Žaisdamas vaikas nebūna vienas.
Stalo žaidimai visuomet žaidžiami su kitais vaikais ar suaugusiais.
Ypatingai žaisdamas su tėvais vaikas mėgaujasi ne tik pačiu žaidimu, bet ir
įsitikina: „ aš esu svarbus, kažkas turi dėl manęs laiko“
Žaidimas ugdo drąsą.
Žaisti, reiškia pradėti kažką nežinant, kas tiksliai nutiks ir kaip viskas
pasibaigs.Žaidimo laiko apibrėžtuose rėmuose kiekvienas vaikas gali save
išbandyti.
Žaidimas ugdo kalbą.
Žaidžiant yra daug kalbama, tiek žaidimo metu, tiek po jo. Kartais žaidimo
metu reikia daug šnekėti, pasakoti, diskutuoti, įrodinėti. Kuo daugiau vaikas
žais, tuo rišliau jis kalbės.
Žaidimas moko klausytis ir girdėti.
Kiekvienas žaidimas turi taisykles, kurias reikia suprasti, atsiminti ir
laikytis jų. Žaidimas pagal taisykles vysto sugebėjimą koncentruotis bei
atmintį. Taip pat labai svarbu girdėti ką pasakė tavo priešininkas, nes kai
kuriuose žaidimuose tai gali padėti laimėti.
Žaidimas moko atpažinti ir valdyti jausmus.
Tas, kuris laimi, yra laimingas, didžiuojasi savimi.Tas, kuris pralaimi, yra
liūdnas, nusivylęs ir kartais net piktas. Bet kiekvienas vaikas mokosi: jau kito
žaidimo metu jis turės naują galimybę laimėti.
Žaidimas ugdo vaizduotę.
Šiandien sumanus detektyvas, rytoj drąsus piratas: žaidimai suteikia
galimybę pasinerti į fantazijų pasaulį bei kas kart įsijausti vis į kitą
vaidmenį.
Žaidimas ugdo kantrybę.
Tam, kad visi žaidimo dalyviai patirtų vienodai žaidimo džiaugsmą, reikia,
jog kiekvienas vienodai įdėtų ištvermės ir koncentracijos. Kiekvienas žaidėjas
turi sulaukti savo ėjimo, ėjimai atliekami tam tikra tvarka ir kartais reikia
tikrai daug jėgų laukiant savo eilės.
Taip pat yra dar begalė sričių, kurias ugdo žaidimai: skaičių, spalvų, formų
pažinimą, lavina motoriką, atmintį, logišką, strateginį mąstymą ir kt.
Ankstyvojo mokyklinio amžiaus vaikams atsiveria dar papildomos žaidimų temos:
abėcėlė, skaitymas, rašymas.