Enurezė – naktinis nesąmoningas šlapimo nelaikymas. Jis labiau būdingas
vaikams su flegmatiko temperamentu, lėtiems, neskubantiems, kartais vadinamiems
„krapštukais“. Pasaulyje mikčioja 2-3 proc. vaikų, o daugiau nei pusei be
mikčiojimo būdingos ir kitos fiziologinės problemos: lunatizmas, raumenų
trūkčiojimai, galvos skausmai, alergijos. Bet šiuolaikinė statistika byloja, kad
dažniausiai mikčiojimą lydi enurezė. Be to, kas penkioliktas sveikas 10-12 metų
vaikas susiduria su dieniniu ar naktiniu šlapimo nelaikymu.
Vaiko enurezė gali būti pernelyg didelio tėvų, kurie nuolat skubina, reikalauja
ir baudžia už nepagrįstai didelių reikalavimų neatitikimą, reiklumo ir lūkesčių
pasekmė,
Enurezė vaikams dažniausiai prasideda dėl dviejų priežasčių (jei, žinoma, ji
nėra susijusi su šlapinimosi sistemos funkcijos sutrikimais ar uždegimais).
Pirmoji – išgąstis, stiprūs emociniai sukrėtimai, išgyvenimai. Iš pradžių
sutrikimas pasireiškia 1-2 kartą per mėnesį, o jei vaiko problema būna
neišsprendžiama, tai pamažu nelaimingi atsitikimai dažnėja.
Antroji – pervargimas ir jaudylys dienos metu, todėl vaikas naktį miega pernelyg
kietai, nejausdamas organizmo raginimo keltis nusišlapinti. Netikėtas šlapimo
išsiskyrimas miego metu paprastai įvyksta pirmą nakties pusę. Tuo metu miegas
būna giliausias, ypač tiems, kuriems nesvetima enurezė. Būtent tuo paaiškinamas
faktas, kad nakvojant nepažįstamoje aplinkoje lova sušlampa ne pirmą naktį, kai
vaikas miega ganėtinai jautriai, o tik po 2-3 dienų.
Emocinio kontakto su vaiku ir priežiūros stoka pirmaisiais gyvenimo metais,
ankstyvas darželio lankymas taip pat gali tapti enurezę sukeliančiais veiksniais.
Be to, svarbi enurezės išsivystymo priežastis gali būti fizinė vaiko būklė.
Todėl prieš žadinant vaiką naktį kad šis nusišlapintų reikėtų išanalizuoti vaiko
būklę. Galbūt ši procedūra jam nėra labai maloni, todėl jis priešinsis. Dažnai
nutinka taip, kad pagrindinė enurezės priežastis yra būtent dėl nervų sistemos
nusilpimo (neuropatijos) sutrikęs, patologiškai gilus miegas. Todėl visų pirma
reikėtų stiprinti vaikų nervinę sistemą, dėl ko enurezė pamažu retės ir galų
gale išnyks.
Psichologai tvirtina, kad enurezė yra kompensacinis mechanizmas. Kitaip tariant,
tai yra vaiko nesąmoninga reakcija į traumuojančią situaciją. Dažnai kelyje į
saviraišką vaikams kyla netikėtų kliūčių: pavydas, draudimai, nesupratimas. Ir
vaikas, nerasdamas kito būdo išreikšti savo nepasitenkinimą, imasi destruktyvaus
metodo – enurezės.
Kaip padėti vaikui
Prieš pradedant enurezės gydymą psichoterapiniais metodais reikėtų nustatyti ar
šis sutrikimas nėra susijęs su inkstų infekcija ir šlapinimosi sistemos
problemomis. Poreikis dažnai šlapintis gali būti pirmas cukrinio diabeto požymis,
o jei kartu vaiką ištinka ir naktinės baimės, tuomet tai gali būti epilepsijos (sunkios
nervų sistemos ligos) požymis.
Tėvams derėtų išmokyti enureze sergantį vaiką specialių fizinių pratimų – tokių,
kaip įtemptų kojų pakėlimas ir nuleidimas, skalbimo imitavimas, pasilenkimai ir
prisėdimai, skirtingos trukmės ir amplitudės įkvėpimai ir iškvėpimai. Vaikas
turi pajusti savo kūno galimybes ir rezervus. Vienas iš gydymo metodų – dienos
metu kaip galima ilgiau laikyti šlapimą.
Labai svarbi ir psichologinė pusė. Būtina paaiškinti vaikui, kad enurezė ne
tokia jau baisi, kad su ja susiduria daug vaikų ir kad ją galima įveikti. Būtina
padėti vaikui patikėti savo jėgomis ir įtikinti jį, kad jis įveiks savo problemą.
Neretai tėvai imasi tokio metodo, kaip įkalbinėjimai: neverk, susiimk, tu juk
vyras ir panašiai. Taip elgtis jokiu būdu negalima, tvirtina vaikų psichologai,
nes vaikas tai suvokia kaip draudimą rodyti savo emocijas, stiprina nerimą.
Mikčiojimas ir enurezė neretai papildo vienas kitą. Šeimoje esant geroms
sąlygoms, kai nėra konfliktų, kai auklėjimas atitinka vaikų psichofiziologines
galimybes ir nuolat stiprinama nervų sistema, visos šios ir panašios problemos
praeina ar žymiai sumažėja dar iki mokyklinio amžiaus.
Kaip ir mikčiojimo atveju, taip ir esant enurezei, tėvai turi konsultuotis su
specialistu kad nustatytų pirminę sutrikimo priežastį: įtampa šeimoje, vaikų
darželyje, mokykloje, o galbūt reakcija į ūmią traumuojančią situaciją.
Jei šlapimo nelaikymą lydi ilgai trunkanti ir sunki mikčiojimo forma,
rekomenduojama apsilankyti pas neuropatologą ir psichiatrą.
Be abejo, tikėtis greito išgijimo neverta. Gydymas reikalauja kruopštaus darbo,
bet svarbu laikytis esminių elgesio šeimoje taisyklių, vaiką vertinti kaip
asmenybę ir griežtai laikytis visų gydytojo nurodymų.