Nuo dviejų – dviejų su pusę metukų mažo žmogaus gyvenime prasideda naujas
etapas. Dabar jis jau gali savarankiškai judėti ir iš dalies supranta, kas jam
yra sakoma.
Bet, vaikas dar nesupranta – kad jis, tai jis. Gana aiškiai suvokdamas savo
norus ir reikalaudamas juos nedelsiant išpildyti, jis save vadina trečiuoju
asmeniu: „Ieva nori žaisliuko“; „Duokite Jonui sulčių“.
Iš tiesų tai labai keistas žmogaus gyvenimo tarpsnis. Iš vienos pusės vaikas dar
nemato kliūčių savo reikalavimų išpildymui – apie kliūčių egzistavimą jis
tiesiog neįtaria. Iš kitos pusės – tėvus vaikas suvokia kaip visagalius
sutvėrimus, kaip dievybes – jie patys stipriausi, jie patys gražiausi, jie viską
gali.
Tarp įvairių vaikiškų istorijų yra ir tokia: keturių metų berniukas ilgai
stebėjo mamą, krūtimi maitinančią jo jaunesniąją sesę, o paskui paklausė: „Mama,
o kavos ten pas tave taip pat būna?“ Tai atrodo juokinga, bet iš tiesų vaikas
tiesiog tiki, kad „mama gali viską“, todėl pasiruošęs patikėti ir tuo.
Kol kas vaiko sąmonėje mama ir tėtis turi stebukladarių savybių. Dar daugiau,
iki 3-4 metų vaikui atrodo, jog jo tėvų galia – tai jo paties galia, jo tėvų
galimybės – tai jo galimybės. Štai kodėl bet koks naujas bandymas atskirti
mažylį juo tėvų yra visada skaudžiai išgyvenamas.
Bet koks tėvų poelgis, pabrėžiantis, kad „aš tai esu aš, o tu – tai tu“ –
liudija vaikui apie jo galių praradimą, kuriomis jis, kaip jam atrodė,
susitapatindamas su tėvais disponavo. Pirmą vietą tokių poelgių sąraše užima,
žinoma, bausmės. Beje, su bausmėmis nėra viskas taip paprasta, kaip gali
pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Vaikas vienaip ar kitaip yra baudžiamas nuo pat kūdikystės. Mama, pavyzdžiui,
gali užrikti nepatenkintu balsu – „Nustok rėkęs, negaliu pernešti tavo riksmo!“.
Tėvas gali šleptelti per užpakalį, pasakęs – „Nustok rėkti!“ arba „Daugiau
niekada nedrįsk taip elgtis!“. Bet, tai dar ne bausmė. Tai neformuluojama kaip
bausmė. Ir vaikas tokio elgesio nepriima, kaip bausmės. Vaikui tai lyg kažkokio
nesuprantamo žaidimo elementai. Kad ir ne paties maloniausio, kad ir keisto,
nepageidaujamo, bet būtent žaidimo. Vienu atveju jam sako „Ateik čia“, kitu –
„Neik tenai“. Kartais jam sakoma – „Imk, laikyk!“, kartais – „Mesk, neliesk!“.
Būna, kad glosto galvą, bet būna kad ir suduoda… Žinoma maloniau, kai sako
„ateik“, „imk,“ kai glosto. Kitos instrukcijos ne taip malonios, bet suprasti,
jog tai bausmė, mažyliui dar pakankamai sunku. Jame dar nesusiformavo
„asmenybė“, kuri „gali būti nubausta“. Vaikas nesijaučia psichologiškai
savarankiškas, nors tėvams kartai atrodo, jog jis net per daug savivaliauja J.
Taip kad, kryptingas auklėjimas šiuo metu tiesiog neįmanomas.
Bet, kiekvieno iš mūsų gyvenime buvo diena, kai agresija iš tėvų pusės buvo
suformuluota kaip bausmė ir pateikta taip: „Tu nubaustas!“ Šis mūsų asmeninio
gyvenimo epizodas turbūt pats svarbiausias ir tuo pat metu skausmingiausias. Tai
lyg ir persilaužimo taškas mūsų su tėvais santykiuose.
Sulaukęs trečiojo gimtadienio vaikas, kad ir pamažu, pradeda suvokti save kaip
asmenybę. Kaip tik todėl bausmė, kaip standartizuota auklėjimo procedūra, šiame
amžiuje tampa įmanoma. Tėvai žino, kad vaiką nubaudė, o šis…
Ir taip, pirma tikra bausmė – ji gali būti fizinė (pliaukštelėjimas per pakaušį,
„beržinė košė“, pastatymas į kampą ar išsiuntimas į kitą kambarį) ir
psichologinė. Iš pradžių vaikas patiria šoką, jis nesupranta, kas vyksta, jam
atrodo, jog tai kažkoks nevykęs žaidimas. To tiesiog negali būti!
Vaikas lyg ir netiki, paprasčiausiai atsisako patikėti tokia su tėvais
bendravimo forma!
Jei taip yra iš tiesų, tai jam reikės pripažinti pačiam sau, kad tėvų meilė jam
– fikcija, apgaulė, maskaradas. Žinoma, tai neįmanoma!
Kai egzekucija baigiasi, vaikas ima galvoti: „Taip, viskas teisingai. To negali
būti. Man pasirodė. Žinoma, su manimi taip negalėjo pasielgti.“ Jis lyg ir
įkalbinėja save – „Nieko nebuvo. Nesusipratimas. Atsitiktinumas.“ Bet, kažkas
jame vis dėlto įskilo, palūžo. Dabar jis pasislėpė ir laukia. Jis lyg ir
pasaloje. Pasikartos, nepasikartos. Pasirodė ar buvo iš tiesų. Štai kodėl
antroji bausmė tampa fatališka. Patys blogiausi įtarimai, kuriuos vaikas net sau
bijojo pripažinti, tampa realybe.
Kai kurie vaikai, pergyvendami šį siaubą, bando prisišaukti savo tėvus. Ir, jei
jie galėtų išversti šį savo šauksmą (ypatingą, ne tokį, kaip paprastai), tai jis
skambėtų maždaug taip: „Mama, už ką?!“ Mama, juk tai aš?! Aš tavo sūnus (dukra)
?! Mama, ką tu darai?!“
Kiti šoką pergyvena kitaip. Jie dažnai net verkti negali. Užsisklendžia, nutyla,
lyg vandens į burną prisisėmę. Abiem atvejais mažylis nežino, kaip jam toliau
elgtis, kaip reaguoti į tai kas atsitiko. Ir paprastai iš šono tai gerai matosi.
Nuo šios dienos jis jaučiasi išvytas iš Rojaus ir niekaip negali suprasti, kodėl
ir, svarbiausia, už ką?! Juk, kad ir ką jis būtų iškrėtęs, šis prasižengimas
negali būti taip žiauriai baudžiamas.
Bet, faktas lieka faktu – mažylis suprato, jog jo tėvai – tai kiti žmonės ir kad
jis yra visiškoje tėvų valdžioje, todėl gali tikėtis tik jų palankumo.
Tą pačią dieną suabejojama ir tėviškąją meile. Mylintys juk negali išvaryti
tavęs iš Rojaus!
Deportacija iš Edeno paprastai datuojama trečiaisiais gyvenimo metais. Jei
viską, kas vyko iki tol, dauguma iš mūsų nepamena visai arba prisimena gana
miglotai, tai nuo išvarymo iš Rojaus momento atsitikusius su mumis dalykus
pradedame įsiminti…
Gyvenimas tęsiasi, mes augame ir reikia išmokti kruopščiai, atsargiai uždaryti
duris į savo vaikystę – uždaryti, o ne užtrenkti…