+2
-0
+2

GAUBTINĖS IR TIESIOSIOS ŽARNOS VĖŽYS: EPIDEMIOLOGIJA, DIAGNOSTIKA, PROFILAKTIKA IR GYDYMO PRINCIPAI

 

 

Gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžys – civilizuotos visuomenės problema. Europos valstybėse iki 1900 metų šio tipo vėžys buvo retas susirgimas. Necivilizuotuose kraštuose ir šiandien ši onkologinė liga išlieka reta. Tačiau vystantis pramonei, keičiantis žmonių gyvenimo būdui (mažas aktyvumas ir nuolatinė įtampa) ši liga tapo viena dažniausių onkologinių ligų (1). Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), remiantis Nacionalinės vėžio asociacijos duomenimis (ACS), per šiuos metus gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžiu susirgs daugiau nei pusantro šimto tūkstančių žmonių. Pasaulinių organizacijų ekspertai teigia, kad, vertinant bendrą mirštamumą nuo onkologinių ligų, nuo gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžio miršta 10 proc. visų onkologinėmis ligomis sergančių pacientų. Tai trečias pagal dažnumą vėžys (2).

Šis vėžys dažnas ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje. Lietuvos vėžio registro duomenimis, Lietuvoje kasmet užregistruojama per 1400 naujų gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžio atvejų. 2009 m. duomenimis, preliminariai užregistruotas 1461 naujas šios ligos atvejis. Remiantis Lietuvos epidemiologais, nuo 1978 m. susirgimų šia onkologine liga padvigubėjo.

Kalbant apie gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžį, verta akcentuoti tris dalykus: rizikos veiksnius, genetinį polinkį ir amžių. 75 proc. šios ligos atvejų susiję su nenustatytomis priežastimis ar rizikos veiksniais, 25 proc. – su genetinėmis priežastimis, ši liga būdinga vyresnio amžiaus pacientams (nuo 50 m.), turintiems rizikos veiksnių. Civilizuotos visuomenės netinkami mitybos įpročiai, mažas judrumas, senėjanti populiacija ir nuolatinė įtampa – tai veiksniai, lemiantys gaubtinės ir tiesios žarnos vėžio rizikos ir mirštamumo didėjimą (1, 2).

Modifikuojamų rizikos veiksnių korekcija, patikros programos ir ankstyva pakitimų diagnostika, gebėjimas tinkamai vertinti simptomus ir laiku skirti tyrimus, mažinti onkologinės ligos riziką, – tai priemonės, užtikrinančios tinkamą profilaktiką. Nustačius gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžį, turėtų dirbti gydytojų komanda: abdominalinis chirurgas, chemoterapeutas, radioterapeutas ir psichoterapeutas. Toks ligos kontrolės modelis atitinka modernius profilaktikos ir gydymo standartus (2, 4).

 

RIZIKOS VEIKSNIAI

 

Šiandien vis dar diskutuojama dėl gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžio etiologijos. Išskiriama nemažai šios ligos rizikos veiksnių, kurie gali būti net 75 proc. vėžio atvejų patogenezės mechanizmų paleidžiamieji veiksniai. 25 proc. pacientų turi fiksuojamus genetinius, įgimtus pakitimus, kurie lemia didesnę onkologinės ligos riziką (1, 3). Šie veiksniai negali būti keičiami, todėl jų kontrolei veiksmingos tik laiku skirtos patikros. Genetinis paveldimumas yra labai svarbus gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžio rizikos veiksnys: 15 proc. sergančiųjų turi pirmos eilės giminaičių, taip pat sergančių šiuo vėžiu. Pacientams, turintiems pirmos eilės giminaičių, sergančių šios lokalizacijos naviku, rizika susirgti padidėja du kartus. Ligos rizikos veiksniai skirstomi į modifikuojamus ir nemodifikuojamus.

Tokių veiksnių, kaip genetinė predispozicija, amžius, koreguoti negalima, todėl nespecifinės profilaktikos nėra ir būtina ankstyva diagnostika. Modifikuojami rizikos veiksniai, tokie kaip mityba, fizinis aktyvumas, individuali nutukimas/4355″>svorio kontrolė ir kt., leidžia reikšmingai sumažinti gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžio riziką. Siekiant optimalaus pirminės medicinos grandies darbo ir optimalios profilaktikos, būtina ne tik vykdyti patikros programas, bet ir informuoti pacientus apie modifikuojamus rizikos veiksnius bei jų korekcijos būtinybę (3, 4). Modifikuojami ir nemodifikuojami rizikos veiksniai:

• Vyresnis amžius: apie 90 proc. visų sergančiųjų gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžiu amžius yra didesnis nei 50 metų – tai amžiaus riba, po kurios, nesant genetinių rizikos veiksnių, turi būti pradėtos patikros programos.

• Pacientas jau sirgo gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžiu, jam nustatyti adenomatoziniai polipai, retrospektyvi anamnezė – nekeičiamas rizikos veiksnys, todėl veiksminga tik patikra.

• Lėtinės gaubtinės žarnos infekcinės ligos, tokios kaip opinis kolitas arba Krono liga, nemodifikuojami rizikos veiksniai, būtinas atidesnis stebėjimas dėl didesnės onkologinės ligos rizikos.

• Genetinis polinkis – šeimoje yra sirgusių šeimine adenomatozine polipoze ar Linčo sindromu. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad jei moteriai nustatyta genetinė predispozicija

sirgti gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžiu, jai didesnė rizika susirgti ir endometriumo vėžiu. Pacientai yra didesnės rizikos grupės, jeigu tarp artimųjų yra sirgusių gaubtinės žarnos vėžiu ar buvę nustatyti polipai gaubtinėje žarnoje. Ypač padidėja rizika, jeigu daugiau negu vienam iš šeimos narių yra buvęs gaubtinės ar tiesiosios žarnos vėžys. Šeiminė anamnezė – nemodifikuojamas rizikos veiksnys, būtina anksčiau skirti profilaktinę patikrą.

  • Dažniausiai išskiriami modifikuojami rizikos veiksniai susiję su mityba: vartojama mažai skaidulinio, daug riebaus maisto. Yra paskelbta duomenų, kad rizika padidėja vartojant daug raudonos mėsos ir pusfabrikačių. Šiuos rizikos veiksnius galima keisti, todėl svarbu skatinti pacientų sąmoningumą.
  • Nutukimas, II tipo diabetas ir mažas fizinis aktyvumas. Triada, kuri, kaip ir netinkama mityba, reikšmingai didina gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžio riziką. Nustatyta, kad nutukimas blogina ligos išeitis ir po radikalaus gydymo. Svarbu vykdyti visuomenės informavimo programas, kokios vykdomos dėl krūties ar gimdos kaklelio, prostatos vėžio.
  • Rūkymas, gausus alkoholio vartojimas.
  • Riziką didina spindulinis gydymas, jeigu švitinta pilvo ertmė.

 

Nustatyta, kad rizika susirgti gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžiu sumažėja vartojant daugiau skaidulinio maisto. Taip pat esama duomenų, kad per dieną suvartojant daugiau nei 230 mg vitamino C rizika sumažėja. Naujausi tyrimai grindžia, kad riziką mažina ir acetilsalicilo rūgšties vartojimas. Įvardijama, kad jautienos vartojimas gali būti rizikos veiksnys vyrams, tačiau ne moterims. Mažas pieno produktų vartojimas taip pat gali didinti šios onkologinės ligos riziką.

 

GAUBTINĖS IR TIESIOSIOS ŽARNOS VĖŽIO PATOGENEZĖ

 

Gaubtinės ir tiesiosios žarnos onkologinės ligos forma gali būti skirtinga. Nustatyta, kad didžioji dalis visų ligos atvejų yra adenokarcinomos (98 proc.), likusi dalis gali būti karcinoidai, limfomos, sarkomos. Išskiriama skvamozinių ląstelių karcinoma, kuri įprastai nustatoma analiniame kanale ir laikoma analine karcinoma. Labai retai šio tipo ląstelių karcinomos nustatomos tiesiojoje žarnoje (1).

Gleivinės pakitimai skirstomi į tris grupes: ne neoplastiniai polipai (hiperplazija, uždegiminiai pakitimai, limfoidiniai dariniai), neoplastiniai polipai (adenomos, adenomatoziniai polipai) ir vėžys. Teigiama, kad adenomatoziniai polipai yra nepiktybiniai navikai, tačiau gali supiktybėti. Išskiriamos trys svarbios adenomos charakteristikos, susijusios su potencialia vėžio grėsme: dydis, gaurelių patologija ir adenomos displazijos laipsnis. Pažymima, kad adenomatozinių polipų pašalinimas sumažina gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžio riziką (2). Pagal lokalizaciją gaubtinės ir tiesiosios žarnos navikai gali išsidėstyti bet kurioje žarnos dalyje, tačiau dažniausiai nustatomi aklojoje, tiesiojoje ir ties riestinės bei tiesiosios žarnos jungtimi (1). Su gaubtinės žarnos vėžiu susiję keletas rizikos veiksnių. Gaubtinės žarnos polipai, kurių daugėja metams bėgant, didina gaubtinės žarnos vėžio riziką. Neseniai atliktu klinikiniu tyrimu pagal adenomos ir karcinomos dažnį nustatyta, kad adenomos dažniausiai yra karcinomų pirmtakai, tačiau galutinis polipų pašalinimo veiksmingumas, siekiant išvengti vėžio, nežinomas.

Kitas svarbus veiksnys – paveldimumas. Šeiminė adenomatozinė polipozė (lot. adenomatosis polyposis coli) išsivysto paveldėjus tumoro supresoriaus geno mutacijos kopiją ir yra reikšmingai susijusi su gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžiu. Per amžių rizika didėja dėl genetinių mutacijų ir suminio rizikos veiksnių poveikio. Vyresnis amžius ir mažesnis folio rūgšties gavimas su maistu didina Ki-ras onkogeno mutacijos tikimybę. Visi šie nekeičiami rizikos veiksniai susiję su didesne gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžio rizika.

Tyrimais nustatyta, kad tokie produktai, kaip raudona mėsa, didina vėžio riziką. Kitas svarbus aspektas – įvairūs produktai, kuriuose gausu nitratų. Su raudona mėsa gaunama daug hematino, o jeigu konservuota – dažnai ir nitratų, kurie organizme virsta nitritais, šie – nitrozoaminais, poveikis būna sinerginis ir inicijuojami onkologiniai procesai. Nutukimas priskiriamas nepriklausomiems rizikos veiksniams ir nepriklausomai nuo maisto didina šios rūšies vėžio riziką dėl išsiskiriančių specifinių veikliųjų medžiagų (4–6).

Molekuliniu lygmeniu skiriami du patogenezės keliai: „klasikinis“ – susijęs su chromosominiu nestabilumu, kitas – susijęs su mikrosatelitų nestabilumu. Daugumos atsitiktinių piktybinių procesų patogenezės kelias yra „klasikinis“: prarandama arba sudvigubėja visa ar dalis chromosomos. Tačiau maždaug 15 proc. atvejų žarnyno vėžys vystosi dėl minimalių DNR pokyčių (2, 4).

Gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžys susijęs ir su hormonų apykaita. Žarnos vėžio rizika sumažėja po menopauzės amžiaus moterims, kurios neseniai vartojo pakeičiamąją hormonų terapiją (PHT). Po menopauzinio amžiaus moterims, kurios niekada nevartojo PHT, palyginti su tokio pat amžiaus, mitybos ir socialinės klasės premenopauzinio periodo moterimis, vartojusiomis PHT, didesnė rizika susirgti gaubtinės, bet ne tiesiosios žarnos vėžiu (4, 6).

Nėra jokio ryšio tarp žarnyno motorikos ar laisvinamųjų vaistų vartojimo bei storosios žarnos vėžio rizikos. Kai kurie šaltiniai sieja kalcio vartojimą ir storosios žarnos vėžio riziką. Yra statistiškai patikimų duomenų, kad Helicobacter pylori turi poveikį storosios žarnos polipams išsivystyti. Tabako rūkymas didina storosios žarnos vėžio riziką dėl 5-lipooksigenazės sukeltos angiogenezės (6).

 

GAUBTINĖS IR TIESIOSIOS ŽARNOS VĖŽIO KLINIKA

 

Simptomai priklauso nuo vėžio lokalizacijos, tipo, dydžio, komplikacijų. Svarbu, kad penkerių metų išgyvenamumas, nustačius pradinės stadijos vėžį, siekia 90 proc., o nustačius vėlesnės stadijos – tik 10 proc. (7). Pacientai, ypač sergantys pirmine gaubtinės ar tiesiosios žarnos vėžio stadija, gali nejusti jokių simptomų, nes jų nesukelia nei adenomos, nei išaugę polipai. Verta atkreipti dėmesį į atrodančius iš pirmo žvilgsnio net nereikšmingus simptomus, tokius kaip įvairūs tuštinimosi sutrikimai, ypač vyresniems pacientams. Tai gali būti pirmieji onkologinės ligos požymiai, susiję su žarnos gleivinės pakitimais:

1) pakitęs tuštinimasis,

2) skausmas,

3) kraujas ekskrementuose.

 

Defikacijos pakitimai gali būti labai įvairūs – diarėja, sunkus, skausmingas tuštinimasis, dažnas dujų kaupimasis, pilvo spazmai. Kraujavimas iš apatinio virškinamojo trakto arba kraujo lašai ant tualetinio popieriaus arba išmatų. Nustatyta, kad kraujavimas yra geresnis prognostinis veiksnys, o onkologinė liga mažiau pažengusi, palyginti su pakitusiu tuštinimusi ar skausmu (6).

Šie simptomai nėra specifiniai gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžiui, nes gali pasireikšti ir sergant kitomis žarnyno ligomis. Tačiau išgirdus iš paciento apie šiuos simptomus, būtina įvertinti vėžio galimybę, ypač jeigu žmogus vyresnis. Kiti simptomai yra tenezmai, nevisiško pasituštinimo pojūtis, liga gali komplikuotis žarnų perforacija, retais atvejais gali būti difuzinis peritonitas.

Kaip ir daugelis navikų, taip ir šis, plinta limfiniais takais ir kraujagyslėmis. Dažniausiai metastazuoja į kepenis ir plaučius. Kai kuriems pacientams pirmiausia gali pasireikšti metastazių sukelti simptomai: hepatomegalija, ascitas, viršraktikaulinių limfmazgių padidėjimas.

Retais atvejais navikas gali plisti į odą, smegenis ar kaulus – tada simptomai susiję su šių organų pažeidimu. Gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžį taip pat galima įtarti pacientui, kuris skundžiasi anemija, karščiavimu, mažėjančiu svoriu. Dažniausiai vėžio sukeliami simptomai pasireiškia vyresniems nei 50 metų asmenims – tai svarbus rizikos veiksnys, įtariant onkologinę patologiją.

Nuo šio piktybinio proceso per metus pasaulyje miršta apie pusę milijono žmonių, nors, anksti diagnozuota, ši liga išgydoma, todėl minėtą mirčių skaičių galima gerokai sumažinti. Tad svarbu tinkamai įvertinti simptomus, o įtariant onkologinę ligą skirti reikiamus tyrimus (2, 8–14).

 

DIAGNOSTIKA

 

Svarbu įsidėmėti, kad gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžys ilgą laiką gali nesukelti jokių simptomų. Tačiau, atsižvelgiant į šeimos anamnezę, rizikos veiksnius, kilus įtarimų, rekomenduojama atlikti digitalinį tyrimą. Šio tyrimo metu galima apčiuopti apie aštuonis centimetrus tiesiosios žarnos virš dantytosios linijos. Esant navikiniam procesui, juntamas gleivinės šiurkštumas ar iškilimai, preliminariai įvertinamas pakitusios gleivinės dydis, išopėjimai, padidėję limfmazgiai. Taip pat turėtų būti įvertinamas naviko ryšys su gretimomis struktūromis – sfinkteriais, prostata, makštimi, kryžkauliu. Tyrimo metu įvertinama ir sfinkterių funkcija. Digitalinis tyrimas – vienas iš svarbiausių, įtariant gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžį ir kryptingai numatant tolesnius tyrimus (8, 9). Jeigu pacientui nustatytas slaptas (okultinis) kraujavimas ar atliekant digitalinį tyrimą/rektoskopiją užfiksuoti žarnos gleivinės pažeidimai, ištraukus pirštą iš analinės angos aptinkama kraujo ant pirštinės, reikia daryti kolonoskopiją.

Šis tyrimas priskiriamas „auksiniam diagnostikos standartui“ nustatant gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžį ir polipus. Esant įtarimui, tyrimo metu paimama medžiagos ištirti histologiškai, galima nedidelė radikali operacija (8, 14).

Išplitimui įvertinti reikia atlikti papildomus tyrimus, kurie parodytų esamas metastazes. Rutiniškai atliekamakrūtinės ląstos rentgenografija, viršutinio pilvo aukšto echoskopija beikrūtinės ir pilvo kompiuterinės tomografijos tyrimas. Taip pat esama rekomendacijų atlikti CEA (vėžio žymens) tyrimą, ištirti kepenų funkcinius rodiklius, echoskopiją, įvedant daviklį į tiesiąją žarną. Tiktai tiksli tyrimų interpretacija leidžia nustatyti stadiją, pagal kurią parenkamas tinkamiausias gydymas (1, 15). Yra dvi svarbiausios šio vėžio klasifikavimo sistemos: TNM (T – rodo pirminio naviko dydį ir kaip giliai pažeista žarnos sienelė, N – išplitimą į limfmazgius, M – išplitimą į kitus organus) ir Dukes, vertinama stadijomis.

 

PROFILAKTIKA: ANKSTYVOSIOS DIAGNOSTIKOS PROGRAMA

 

Gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžio profilaktika gali būti pirminė, antrinė ir tretinė. Pirminei profilaktikai priskiriamos priemonės, neleidžiančios pradėti vėžiui vystytis: mitybos ir gyvensenos įpročių, didinančių riziką susirgti vėžiu, koregavimas. Antrinė profilaktika skiriama sergantiems ikivėžinėmis ligomis. Svarbiausia ikivėžinė gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžio liga yra adenomos, bet jas laiku diagnozavus ir pašalinus galima užkirsti kelią vėžiniam susirgimui. Tam yra skirta ankstyvosios diagnostikos programa.

Tretinės profilaktikos tikslas – neleisti vystytis naujam vėžiui asmenims, kuriems jis jau išgydytas. Storosios žarnos vėžys yra viena iš tų onkologinių ligų, kurios vystosi kelerius metus ir kurias galima nesudėtingais tyrimų metodais diagnozuoti pradinių stadijų, todėl 2009 m. Lietuvoje patvirtinta storosios žarnos ankstyvos diagnostikos programa. Šios programos metu kas 2 metus reguliariai turėtų būti tikrinami sulaukę 50–74 metų asmenys. Tikrinama atliekant slapto kraujavimo testą, pagal kurį galima įtarti pradinės stadijos storosios žarnos vėžį ir skirti tolesnį ištyrimą.

Šiuo metu Kauno ir Vilniaus apskrityse vykdomas programos projektas, kurį sudaro:

1. Informavimas apie storosios žarnos vėžio pradinės diagnostikos galimybę, jos atlikimo svarbą. Teikiama imunocheminio slapto kraujavimo išmatose testo atlikimo (toliau – iFOBT) ir rezultatų įvertinimo paslauga.

2. Išrašomas siuntimas pas gydytoją specialistą atlikti kolonoskopijos, esant poreikiui atliekama endoskopinė biopsija, pacientą konsultuoja gydytojas specialistas.

3. Biopsijos medžiagos histologinio ištyrimo ir įvertinimo paslauga. Visos šios paslaugos programoje dalyvaujantiems asmenims teikiamos nemokamai.

Esant paveldimumo anamnezei, reikėtų patikros programą pradėti anksčiau negu nuo 50 m. (13–18).

 

GYDYMAS

 

Šiuo metu skiriami 4 pagrindiniai gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžio gydymo metodai. Gana dažnai vienam pacientui tenka taikyti kelis. Toks gydymas vadinamas sudėtiniu ir yra pats veiksmingiausias. Jeigu vėžys yra nustatomas labai anksti, kai ligos atsinaujinimo rizika nedidelė, galima apsiriboti operacija. Gydymo metodika parenkama atsižvelgiant į stadiją. Nustačius 0 ir I stadijos vėžį užtenka operacinio gydymo. Jeigu nustatytas II ir III stadijos navikas, siekiant užkirsti kelią atkryčiui, rekomenduojamas neoadjuvantinis ir adjuvantinis spindulinis ir chemoterapinis gydymas.

Pagrindinis storosios žarnos vėžio gydymas – operacinis. Gali būti pašalinama dalis tiesiosios žarnos, jeigu vėžys yra labai arti išeinamosios angos – atliekama ekstirpacija, kurios metu pašalina labai svarbu, kad operacija būtų radikali – būtų pašalintas visas vėžys, žarnos pasaitas ir pakankamas skaičius (daugiau kaip 12–14) limfmazgių. Išplitus onkologinei ligai gali būti atliekamos paliatyvios operacijos – stomų suformavimas.

Dažniausiai gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžys metastazuoja į kepenis. Kitaip negu kitų navikų, metastazės rezekuojamos, kartais net keliskart, – taip užtikrinamas ilgesnis išgyvenamumas. Dėl naviko dydžio negalint rezekuoti metastazės, į ją skiriama chemoterapija: metastazė pasiekiama pro šlaunies arteriją. Kai ji sumažėja, šalinama. Kitas metodas, ypač esant daugybinėms metastazėms kepenyse, ultragarso būdu įleisti elektrodus ir taikyti radijo dažnio termoabliaciją. Adjuvantinis gydymas po radikalios operacijos skiriamas tada, kai histologiniu operacinės medžiagos tyrimu nustatoma, kad navikas buvo vietiškai išplitęs ir jo atsinaujinimo rizika didelė. Adjuvantiniu tikslu skiriama chemoterapija (gaubtinės žarnos vėžiui gydyti) arba spindulinė terapija (tiesios žarnos

vėžiui). Spindulinio gydymo poveikis stipresnis kartu skiriant chemoterapiją. Papildomai skiriama chemoterapija sustiprina spindulių poveikį ir sumažina metastazių riziką, dėl to daugiau pacientų pasveiksta visiškai arba užtikrinama ilgesnė remisija. Toks gydymas veiksmingesnis, nors sunkiau toleruojamas.

Chemoterapija gali būti adjuvantinė – skiriama po radikalios operacijos, jeigu įtariama, kad liga gali atsinaujinti, ir neoadjuvantinė – kai navikas pernelyg didelis ir/ar peraugęs gretimus organus. Po šio gydymo navikas sumažėja, todėl galimas mažesnės apimties operacinis gydymas. Chemoterapijos nepageidaujami poveikiai gali būti įvairūs: skausmas tiesiosios žarnos projekcijoje, viduriavimas, pykinimas, vėmimas. Spindulinis gydymas trunka apie 5 savaites, o jei kartu skiriama chemoterapija, visas gydymas gali trukti apie 6 mėnesius (16, 17).

Veiksmingiausias gydymas yra chirurginis, tačiau tik pirminių stadijų ligai ir tik tada, kai atliekama radikali operacija. Visais kitais atvejais reikia chemoterapijos. Lietuvoje atliktu klinikiniu tyrimu vertintas gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžio gydymas chemoterapija. Tyrimo imtis – 1688 pacientai, jų išgyvenamumas lygintas Kaplano-Mejero metodu, taikant statistines programas, analizuojančias daugelį rizikos veiksnių. Tyrimu nustatyta, kad chemoterapija pagerino gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžiu sergančių išgyvenamumą.

Šiuo metu atsiranda nauja medikamentinio gydymo kryptis – biologinė terapija. Toks gydymas dar vadinamas taikinių terapija. Vaistai paveikia būtent vėžines ląsteles, o mažiau – sveikus audinius, todėl yra gerai toleruojami. Iki šiol atlikti tyrimai rodo, kad taikinių terapijos ir chemoterapijos derinys yra veiksmingas metastazavusiam gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžiui gydyti (3).

Esant išplitusiai onkologinei ligai, JAV ir Europoje atliktais klinikiniais tyrimais užfiksuota, kad 5-FU, leukovorino (LV) ir irinotekano (CPT11) derinys yra veiksmingesnis negu 5–FU ir leukovorino derinys arba CPT11 monoterapija (gyvenimo trukmė pailgėja daugiau nei 57 savaitėmis).

Klinikiniais tyrimais įrodyta, kad, 5–FU/leukovorino gydymą deriniu papildžius oksaliplatina, rezultatai geresni.

Dar geresni – šį gydymą papildžius taikinių terapija: gydymas bevacizumabu pailgino vidutinę gyvenimo trukmę tiems pacientams, kurie kartu vartojo irinotekano, 5-FU ir leukovorino (19, 20).

 

APIBENDRINIMAS

 

Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, mažiausiai trečdalio onkologinių susirgimų galima išvengti, o profilaktika – geriausia ilgalaikė vėžio kontrolės strategija. Dar trečdalį susirgimų galima išgydyti, jeigu liga nustatoma anksti ir atitinkamai gydoma. Gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžys yra viena iš onkologinių ligų, kurioms gali būti taikoma ankstyva profilaktikos programa ir pasitelkiant gydymo galimybes galima pasiekti labai gerų rezultatų – įmanoma išvengti ar išgydyti daugiau nei 90 proc. atvejų.

Todėl svarbu skatinti pacientus vengti modifikuojamų rizikos veiksnių ir juos koreguoti. Gydytojas turi individualiai įvertinti nemodifikuojamus rizikos veiksnius ir laiku taikyti patikros programą, atsižvelgdamas į tarptautines rekomendacijas, tinkamai ir laiku įvertinti nespecifinius simptomus ir skirti kontrolinius tyrimus. Šiuo atveju geriau hiperdiagnostika, nes pradinės stadijos gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžys lengvai pagydomas (21).

Pradinės stadijos gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžio gydymas operacinis. Įtariant išplitusį vėžį, skiriamas gydymas deriniu: chemoterapija, spindulinis gydymas, taikinių terapija. Jeigu vėžys metastazavęs – šalinamos metastazės (be chirurginio gydymo, gali būti taikoma ir radijo dažnio abliacija, koncentruota chemoterapija į metastazę), chemoterapija, spindulinis gydymas, taikinių terapija. Gydymas deriniu užtikrina geriausią rezultatą ir ilgiausią išgyvenamumą (18–21).

 

Parengė: Dainora BUTKUTĖ

Kazys BUTKUS

 

Žurnalas „Internistas“