos?
Nustatyta, kad sveika gyvensena apie 50 proc. lemia žmogaus sveikatos būklę, o jos pagrindai formuojasi jau ankstyvoje vaikystėje. Su sveika gyvensena vaikai supažindinami jau darželyje, tai yra labai tinkamas amžius, jie labai imlūs šiai informacijai. Čia skatinamas fizinis aktyvumas, ugdomi higienos įpročiai, didelis dėmesys skiriamas sveikai mitybai, ypač sveikatą stiprinančiuose darželiuose.
Tačiau ne visi vaikai lanko darželius, ir vien ugdymo įstaigos čia bejėgės, kadangi vaikas, augdamas šeimoje, perima tėvų gyvenimo būdą, požiūrį, tradicijas. Bendraudama su vaikais, pastebėjau, kad jau pradinėse klasėse yra vaikų, kurie sako, kad nebegali gyventi be saldžių ir gazuotų gėrimų, kitokie jiems tiesiog neskanūs, prie kitokių jie nepratę. Kiti teigia, kad nevalgo košių, daržovių, nes tai neskaniau nei saldainiai ar pusfabrikačiai.
Kalbant apie mokyklą, penktose dešimtose klasėse būtina įtraukti privalomąjį sveikos gyvensenos ugdymo dalyką, nes mokinių sveikata kasmet prastėja. Dirbdama ilgesnį laiką su vaikais šioje srityje, matau jų pasitikėjimą savimi, didžiulį džiaugsmą, sugebėjus atsisakyti sveikatai žalingo įpročio.
Kiekvienam amžiaus tarpsniui informacija apie sveiką gyvenseną pritaikoma atskirai, šias svarbias žinias vaikas turi gerai perprasti, pritaikyti savo gyvenime. Ir dar kas itin svarbu, šalia teorijos vaikai turi turėti ir praktinių užsiėmimų. Tik tuomet yra grįžtamasis ryšis. Pavyzdžiui, susitariame su vaikais, kad nuo šiol jie lips laiptais, o ne važiuos liftu; jei vaikai gyvena už kelių kilometrų nuo mokyklos, tariamės, kad namo jie eitų pėsčiomis, o ne važiuotų tėvų automobiliu, padėtų tėvams namų ūkyje, buityje; mokomės auginti ekologiškas daržoves, gaminame skanų sveiką maistą, renkame vaistažoles, kurių nunešame ir seniems, ligotiems žmonėms į pensionus, organizuojame dviračių ir pėsčiųjų žygius. Aš prašau vaikų vesti dienoraštį apie jų pasiekimus: „Mano sveikos gyvensenos pasiekimai“. Vaikai tai daro noriai, jiems patinka būti įvertintiems. Kartu jie įgyja itin svarbių įgūdžių ir išmoksta save stebėti, vertinti savo veiksmus, o svarbiausia – juos taikyti kasdieniame gyvenime. Mane labiausiai džiugina, kad apie sveiką gyvenseną sužinoję vaikai žinias nori perduoti ir tėvams.
Kokios didžiausios bėdos, kalbant apie sveiką gyvenseną, kamuoja mūsų vaikus?
Viskas mums grįžta bumerangu, taip ir čia, didžiausios bėdos ten, kur didžiausi sveikatos sutrikimai ir ligos. Pirmiausia tai netaisyklinga kūno laikysena, statistikos duomenys rodo, kad laikyseno sutrikimų daugėja, o jų amžius jaunėja.
Vaikas turi išmokti jausti, ar taisyklinga jo kūno padėtis, pasitikrinti kuprinės svorį, stalo ir kėdės aukštį, atlikti akių pratimus. Mūsų vaikai tikrai yra labai įnikę į kompiuterinius žaidimus, prie kompiuterio ar televizoriaus prasėdi kur kas ilgiau nei turėtų, o tai atsiliepia ir fizinio aktyvumo stokai, nes nebelieka laiko išeiti į lauką, pabėgioti ir pažaisti aktyvesnius žaidimus su draugais, pakvėpuoti grynu oru. Todėl sergančiųjų skaičius nuolat auga.
Kalbant apie fizinio aktyvumo stoką, situacija tikrai labai prasta. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, pas mus fiziškai aktyvūs tik apie 15 procentų vaikų! Galbūt tėveliai neturi laiko judėti kartu su vaikais, tačiau tai daryti būtina, ir aktyvesni turėtų būti ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Tėvų gyvenimo būdas turi didžiausią įtaką vaiko įpročiams.
Kita problema – vaikai nesilaiko mitybos režimo, mažai valgo vaisių, daržovių, juodos duonos, vartoja daug cukraus. 60–87 proc. Lietuvos vaikų dantys pažeisti karieso.
Nesveika mityba išprovokuoja kone daugiausiai ligų, kurios kamuoja ne tik jau suaugusiuosius, bet ir vaikus. Vaikams daugiausia nustatoma regėjimo sutrikimų. Regėjimo probelmos, be abejo, itin susijusios su kompiuteriniais žaidimais ir televizoriumi. Vaikus kamuoja alerginės, kvėpavimo takų ligos, daugėja bronchinės astmos. O juk didžiausioms šioms problemoms galima užkirsti kelią nuo mažens išmokius vaikus apie sveiką mitybą, įpratinus juos judėti, domėtis ir rūpintis savo aplinka.