Esu paauglė, gyvenu tik su mama. Be jos, galima sakyti, nieko neturiu.
Kai buvau mažesnė, nelabai atkreipdavau dėmesį į mamos girtavimą, o gal ir pats
girtavimas nebuvo toks stiprus. Anksčiau kartais išgerdavo po darbo, man tai
netrukdė. Tačiau dabar, kai tik gauna taurelę, jai visuomet tai baigiasi girtumu.
Ji sako, kad nori keistis, kaskart būdama blaiva manęs atsiprašinėja, prašo, kad
neapleisčiau jos, tačiau jau tą pačią ar kitą dieną ji vėl geria.
Tam "bandymui keistis" nepadeda ir keli kaimynai – vyras, pagarsėjęs kaip
visiškas alkoholikas ir mano draugės mama, kuri taip pat turi šią problemą.
Kadangi esu vaikas, labai bijau ne tik dėl mamos, bet ir dėl savo ateities –
artėja universitetas, o mokslai brangūs. Noriu studijuoti užsienyje, tačiau juk
būdama nepilnametė pati studijoms neužsidirbsiu.
Kol kas mama dėl alkoholio darbo nepraleidžia, kas rodo, jog dar yra vilties
kažką pakeisti. Vis dėlto bijau, kad tai gali netrukus prasidėti… Jau turbūt
viską išbandžiau – ir geruoju, ir piktuoju šnekėjomės, tačiau vos spėju
pasidžiaugti, kad štai mama jau savaitę ar dvi negeria, ir vėl prasideda
girtuoklystės lavina…
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Labai gaila, kad jūs su mama esate susikėtusios vaidmenimis: tu esi tas žmogus,
kuris rūpinasi ir bando pagelbėti, ieško išeities. Tavo nerimas susijęs su mamos
ateitimi bei nesaugumas, galvojant apie savo tolesnį gyvenimą, yra labai
suprantamas. Juo labiau kad pati minėjai, jog artimiausias žmogus nėra tas,
kuris visiškai galėtų tavimi pasirūpinti.
Tavo noras ir tikėjimas, jog mama išspręs savo sunkumus ir įveiks priklausomybę
taip pat natūralūs. Tačiau kaip bebūtų gaila, pokyčiai nėra toks jau lengvas
dalykas. Ypatingai jei jiems pasireikšti nėra palankios erdvės ir didelės
motyvacijos. Svarbu tai žinoti, kad nepradėtum kaltinti savęs dėl to, jog ko
nors nepadarai ar esi nepajėgi “ištraukti” mamos iš jos bėdų. Net jei esi labai
artima bei svarbi, neturi didelės galios motinos priklausomybei įveikti.
Dėl to labai svarbu pasirūpinti savimi. Neužsidaryti sunkumuose, kurie tau
greičiausiai yra per sudėtingi ir gana varginantys. Tu pati minėjai, jog
rūpiniesi, kaip atrodys tavo gyvenimas baigus mokyklą, kokios bus galimybės
siekti tolesnio išsilavinimo ir panašiai. Tikiu, jog vienai tokius klausimus
nėra paprasta atsakinėti. Juo labiau jog greičiausiai tai ne pagrindinis
poreikis, kurio nepajėgia išpildyti mama, užsidariusi savo gyvenime.
Tai įvardindama bandau pasakyti, jog svarbu savo aplinkoje atrasti bent vieną
žmogų, kuriuo tu galėtum pasitikėti, jaustumeisi saugesnė, tvirtesnė. Kam
galėtum papasakoti apie savo sunkumus, nuoskaudas, neviltį, prie kurio nereikėtų
slėptis, būti kitokia nei norisi (kiek tai įmanoma). Tokio žmogaus reikėtų
ieškoti vyresnių žmonių nei tu esi tarpe. Galbūt juo gali tapti kas iš mokyklos,
kaimynų, giminių, kurie nebūtinai gyvena Vilniuje, draugų tėvų.
Svarbu išdrįsti pasakyti jiems, jog tau reikia pagalbos. Jog nelabai žinai kaip
turėtum elgtis. Toks žingsnis padėtų ne tik tau tvirčiau jaustis. Gali būti, jog
suaugęs žmogus, žinodamas jūsų su mama situaciją, gebės labiau jums pagelbėti,
nei tu būdama viena.
Šiuo metu veikia gana daug nevyriausybinių organizacijų, kuriose socialiniai
darbuotojai padeda vaikams ir paaugliams, kuriems namuose tenka susidurti su
tėvų priklausomybe. Taigi žingsnis nėra lengvas – pasidalinti savo sunkumu su
kitu žmogumi akis į akį ir gyvai paprašyti jo pagalbos, tačiau likdama vien tik
santykyje su mama, nepadėsi nei vienai iš jūsų.
Nuoširdžiai su tavimi.
Vaida