Klausimas:

Laba diena,,, Aš esu soc. darbuotojo padėjėja iš Mažeikių. Kreipiuosi į Jus su tokiu klausimu, prašymu. Aš suteikiu vienam labai sunkios būklės ligoniui paslaugas 2val. per dieną 5 kartus per savaitę, kurio ligos diagnozė ,,Motorinio niaurono liga“. Bendrauju su šiuo ligoniu antras mienuo. Mano pareiga padėti tokiems ligoniams visapusiškai, kadangi paslaugų gavėja gulinti lovoje ir tik bendraujanti, pati padaryti nieko negali. Mes bendraujame daug ir apie viską atvirai, kalbame apie tai, ko negali pasakyti savo artimiesiems. Moteris man užsiminė, kad ją baigia pamiršti visi. Šeimos gydytoja žino tik tiek kiek papasakoja artimieji, net neateina į namus nepasižiūri jos būklės iš arčiau, nepamatuoja spaudimo, o taip norisi sužinoti kokia ta sveikata. Na ir kas, kad man nebegalima padėti niekuo, bet malonu būtų pabendrauti, juk aš gyvas žmogus... noriu bendrauti! Man sunku pasakyti, kodėl mes tokie bejėgiai žmonės turime gulėti, prikaustyti prie lovos, o gydytojai ir valdžia nurašo, pasmerkia mus laukti paskutinios minutės su brangiais vaistais. Man būtų labai malonu, kad bent kartą atvyktų į namus gydytoja pasidomėtų mano sveikata, ar mano liga, kaip aš jaučiuosi? Kas man gero ar blogo? Nežiūri niekas, gal kokius tyrimus padarytų, jau guliu 4-ti metai. Pati negaliu nieko, nei radijo, nei televizoriaus įsijunkt, išjungt, nei paskaityt, nei atsiliept telefonu. Padarė tyrimus, nustatė ligą ir gulėk nežinioj. Aš noriu paklausti, kaip man elgtis su tokiu žmogum? Aš mėgstu pajuokauti, bet mano juokai kartais gali netyčia užgauti žmogų. Aš pilnai suprantu šitą sunkų ligonį, nes esu patyrusi panašų jausmą, kai negali žmogus pajudėti tik gali kalbėti ir tai sunkiai, bet man tai truko ilgiausiai pusvalandį, o čia šitiek metų. Na maždaug žinau kaip elgtis pagal save, tik pasitikslinu ar jai tai padės, tada darau. Aš galiu kalbėti apie viską, bet kokia tema. Būna, kad mes kalbamės kaip sveiki žmonės, kol nuščiūva tarp mūsų tyla. Po to ko nors paprašo padėti, ar tai pakasyti, valgyti atnešti, ar tai ranką padėti patogiai, kad neskaudėtų, ar tai pakviesti į pagalbą, kai nori ant puoduko. Sunku, bet ką padarysi! Mano toks darbas, būna taip, kad ji būna viena. Kai palieku viena, klausau paliktos radijos, bet kartais nusibosta ir norisi ramybės, bet išjungti negaliu. Būna dienų, kad verkiu, nes kartais labai skauda nepatogiai padėta ranka ar šiaip kas nors, būna karšta ar šalta, nėra kam pasakyti, kad paduotų vaistų nuo skausmo. Nutyla... kambaryje tylu, lyg nieko nebūtų. Po kiek laiko iškyla žodžiai iš tylos ,, Aš nebenoriu gyventi – Noriu mirti“ , aš kankinu Jus visus artimus žmones šeimą, Jus darbuotojus. Kankinuosi ir aš... nusišypsojusi ištaria moteris. Pasirodo akyse ašaros! O aš nežinau ką atsakyti, ieškau tinkamų žodžių. Patariu nusiraminti, sakau vis dėlto Jūs esate gyvas žmogus ir turit mylinčią šeimą nepasiduokit. Ji tyli, po to prabyla – man reikia ,,Autonazės“, kodėl niekas jos neįteisino čia Lietuvoje, visiems būtų geriau, niekam nereiktų kankintis. Tyliai pravirksta. Juk visi pavargo nuo manęs, aš jau noriu leisti jiems pailsėti. Ką man patartumėt? Nuo ko pradėti? Ar taip ir palikti viską savo vietoja? Mano rankos surištos, aš padėti galiu tiek, kiek pati galiu ir bandau sužinoti daugiau apie šia ligą, nes susidūriau pirma kartą. Dėkoju Alma 2008.12.26