Draugė pakvietė į svečius. „Pasiimk ir savo dukrytę, pažais su mano išdykėliu“,
– pasiūlė. Deja, mano trimetė, vos peržengusi svetimų namų slenkstį, sustingo.
Tik įsikibo mamai į sijoną – nė krust. Ir kalbos dovaną staiga prarado (draugei
tiesiog išūžiau ausis, perpasakodama žaviuosius mažylės perlus) – nei vardo
atsimena, nei kiek metukų nesako.
Kodėl, namie buvęs atviras ir linksmas, svetimoje vietoje vaikas staiga
neatpažįstamai pasikeičia?
Vaikai nuo gimimo skiriasi savo temperamentu. Tiesa, jis dar nėra toks, kad
galėtume mažylį pavadinti choleriku, sangviniku ar melancholiku. Tačiau vienas
vaikas yra drovesnis, kitas – aktyvesnis, trečias – linksmesnis. Ir jie
skirtingai reaguos į tas pačias aplinkybes. Kaip ir suaugusieji, vaikai retai
būna vieno temperamento tipo. Nuolat mažasis nebus drovus. Antai savo namuose,
kuriuose yra mama, visi daiktai pažįstami, jam nėra ko baimintis. Mažylis
atsipalaidavęs, linksmas, jaučiasi saugus. O tai, kad jis sutrinka ir už sijono
slepiasi nepažįstamoje aplinkoje (nesvarbu, jam dveji ar ketveri), nieko keista.
Čia nieko nepažįsta, tad imasi tyrinėti įsitvėręs mamos rankos. Vienam šis
procesas užtruks 5, kitam – 20 minučių. Svarbu, kad tuo metu mama jo per daug
nespaustų ir neverstų demonstruoti, koks šaunus. Paliktas ramybėje, jis labai
greitai įvertina aplinką, kas ir kaip, ką gali nuveikti.
O jei mama stumia savo atžalą eiti žaisti?
Blogai, jei mama nekantri: „Na, ko tu čia dabar išsigandai, eik, pažaisk, va,
kiek naujų žaislų.“ Šitokiu elgesiu vaiką tik įsprausime į kampą – jis dar
labiau gūšis, dar labiau drovėsis. Jam bus sunku įveikti save, tačiau sunku ir
nuvilti mamą. Kai vaikas jaučia, kad iš jo kažko vis daugiau reikalaujama, kad
jis turi ypatingai pasirodyti, tarsi įsijungia priešingas mechanizmas – nebegali
atsipalaiduoti. Dažniausiai drovumo bėdų turi šeimos vyresnėliai ar vienturčiai,
nes į juos tėvai sudeda visus savo lūkesčius. Savo ruožtu vaikai nenori jų
nuvilti, stengiasi pasirodyti kuo geriau, o nieko neišeina, tai ir nusimena.
Leiskite vaikui apsiprasti svetimoje aplinkoje. Ir netgi pristabdykite savo
draugę, bandančią prakalbinti jūsų drovuolį ar nusitempti prie žaislų. Jei
matote, kad jūsų vaikui, kol apsižvalgys, saugiausia pasėdėti su jumis –
leiskite tai daryti. Po kelių ar keliolikos minučių galima vaiko paklausti, gal
ko nors jau norėtų: nueiti į kambarį, užkąsti ar atsigerti. Gal jis jau
apsiprato, jau norėtų eiti, bet dar nedrąsu. Tad palydėkite.
O jei vaikui nedrąsu smėlio dėžėje, į kurią kasdien vaikšto? Jei nedrįsta
artintis prie kitų vaikų?
Iki trejų metų vaikui įdomiausia žaisti pačiam su savimi, nes dar nemoka
bendrauti. Tačiau jautresniam vaikui ir po trečio gimtadienio bus sunku prieiti
prie vaikų. Mama gali padėti – bendraukite su savo ir kitais vaikais. Užmezgusi
bendrą pokalbį ar žaidimą parodysite savo mažyliui, kaip tai daroma, kad drauge
gana smagu ir įdomu.
Nepamirškite, mažiuko atmintis trumpa – jei dėl ligos kelias savaites nebuvo
smėlio dėžėje, reikia iš naujo prie jos ir vaikų priprasti. Be to, vaikas stebi,
kaip yra sutinkamas. Ir jei jis nuolat nenori eiti į smėlio dėžę, pasidomėkite,
kodėl. Gal jis nesaugiai jaučiasi? Gal jį kas nors nuskriaudė? Gal matė, kaip
vienas vaikas skriaudė kitą? Jei nerandate priežasties, neverskite eiti ten, kur
vaikui nesmagu. Jausdamasis saugus ir ramus vaikas pamažu išdrąsės.
Kokios charakterio savybės gali lemti nenorą bendrauti su kitais?
Kiekvienas vaikas yra asmenybė. Pastebėjote, kad jūsų vaikui smagiau žaisti
vienam? Jis nebijo kitų vaikų, tačiau jam priimtina vienam konstruoti, statyti,
piešti? Jis – individualistas. Suaugusieji vadovaujasi savais stereotipais ir
mano, kad visi vaikai privalo draugauti, žaisti vienas su kitu. Tačiau jūsų
mažylis nesijaučia vienišas. Jei toks vaikas lanko darželį, auklėtojos pasakys,
kad jis mėgstamas bendraamžių, nekonfliktuoja su jais, tačiau mieliau būna
vienas ar su vienu pasirinktu draugu.
Kitas atvejis – ambicingas vaikas. Šis nenori prasidėti su kitais vaikais, nes
nėra tikras, kad taps lyderiu.
Tačiau bet kurį vaiką galima išmokyti bendrauti. Suorganizuokite bendrą pokalbį,
žaidimą – žiūrėdamas į jus vaikas mokysis, kaip tai daryti.
O gal drovuolį nuvesti į darželį, kuriame ir išmoks bendrauti?
Drovuolio mamą paprastai apninka abejonės – vesti mažylį į darželį ar ne.
Jei nutarėte teigiamai, atidžiai rinkitės auklėtoją. Šiuo vaikų skaičius grupėje
ne svarbiausia. Svarbiau, kaip auklėtoja moka valdyti padėtį. Ar ji sugebės
pamatyti, kad vaikas neryžtingas, ir padėti. Ar suvaldys aktyvius vaikus, kad
jie neužgožtų ir neskriaustų ramesnių. Ar apskritai ji mato tuos procesus.
Bendraudami su auklėtoja, klausykite, ką sako. Jei išgirsite: „Oi, kokie baisūs
tie vaikai, neįmanoma susitvarkyti!“, sukluskite. Visada yra ir bus visokių
vaikų. Tai ne jie baisūs, tai auklėtoja nesusitvarko. Veržlus ar agresyvus
vaikas bet kur ras savo vietą, išsikovos ją, tačiau lėtesniam ar nedrąsiam
būtina suaugusiojo pagalba, kad jis neliktų užspeistas kampe. Gera pedagogė moka
paskatinti drovųjį ir pristabdyti smarkųjį. Paprastai tokios specialistės
grupėje bėdų nėra, ji pasakys, kad vaikas išdykęs, tačiau nepavadins jo baisiu.
Pasiteiraukite kitų mamų, kaip grupėje jaučiasi vaikai: ar noriai eina į darželį,
ar neskriaudžia vienas kito.
Nenuraminote… O gal tada darželio atsisakyti?
Nors ir kiek daug teorijų yra, kartais mamos intuicija yra labai svarbi.
Mama jaučia, kad vaikui dideliame darželio kolektyve bus nejauku, sunku, jis
patirs per didelį šoką. Gali būti, kad iš pradžių jam reikalinga nedidelė,
tarkim, septynių žmonių grupė. Kur tokią grupę rasti – tėvų ir jų piniginės
reikalas.
Ką drovus vaikas išgyvena: baimę, paniką, siaubą?
Šios emocijos – iš suaugusiųjų pasaulio. Drovumas – tam tikra emocija,
tačiau tai nėra baimė ar siaubas. Tai tarpinis variantas, lyg susikaustymas.
Žiūrint iš šono, vaikas nutyla, įsitvėręs laiko mamos ranką ir stebi, tyrinėja
tai, kas nauja. Tai atsargumo, saugumo reakcija – neišsišokti, nepadaryti
daugiau, nes gali būti pavojinga ir pan. Ir kaip tik iš suaugusiųjų elgesio
vaikas sprendžia, verta pradėti bijoti ar galima jaustis saugiai, atsipalaiduoti.
Užtat ir patariama vaiką į darželį vesti be nerimo akyse ir širdyje.
Drovumas – įgimta ar įgyta?
Dalį temperamento paveldime gimdami. Tačiau jis gali kisti. Jau vaikystėje
dėl auklėjimo jis gali susilpnėti ar sustiprėti. O ir pats žmogus užaugęs gali
jį keisti.
Nugalėti drovumą padės:
1. Pučiamieji muzikos instrumentai. Tai padės vaikui išmokti suvaldyti
kvėpavimą. O tai padės siekiant įveikti jaudulį kalbantis.
2. Teatras. Įvairūs vaidmenys padeda įveikti baimę.
3. Jėgos sportas. Pvz., dziudo suteikia pasitikėjimo savo jėgomis.
4. Menas. Tapyba, modeliavimas padės atsikratyti savo emocijų ar paslėptų baimių.