+1
-0
+1
Liga, kuri galiausiai atima galimybę pasirūpinti savimi

Alzheimerio liga – tai lėtinė ir progresuojanti liga, susijusi su neurodegeneraciniais smegenų pažeidimais. Dažniausiai ji pasireiškia senyvo amžiaus asmenims – kuo vyresnis žmogus, tuo Alzheimerio ligos išsivystymo ir progresavimo tikimybė didesnė. Tarkime, 60-70 metų pacientų grupėje šia liga neturėtų sirgti daugiau nei 2-3 proc. pacientų, o tarp 90 metų sulaukusių pacientų ji gali būti palietusi net apie 40 proc. žmonių. Kadangi gyvenimo trukmė ilgėja, pasaulyje šia liga sergančių pacientų daugėja ir tai tampa vis didesne sveikatos, ekonomine ir socialine problema. Viena iš svarbiausių siekiamybių šios ligos gydyme yra kuo ankstyvesnė diagnostika, nes tokiu atveju liga sėkmingiau kontroliuojama, be to, suteikiama ir kitų privalumų, apie kuriuos pakalbėsime vėliau.

Kas vyksta smegenyse šios lėtinės ligos metu?

Šios ligos metu nervinės skaidulos po truputėlį plonėja, o pačios nervinės ląstelės po truputėlį nyksta ir degeneruoja. Taigi smegenyse vyksta neurodegeneraciniai procesai, kuriuos dar labiau paskatina ir, tuo pačiu, smegenų funkciją dar labiau sutrikdo juose besikaupiantys specifiniai baltymai, pavyzdžiui, amiloidai. Kadangi Alzheimerio liga sergančio žmogaus smegenyse pakinta normalūs ir įprasti informacijos perdavimo procesai, pradeda trikti ne tik žmogaus mąstymas ir orientacija bei mokymosi procesai, bet kinta ir jo sugebėjimas reikšti emocijas bei tinkamai pasirūpinti savimi. Galiausiai atsiranda ne tik psichinių, bet ir fizinių simptomų ir tai tampa vis dažnesne mirties priežastimi pasaulyje.

Kokie simptomai ir požymiai būdingi Alzheimerio ligai?

Pirmąsias Alzheimerio ligos stadijas pastebėti gali būti gana sudėtinga, nes šiokį tokį užmaršumą dauguma įsivaizduoja kaip visiškai normalų senėjimo procesą – vis dėlto toks tam tikros informacijos „pametimas“, interesų susiaurėjimas ir abejingumas iki tol dominusiems dalykams gali būti patys pirmieji klastingos ir nuolatos progresuojančios ligos ženklai.

Kitas būdingas simptomas – emocijų reiškimo sutrikimai, kai pacientas į džiaugsmingus dalykus gali pradėti reaguoti ašaromis, o iš liūdnų ar rimtį turinčių sukelti dalykų jis daug ir stipriai juokiasi. Alzheimerio liga sergantis pacientas gali nereikšti jokių emocijų arba jis gali vieną akimirką verkti, o kitą – prapliupti juoku; jis netikėtai gali tapti agresyviu ar įtariu, kaltinančiu aplinkinius neregėtais dalykais.

Su progresuojančią ligą išgyvenančiu žmogumi gali tapti sudėtinga susikalbėti ir jį tinkamai suprasti. Pacientas gali jausti įvairias baimes ir vis klausti: „kas su manim bus toliau?“, nes pradinėse ligos stadijose jis dar suvokia, kad būna geresnių ir juodesnių dienų, o kuo liga labiau vystosi, tuo mažiau sąmoningų akimirkų lieka.

Ligos progresavimą rodo vis didesnis užmaršumas – jei iš pradžių pamirštami tik vardai ar nereikšmingos datos, tai vėliau pacientas pamiršta ne tik tai, kur jis gyvena, bet ir tai, kas jis yra. Prarandami iki tol turėti skaičiavimo ir rašymo įgūdžiai, sugebėjimas orientuotis erdvėje ir laike. Galiausiai tampa sudėtinga elementariai pasirūpinti savimi – apsirengti, nusiprausti, pavalgyti ir t.t. Taigi sunku ne tik pačiam pacientui – itin sudėtingas akimirkas išgyvena ir jo artimieji.

Kodėl taip svarbu Alzheimerio ligą diagnozuoti ir pradėti gydyti kuo anksčiau?

Ankstyvą ligos diagnozę ypač apsunkina manymas, jog lengvas pažintinių (kognityvinių) funkcijų sutrikimas yra visiškai normali senėjimo dalis. Turėtume paneigti šį mitą, nes mažiausiai 10-15 proc. lengvą kognityvinių funkcijų sutrikimą turinčių pacientų per metus nuo pirmųjų simptomų išsivysto demencija. Būtina atkreipti dėmesį į šiuos požymius ir gerai ištirti pacientą dėl galimos demencijos pradžios, nes būtent šie simptomai gali rodyti pirmąsias ligos stadijas:

  • Lengvi pažintinių (kognityvinių) funkcijų sutrikimai, kai kaip nors sutrinka paciento sugebėjimas priimti ir įvertinti informaciją, ją tinkamai analizuoti ir įgyvendinti, pavyzdžiui, pacientas nebesugeba atsiminti jam svarbių dalykų, negali paprašytas surasti daiktų, išspręsti visiškai paprasto galvosūkio ir t.t.;
  • Sunkumai, kylantys mėginant užsiimti kasdiene veikla – tampa sudėtinga susirasti ar pasigaminti valgyti ar susirasti drabužį ir jį apsirengti;
  • Nesugebėjimas normaliai orientuotis labai gerai pažįstamoje aplinkoje;
  • Bėdos, mėginant prisiminti, kas visai neseniai nutiko ir t.t.

Ankstyva Alzheimerio ligos diagnozė padeda geriau suprasti pacientą – su juo lengviau susikalbėti, lengviau jį išgirsti ir patenkinti jo poreikius. Pačią ligą tokiu atveju pripažįsta ir pacientas, ir jį supantys aplinkiniai – ligos priėmimas yra labai svarbi tinkamo jos gydymo dalis. Be to, jei liga diagnozuojama anksčiau, pats pacientas gali pasirinkti jam priimtiniausią gydymą – jis jaučiasi dar kontroliuojantis ligą, o tai, savaime suprantama, duoda galimybę jaustis saugiau ir savarankiškai planuoti ateitį, išsakyti savo pageidavimus dėl tų sunkių dienų, kurios vis tiek tikriausiai ateis.

Taigi kuo anksčiau bus diagnozuojama liga, tuo daugiau gydymo galimybių bus galima apsvarstyti. Pacientui gali būti skiriamos kelios grupės vaistinių preparatų, tačiau itin daug vilties teikia nootropų grupės vaistiniai preparatai, kurie vartojami koncentracijos ir atminties sutrikimų, atsiradusių dėl smegenų ląstelių degeneracijos arba dėl kraujagyslių, aprūpinančių smegenis krauju, ligų gydymui. Šios vaistinės medžiagos, dar vadinamos „išmaniaisiais vaistais“, pagerina atminties funkcijas ir mokymosi gebėjimus, todėl tai gali būti viena iš kompleksinio Alzheimerio ligos gydymo galimybių.

Vaistininkė Rūtelė Foktienė