„Įžūlus paauglys…“, „Šis jaunuolis elgiasi iššaukiančiai…“. Jūs
nustebsite, tačiau psichologai mano, jog po tokiu elgesiu slepiasi savęs
nuvertinimas, rašo zdr.ru.
Visą parą scenoje
Paauglystėje visada būna daug abejonių ir neapsisprendimo. Tai paaugliai laiko
save pačiais protingiausiais ir svarbiausiais, – tiesiog Napoleonai, – tai
visiškai save sumenkina. Psichologai turi paaiškinimą, kodėl pasitikėjimas
savimi šiame žmogaus amžiuje taip svyruoja.
Paaugliai išgyvena „pasinėrimą į įsivaizduojamą auditoriją“. Jie visą laiką
jaučiasi, tarsi būtų scenoje ir juos stebėtų milijonai akių. Jiems atrodo, kad
visi juos stebi, girdi kiekvieną jų žodį ir viską iki smulkmenų apie juos žino.
Dėl to jų elgesys yra toks nenatūralus – tai jie per daug susikaustę, tai jie
elgiasi iššaukiančiai. Ir vis dėlto yra vaikų, kurių savigarba ne tik svyruoja,
tačiau ilgam lieka „dugne“. Tokius vaikus „pakelti“ turėtų jų tėvai.
Ar Jūsų vaikas pasitiki savimi?
Nupieškite kelias vienodas vertikalias linijas. Aukščiausi taškai – patys
protingiausi, sveikiausi, mylimiausi, laimingiausi, stipriausi, turtingiausi ir
pan. žmonės. Žemiausi taškai – atvirkščiai – patys kvailiausi, negražiausi,
nemylimiausi, nelaimingiausi, silpniausi ir pan. žmonės. Pažymėkite vidurkį.
Paprašykite vaiko ant vienos linijos pažymėti, jo manymu, savo vietą, o ant
kitos linijos – kur norėtų būti. Jeigu jis save mato tarp vidurio ir trijų
ketvirtadalių (skaičiuojame nuo apačios), tai jis save truputį pervertina (tai
nėra blogai). Ateityje jis norės pakilti truputį aukščiau. Jeigu jis save mato
žemiau vidurio ar pačiame aukščiausiame taške, jis save nuvertina.
Baimė ir pagyrūniškumas. Savęs nuvertinimas gali būti matomas ir
užslėptas. Matomas nuvertinimas pastebimas nesunkiai: vaikas savimi nepasitiki,
bijo, jog bus vertinamas. Jam nuolatos atrodo, kad visi nori jį egzaminuoti ar
lyginti su kitais. Kaip bebūtų keista, jis nesidžiaugia savo sėkme, priešingai –
ji tampa jam našta.
Tokie vaikai turi hipertrofuotą kaltės ir gėdos jausmą. Jis labai įsitempia
netgi paprastose situacijose: būna susikaustęs prie lentos, nors namų darbus
atliko gerai. Jis jaudinasi, prakaituoja ir raudonuoja, jis visada kažką varto
rankose ar liečia savo plaukus. Būtent tokie vaikai dažnai serga peršalimo
ligomis, prastai miega ir skundžiasi galvos skausmais.
Tačiau dažnai žema paauglių savigarba slepiasi už įžūlumo ir iššaukiančio
elgesio. Kai psichologai tokiems savimi pasitikintiems „protinguoliams“ pasiūlė
įrodyti savo gebėjimus konkrečiais darbais, paaugliai nelaukiant sutikdavo,
tačiau paskutinę akimirką jie rasdavo šimtus atsisakymo priežasčių.
Pasitikėjimo savimi trūkumo požymiu taip pat laikomas ir nuolatinis beprasmis
melas.
Savęs nuvertinimą berniukai slepia po agresija, mergaitės – nepriimdamos savo
išvaizdos: „Aš stora, mano nosis ilga, o kojos kreivos“. Savimi nepasitikintys
paaugliai yra linkę į perfekcionizmą, dažnai tai būdinga vidutiniams
„geruoliams“. Nuolatinė kruopšti kova už tobulumą – taip pat žemos savigarbos
požymis.
Tėvų kaltė
Kodėl atsiranda nepasitikėjimas savimi? Psichologai sutinka vienbalsiai: kalti
tėvai – dėl savo raginimų ir griežtų reikalavimų. Vaikai gali to nesuvokti,
tačiau jie intuityviai jaučia, jog nepateisina tėvų lūkesčių, jog tėvai yra
nusivylę. Vaikas, nejausdamas tėvų palaikymo ir apsaugos, besąlyginės jų meilės,
pradeda bijoti ir praranda pasitikėjimą savimi.
Mes iš anksto apsprendžiame jo gyvenimą: „Tu privalai įstoti į universitetą. Juk
mūsų šeimoje visi turi aukštąjį išsilavinimą“. Vaikai jaučia, jog jų vidinis
gyvenimas mus nelabai ir domina. Juk mums svarbiausia jų pasiekimai – geras
mokymasis. O būti pavyzdingu mokiniu mokykloje gali ne visi.
Kartais dėl pasitikėjimo savimi stygiaus kaltas ir griežtas bei piktas
mokytojas. Nepaisant to, tai mūsų – tėvų – reikalas išsiaiškinti priežastis ir
apsaugoti paauglį.
Pokyčių jėga
Jeigu mes nepadedame paaugliui kovoti su nepasitikėjimu savimi, jis intuityviai
ieško išeities. Kai kurie pradeda rūkyti ar gerti tam, kad įrodytų, jog yra
„kieti“. Kai kurie nuo problemų slepiasi žaisdami kompiuterinius žaidimus – jis
čia pats stipriausias ir jis čia valdovas. Kai kurie keičia išvaizdą: ryškiomis
spalvomis dažosi plaukus, pasidaro keisčiausias šukuosenas, darosi tatuiruotes,
veriasi auskarus ar augina raumenis.
Išsiskirti savo išore galima tiktai ribotą laiko tarpą. Netrukus kažkas
pasirodys su dar labiau iššaukiančia šukuosena. Savigarbą didinti reikia kitomis
priemonėmis.
Sėkmės zona
Veiksmingiausias ir universaliausias būdas padėti – rasti tai, kas vaikui įdomu,
kas jam pavyksta ir visaip palaikyti jį ir jo pomėgį. Vaikas privalo kažkur būti
geresnis nei visi kiti. Be to, nuolatos jam sakykite, jog jis tą daro geriau nei
kiti. Dažniau su vaiku kalbėkite, nes jiems kalbėti apie ateitį, gyvenimą ar
politiką svarbu ne tik su bendraamžiais, tačiau ir su suaugusiaisiais.
Jie norėtų padiskutuoti dėl paprastų dalykų, o mes jiems atšauname: „Tu indus
išplovei? Kodėl dar neparuošei namų darbų?“. Palaikykite paauglio pasitikėjimą
savimi: parodykite, ką jis padarė gerai, ką blogai; paminėkite, kad jis paaugo
ir pasikeitė; dažniau minėkite, jog tikite juo, jog žinote, kad jis susidoros su
visomis kliūtimis.