Kaip užbėgti už akių sunkiausioms senatvinės silpnaprotystės pasekmėms?
Alzheimerio liga – pati dažniausiai senatvinės silpnaprotystės arba demencijos sindromo forma. Tai yra labai didelis išbandymas ne tik pačiam pacientui, bet ir jį supantiems asmenims. Būtent jiems neretai prireikia psichologinės pagalbos, nes rūpintis tokiu pacientu iš tiesų gali būti labai nelengva.
Kuo anksčiau aptinkama liga, tuo geriau
Kad susitaikymas su nuolat progresuojančia liga būtų sklandesnis, o pats gydymas – efektyvesnis, būtina stengtis pirmuosius ligos simptomus atpažinti kaip galima anksčiau. Taip bus lengviau visiems – ir pačiam pacientui, ir juo besirūpinantiems asmenims. Be to, gydymas vaistais ir specialiai pritaikyta psichoterapija efektyvi tik ankstyvose ligos stadijose. Vėliau lieka tik vienas pasirinkimas – tinkama slauga, kad pacientas būtų saugus ir būtų patenkinti visi jo svarbiausi poreikiai, kurie gali susitraukti iki pagrindinių gyvybinių funkcijų palaikymo, ypač jei sergama paskutinėmis ligos stadijomis.
Pirmieji ligos simptomai dažnai „nurašomi“ kaip natūralaus senėjimo dalis
Pirmieji Alzheimerio ligos simptomai yra užmaršumas ir trumpalaikės atminties sutrikimai. Pacientas gali atsiminti seniausius įvykius, vis iš naujo pasakoti tas pačias istorijas, tačiau jis neatsimena, ką veikė prieš akimirką. Vaikų ar kaimynų aplankytas senolis gali būti pamiršęs ant viryklės verdantį puodą ar į rozetę įjungtą lygintuvą. Gali greitai keistis paciento nuotaikos – į tam tikras situacijas jis gali pradėti reaguoti pernelyg karštai ar net agresyviai arba, priešingai, jis gali tapti abejingas bet kokiems aplinkos dirgikliams. Tokie, iš pirmos pažiūros lengvi pažintinės funkcijos sutrikimai gali būti pirmieji besivystančios Alzheimerio ligos simptomai. Tad pastebėjus keistą elgesį geriau nedelsti ir išsitirti ne tik dėl demencijos sindromo, bet ir dėl kitų galimų ligų. Paprastai tariant – geriau jau anksčiau, nei per vėlai – ir ypač kalbant apie senatvinę silpnaprotystę, nes jos metu vykstantys procesai niekuomet nėra grįžtamojo pobūdžio.
Iš pradžių sunkiau pačiam pacientui, vėliau – jo artimiesiems
Pačioje Alzheimerio ligos pradžioje pacientas dar supranta, kad su juo kažkas ne taip, todėl jis jaučia baimę ir nerimą. Jis pats pastebi, kad padėjo batus į šaldytuvą ar sviestą įkišo batų dėžę, tačiau ligai progresuojant toliau, pats Alzheimeriu sergantis asmuo jau nebe taip gerai suvokia situacijos sunkumą. Tuomet didieji sunkumai nugula ant paciento artimųjų ar namiškių pečių, kuriems tampa labai sudėtinga susikalbėti su pacientu, priimti jo emocijas (kurios gali keistis nuo ašarų iki juoko, nuo džiaugsmingumo iki agresyvumo). Sunku ir tada, kai pacientas nereiškia jokių emocijų, o tiesiog ilgai žiūri į vieną tašką ir jau nebeatpažįsta nei savo gyvenimo meilės, nei savo vaikų, nei pats savęs. Vėliau jis nebegali pasirūpinti savimi ir ateina tokia diena, kai jis nebesugeba net vaikščioti, o ką jau kalbėti apie tokias rutinines užduotis, kaip savarankišką apsirengimą, valgymą ir apsilankymą tualete.
Vyksta įvairūs tyrimai, tačiau liga vis dar negali būti visiškai išgydyta
Ši liga vis dar labai plačiai tiriama. Vis dėlto toks gydymo metodas, kuris padėtų visiškai išgydyti šią ligą, dar nėra sukurtas. Pirmosiose ligos stadijose gali būti veiksmingas kompleksinis gydymas, sudarytas iš vaistinių preparatų vartojimo, psichoterapijos ir kt.
Daug vilties teikia išmaniaisiais vaistais vadinami nootropų grupės vaistiniai preparatai, kurie gerina atmintį ir gebėjimą mokytis. Jų veikimo mechanizmas nėra visiškai ištirtas. Veikdami cholinerginius receptorius bei cholino apykaitą, nootropai didina neuronų aktyvumą. Jie neslopina centrinės nervų sistemos, neveikia ir vegetacinės nervų sistemos. Tačiau tyrimais su eksperimentiniais gyvūnais nustatytas vidutinio stiprumo antidepresinis nootropų poveikis. Klinikiniais tyrimais nustatyta, kad pacientams, sergantiems lengvo ir vidutinio sunkumo senatvine silpnaprotyste, nootropų grupės vaistiniai preparatai pagerino dėmesį, mokymąsi, atmintį, orientaciją ir kitus protinius sugebėjimus.
Nootropų grupei priklausantys vaistiniai preparatai yra didelė demencijos sindromo gydymo viltis, tačiau pagrindinis tikslas vis dar išlieka ankstyva ligos diagnozė – tik tuomet įmanoma bent jau kažkiek pristabdyti neurodegeneracinius procesus, kurie yra negrįžtami.
