Kai vaikui rieda ašaros kaip pupos, dažnai pasakome: neverk! Kai pyksta,
sakome: „nepyk”. Ar gerai elgiamės tramdydami vaiko jausmus?
Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė
Grupinės terapijos seanse sėdi išvaizdus vaikinas, kokių 25-erių metų. Balti
marškiniai, kaklaraištis, madingas kostiumas ir batai taip nublizginti, kad
juose atsispindi, kas vyksta salėje. Vaikinas sėdi pavyzdingai ištiesta nugara,
tvarkingai susidėjęs rankas ant kelių. Jo veidas tarsi akmeninis, akys šaltos,
todėl primena labiau statulą, nei gyvą, jauną žmogų. Kai jo paklausi, ką šiuo
metu jaučia, sako nieko, nors visi kiti grupės dalyviai mato, kad jaunuolis, net
kunkuliuoja iš pykčio. Kas jam yra? Meluoja? Ne. Jis paprasčiausiai nežino, kas
su juo vyksta. Jis tikrai nesupranta, kad pavzdžiui, šiuo metu pyksta, kad vakar
buvo liūdna. Net nežino, ar myli savo merginą. Be to, vaikinas turi ir sveikatos
problemų, skrandžio opą ir „šuoliuojantį kraujospūdį”. Prireiks dar dviejų metų,
kol jis išmoks suprasti ir pasakyti: „dabar aš supykau”. ]
Paklausite, kodėl rašau apie suaugusį žmogų? Todėl, kad kažkada jis buvo vaikas,
kuris ir verkdavo, ir juokdavosi, ir supykdavo, mylėjo ir džiaugėsi. Kur pdingo
jo jausmai?
Svarbu ne tik protas, bet ir emocijos
Gebėjimas jausti, jausmus įvardinti ir išreikšti yra vadinamas emociniu
intelektu arba raštingumu. Gyvenime yra svarbūs ne tik protiniai sugebėjimai,
mokėjimas abstrakčiai mąstyti, analizuoti, bet ir jausti. Mokslininkai atliko
daugybę studijų, kuriomis įrodė, kad vaikai, kurie iš prigimties pasižymi aukštu
emociniu intelektu, jau darželyje skiriasi nuo bendraamžių. Jie lengviau
bendrauja, greičiau užmezga pažintis. Kodėl? Nes jaučia ne tik savo pačių, bet
ir kitų emocijas. Toks vaikas, pamatęs, kad kitas liūdi, prieis ir jį apkabins,
paglostys. Ras bendrą kalbą ir su darželio auklėtojomis, ir su mokyklos
mokytojais. Beje, jie jau ir kūdikystėje yra kitokie: prikausto savo šypsena,
bandymu bendrauti, geriau supranta mamą, jos balso intonacijas. Vėliau, jeigu
šios savybės nėra slopinamos, jie būna itin aukšto emocinio intelekto. Nors
emocinis intelektas yra daugiau prigimtinis nei išugdomas, vis dėl to, šiek tiek
jį galima ir ugdyti.
Jausmų mokosi namuose
Jausmus galima ugdyti ir lavinti nuo pat kūdikystės. Tačiau jeigu tėvai yra
visiškai nejausmingi ir niekada niekaip nereiškia emocijų bei jų neįvardija,
mažylis iš jų nieko nepasimokys ir netaps emociškai raštingas. Jeigu tėvai savo
jausmus išreiškia, pavyzdžiui, ne tik parodo, kad pyksta, bet ir pasako: „aš
pykstu”, „liūdžiu”, „džiaugiuosi”, vaikas tai girdėdamas taip pat mokosi
įvardinti jausmus. Dar labiau išprusę tėvai vaikui, kai šis, pavyzdžiui,
nukrenta ir susimuša, pasako: „dabar tau skauda, todėl verki” arba „tau liūdna,
todėl verki”. Taip auklėjami vaikai jau darželyje puikiai moka įvardinti savo
jausmus. Tačiau mūsų vartotojiškoje visuomenėje dažniausiai jausmai ir emocijos
yra nustumiami į antrą planą, o žmogus tampa tarsi įrankis, skirtas tik tam, kad
ką nors nuveiktų, tarsi būtų bejausmis akmuo. Ypač dažnai vyrai klausia, ką
daryti, kad nieko nejaustų ir visada galėtų šaltakraujiškai mąstyti. Klausia,
nes įsivaizduoja, kad jausmai gyvenime tik trukdo, nors iš tiesų yra atvirkščiai.
Emocijos padeda prisitaikyti prie aplinkos, reaguoti į viduje kylantį skausmą,
tvarkytis su pykčiu. Jeigu, pavyzdžiui, suprantame, kad kažkas mums yra negerai,
bet šiuo metu neturime sau laiko, nes reikia dar daug darbų nuveikti, ir dėl to
vidinį skausmą nuslopiname, jis niekur nedingsta. Ateis laikas, kai jis smogs su
kaupu kokia nors fizine liga.
Tarpusavio santykiai
Labai svarbu mokėti jausti, jausmus atpažinti, įvardinti bei išreikšti
tarpusavio santykiuose. Bet jeigu žmogus nejaučia, kas su juo vyksta, na žino,
kad kažkas vyksta, bet neįsivaizduoja, kas, niekada nesugebės su kitu žmogumi
užmegzti artimo ryšio. O juk kiekvienas turi įgimtą poreikį artimai bendrauti
bent su vienu žmogumi. Galima gerai atlikti savo pareigas, tiksliai ir tobulai
judėti lovoje, bet…jei tie judesiai bus bejausmiai, kažin, ko bus verti? Tai
tik gyvenimas su įsipareigojimais.
Jausmų prigimtis
Jeigu žmogus nuolatos slopina jausmus, nejaučia nei pasitenkinimo, nei gyvenimo
džiaugsmo. Gyvena kaip robotas. Emocijas mums suteikė pati gamta ir visos jos
turi savo funkcijas. Štai keletas:
Pyktis. Pagrindinė jo funkcija yra ginti savo teritoriją, nors tai skamba
labai archajiškai. Pykčio funkcija yra iki šiol gynybinė. Mes supykstame, kai
kas nors peržengia mūsų pačių nustatytas ribas, kai yra pažeidžiamos mūsų
vertybės. Kai žmonės sako, kad norėtų niekada nepykti, jie nesuvokia, kad pyktis
savaime nėra blogas dalykas. Tai tėra įspėjimas, kad reikia ko nors imtis, ką
nors daryti. Štai, jeigu užsidega automobilio lemputė, signalizuojanti, kad tuoj
baigsis kuras, mes važiuojame į degalinę ir jo prisipildome. Negi perspėjimas
yra blogai? Ne, tiesiog į pyktį reikia išmokti reaguoti kaip į raudoną lemputę
ir jau vadovaujantis ne emocijomis, o protu, ieškoti priežasties, kodėl supykome
ir priimti atitinkamus sprendimus, kaip elgtis toliau.
Baimė. Pagrindinė jos funkcija yra apsaugoti. Jeigu kyla kokia nors reali
arba įsivaizduojama grėsmė, mes išsigąstame, neretai taip save apsaugome nuo
nelaimės. Tarkim, jeigu stovime prie aukšto skardžio, nenukrentame žemyn, nes
bijome per arti prieiti. (Dažniausiai labai arti prieina paaugliai, bet jiems
būdinga save išbandyti ir nugalėti baimę, bet suaugęs žmogus arba mažas vaikas
per arti neprieis).
Liūdesys. Liūdime ko nors netekę, su kuo nors išsiskyrę ir t.t. Liūdesys
priverčia pasitraukti į save, pabūti vienu du su savo mintimis. Taip tarsi
išsilaižome savo žaizdas. Todėl ir sakome, apie pavyzdžiui, artimo netekusį
žmogų, kad reikia jam duoti laiko išliūdėti.
Džiaugsmas. Labai atvira emocija, skirta tam, kad savo susijaudinimu,
pakylėjimu pasidalintume su kitais. Ko gero, labai nedaug kas pats vienas iš
džiaugsmo šokinėja ir ploja delnais. Džiaugsmo funkcija yra apjungti, suvienyti,
dalintis laime su kitais.
Kiekviena emocija turi savo funkciją ir bandymas tai neigti ar slopinti nieko
gera nesuteiks. Atsisakę emocijų, atsisakome dalies savęs. Negalime nupjauti jų
tarsi nudžiūvusios medžio šakos ir numesti į šalį. Slopinamos emocijos
patyliukais „ardo” ir alina organizmą.
Mokome reikšti jausmus
Jeigu jūsų mažylis supyko ir paspyrė kėdę, pirmiausia pasakykite jam: „tu
supykai”, o po to būtinai paaiškinkite, kad kėdė čia niekuo dėta, ji nieko
nepadarė, kitą kartą derėtų būti atsargesniam ir kėdę apeiti arba lėčiau bėgti.
Jeigu vaikas įspyrė mamai arba tėčiui, jam taip pat reikia pasakyti: „tu supykai.
Bet net tada, kai pyksti, negalima skaudinti ir mušti kitų žmonių”. Taip mažylis
yra mokomas pažinti savo emocijas ir jas reikšti. Ne spardymu, o kitokiais
būdais. Taip pat akcentuokite, kai mažylis džiaugiasi ar liūdi. Normalu, kad
šeimoje tėvai ir pykstasi, ir džiaugiasi, ir apsikabina, ir pasibučiuoja. Ir
visus šiuos jausmus vaikas turi matyti, nes iš jų mokosi atpažinti, ką pats
jaučia.