Visada buvau estetė, pradedant nuo aplinkos, kurioje gyvenu, nuo daiktų,
savęs. Tikrai nesu pedantiška ir priekabi, bet… yra bet… Man 26 m. Prieš 2
metus netekau savo mylimo žmogaus. Žaizdos užgijo, į praeitį nesidairau,
džiaugiuosi gyvenimu.
Dabar atsirado šalia manęs žmogus, kuris man labai artimas, smagu su juo
bendrauti, leisti laiką, juokauti, tylėti, jis manim be galo rūpinasi, myli,
deda tikrai dideles viltis į mūsų santykius. Atrodo, ko galėtų trūkti? Žmogus,
toks kokį norėčiau matyti šalia savęs visą likusį gyvenimą, jei ne vienas
trūkumas – jis apkūnus.
Gal mano požiūrį lemia tai, kad baigiau kūno kultūrą, pati visada sportavau?
Nežinau, bet jaučiu, kad man tai pradeda trukdyti. Nenoriu pradėti jam dėl to
priekaištauti, nenoriu aiškinti, kaip galima susireguliuoti svorį, nors žinau
kaip tai padaryti. Nenoriu prarasti vaikino, noriu pradėti kitaip mąstyti,
nepriekaištauju net sau mintyse, net nekalbu, apie tai, kad galiu jam garsiai
sakyti pastabas. Aš to nenoriu, bet…
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Skaitant jūsų laišką, taip ir norisi paklausti, ar teko kada nukentėti nuo to,
jog bandėte kitam žmogui išsakyti savo nepasitenkinimą jo adresu? Gal kažką
panašaus išgyvenote savo ankstesnių santykių metu, kur jūs pati buvote ta, kurią
bandė pakeisti? O gal tėvų pavyzdys jums buvo žinia, kaip nereikėtų elgtis? Kaip
ten bebūtų, panašu, kad kažkurioje gyvenimo vietoje uždraudėte sau bandyti
pakeisti kitą asmenį ir dabar dėl to kenčiate.
Toks sąmoningas ar ne visai apsisprendimas leisti žmonėms gyventi taip, kaip jie
nori, turi dvi puses. Pirmoji, gana sveikintina ir šiuo metu dažnai skatinama,
tai laisvės būti kitam tokiu, koks jis yra, suteikimas. Tik tai, ką jūs darote,
nelabai panašu į tokį variantą. Norėdama priimti kitą žmogų, turite arba turėti
labai aiškią vertybę, kuri yra vertybių hierarchijos viršūnėje (aukščiau už
sportinę išvaizdą), arba kartu išgyventi sudėtingą aiškinimosi ir susigyvenimo
su žmogumi procesą, kurio rezultatas – vis mažesnis noras, kad kitas keistųsi
pagal mus.
Antroji tokio jūsų elgesio pusė yra ta, kad bandymas išvengti vertinimo ir
siekimas nepriekaištauti kitam žmogui dažniausiai priveda prie kitokių
nepasitenkinimo išraiškų, vedančių krizės link. Žmonės yra per daug skirtingi ir
per mažai racionalūs bei sąmoningi kiekvienoje situacijoje, ypatingai
susijusioje su santykiais, kad galėtų išvengti noro, kad kitas keistųsi.
Jokiu būdu nesakau, kad jūsų tikslas turėtų būti pakeisti draugą. Tačiau
pasakymas apie tai, kas jums nepatinka ar ką yra sudėtinga priimti yra labai
svarbus. Neretai gebėjimas kalbėti apie nesutapimus, mokėjimas kritikuoti
neįžeidžiant ir priimti kritiką yra brandžios poros ženklas. Nepasakymas, kad
partnerio svoris jums kelia sunkumą, juo labiau, kad žinote, kaip to galima
atsikratyti, nuskriaudžia ne tik jus, bet ir jį. Pirmiausia – jūs meluojate
žmogui, kurį mylite, neleisdama jam žinoti, kas jus slegia. Kita vertus, už jį
nusprendžiate, kad jam nereikalinga jūsų pagalba.
Svarbiausia atrasti tinkamą būdą apie tai kalbėtis. Jokiu būdu nenaudokite
žeminimų ir panašiai. Jei santykiai yra pakankamai nuoširdūs, galite kalbėtis
atvirai, svarbiausia – su pagarba. Galbūt verta paklausti, ar jis jaučia kokį
nors diskomfortą dėl per didelio svorio, gal kada bandė mesti, ar norėtų dar
kartą tai daryti. Gali būti, kad jums svarbus žmogus nesijaučia blogai ir tada
teks jums pačiai rinktis, kas svarbiau: atletiškas vyras ar vyras, kuris jumis
rūpinasi.
Jei jaučiate, kad vis dėl to negalite atvirai kalbėtis apie šią problemą arba
kol kas negalite, pabandykite pažiūrėti, kas ir kiek atsveria jūsų brangaus
žmogaus viršsvorį. Niekas kitas, tik jūs galite rinktis: spręsti sunkumą ar ne,
būti kartu ar ne. Svarbiausia – žinoti, kad išankstiniai nusistatymai neretai
kelia įtampą ir sumažina kūrybingumo bei improvizacijos galimybes. Santykiams
reikalingas bendravimas, bendravimui – atvirumas. Reikia tik pasirinkti tinkamą,
į asmenį orientuotą būdą.