Jeigu vaikas pradeda su jumis ginčytis, galite nesijaudinti – tai natūralus
bręstančio vaiko elgesys. Pažintis su erdve vis dažniau jam kelia įvairių
klausimų. Jau ,,kodėlčiuko“ laikotarpyje jis užpila tėvus klausimais
reikalaudamas įvairios informacijos. Psichologai, apibūdindami vaikų amžiaus
tarpsnius, išskiria laikotarpį, vadinamą ,,trejų metų krizės“ tarpsniu. Jo
požymiai gali prasidėti vaikui sulaukus 2,5 m. ir tęstis iki 3,5 m. Tuo metu
formuojasi vaiko asmenybės pagrindai. Apie daugelį dalykų mažylis jau turi savo
nuomonę ir ją aktyviai gina. Augdamas vaikas vis labiau reikalauja aplinkinių
dėmesio, išsakydamas savo požiūrį į supančią erdvę, įsiklausydamas į save.
Ginčydamasis jis intuityviai patikrina daugelio dalykų suvokimo teisingumą bei
savo ir tėvelių santykių tvirtumą.Taigi tėvų pareiga šiuo metu – būti šalia
,,dygliuoto“ vaikučio ir taktiškai padėti jam atrasti dalyko esmę. Kokių
nuostatų laikytis ginčijantis su vaiku?
Ginčytis pagal taisykles
* Diskutuodami neužmirškite, kad jūsų jėgos nelygios: su jumis ginčijasi vaikas
– jis neturi jausti suaugusiojo spaudimo. Atsiradusi baimė vaikui gali sukelti
nervinį šoką: prasidėti mikčiojimas, neramus miegas. Ginčo dalyviai turi užimti
tokią poziciją, kad abiejų akys būtų maždaug viename lygyje. Būtinai valdykite
savo balsą – jis turi būti ramus, neperrėkiantis vaiko balso.Taip pat
kontroliuokite savo gestikuliavimą.
* Vaiko vidinė energija savo jėga neprilygsta suaugusiajam, tad ilgas ginčas
nuvargina mažylį. Vadinasi, aiškintis tiesą reikėtų trumpai. Mokykite vaiką
kontroliuoti savo emocijas stebėdamas savo elgesį – nepykite ir nerėkite ant
mažylio.
* Vaikas ginčijasi ,,iki užsimiršimo“.Tad pastebėję jo drebančius smakrą ir
rankas, balso pasikeitimą, akyse ašaras, nepastebimai baikite jam nemalonią
temą. Pabandykite nukreipti pokalbį, kad vaikas atsipalaiduotų, nusiramintų.
Pvz., ,,Žiūrėk, ką mūsų kalaitė atsinešė. Matyt, gudruolė nori mūsų dėmesio. Tai
tu šaunuolis – išmokei ją išsirinkti įdomiausią žaisliuką“.
* Kilusį konfliktą numalšinti labai padeda įvairios vaidybinės situacijos su
žaisliukais. Pvz., jūs prinešate lėlytę prie meškučio ir kalbate jos vardu:
,,Labas, Lepečkojėle, aš šiandien valiau dantukus.O tu? Ar tu žinai, kodėl juos
reikia valyti?“ Šalia esantis vaikutis savaime įsitraukia į meškučio ir lėlytės
pokalbį.Būtų labai puiku, kad jis įsitrauktų į meškutės vaidmenį – pradėtų už ją
atsakinėti. Mažylį labai paveikia jo mylimų personažų elgesys – jeigu netgi
lėlytė valo dantukus, tai ir jis privalo tai daryti.
* Jei pasibaigęs ginčas paliko nemalonias nuosėdas tiek jums, tiek vaikui,
būtina sukurti tokią situaciją, kuri jus vėl suartintų. Tuo tikslu galima
pasijuokti iš savęs: ,,Oi, koks aš užuomarša! Visai užmiršau, kad šiandien teta
Jolanta su Julija kviečia tave pasilikti vakaroti pas juos. Ką mes nusinešime,
kad ir jas pradžiugintume? Aš manau, kad tu sugalvosi, juk tau tai puikiai
sekasi.“ Tokioje situacijoje būtina prisiliesti prie vaikučio: paglostyti,
apkabinti… Žinoma, visa tai reikalauja didelio tėvų supratimo, takto.
,, Dešrainio“ taisyklės
Psichologai, mokydami tėvus pozityvios vaikų kritikos, rekomenduoja ,,dešrainio“
receptą. Jo esmė tokia: pirmiausia vaiką giriate: ,,Tu visada gebi susidoroti su
tokiais dalykais.“ Tai lyg apatinė dešrainio bandelė. Po to pasakoma tai, kas
buvo negatyvu: ,,Tai tau nelabai pavyko. Gal kartu pagalvokime, kaip galėtume
teisingiausiai pasielgti?“ Tai pavadinkime svarbiausia dešrainio dalimi.
Pabaigoje uždėkime viršutinę bandelės dalį – vėl pagirkime vaiką: ,,Aš
įsitikinęs, kad tu, kaip visada, su tuo dalyku susidorosi.“
Taigi reikėtų įsidėmėti: ginčą visada reikėtų baigti nesugniuždant vaiko,
parodant savo tikėjimą juo. Ypač po to, jei jūs įrodėte, kad vaikas klydo. Tokiu
atveju niekada netriumfuokite dėl savo pergalės.
Jeigu jūs pralaimėjote ginčą, ramiai ir garbingai prisipažinkite klydęs,
pagirkite vaiką už jo principingumą, užsispyrimą, ginant savo tiesą.Garbingo
elgesio pralaimėjus pavyzdys – sportinės varžybos ir sportininkų gebėjimas
garbingai pasveikinti nugalėtojus.
Ne prievarta, o įtikinėjimo diplomatija
Dažnai vaiko užsispyrimą bando palaužti visa šeima – mama, tėtis, tetos,
seneliai… Taip,anot psichologų, daroma didžiulė klaida – visiems ,,sukilus“
prieš jį , vaikas pasijunta vienišas, jam atrodo, kad niekas jo nemyli ir
neužjaučia.Vadinasi, ir vaikas nelaimingas, ir tėvai nešvenčia pergalės.Įrodymui
išanalizuokime situaciją: Lauke šalta, jūs stengiatės savo vienatūriui,
išsiruošusiam pasivaikščioti su draugais, įteigti šilčiau apsirengti. Tačiau
išgirstate atsakymą, kad jis tos striukės nesivilks, jokiu būdu nesidės ir
kailinės kepurės, nes jam tikrai nešalta, dargi per šilta.Vaiko užsispyrimo esmė
suprantama – jis bijo draugų pašaipų, pasak kurių, šiltai apsirengti – bobiška.
Kadangi ginčas kyla susirūpinus dėl vaiko sveikatos, vaiką šilčiau apsirengti
puola įtikinėti visi šeimos nariai. Kuo baigiasi šis ginčas? Vaikas nusprendė
niekur neiti ir pasilikti namuose. Ir vaikas, ir suaugusieji dar ilgokai jaučia
kartėlį… Taigi šioje ir panašioje situacijoje žymiai daugiau galima pasiekti
diplomatiškai įtikinėjant.
Sokratiškas pokalbis
Šis metodas, taikomas diskusijoje, aprašytas dar Platono. Jo esmė – apgalvotais
klausimais priversti diskusijos dalyvį suvokti tiesą. Pavyzdžiui: ,,Kaip manai,
kodėl aš siūlau tau šilčiau apsirengti?“,,Kaip manai, ar tu gražiai atrodysi su
raudona nuo šalčio nosimi?“,,Ar tu įsitikinęs, kad taip lengvai apsirengęs
galėsi iškentėti dvi valandas šaltyje?“,,Tikiuosi, tu supranti, kad susirgęs
negalėsi eiti žiūrėti krepšinio rungtynių?“.
Taip jūs, garsiai mąstydamas, neprimetate vaikui savo pozicijos, o tik padedate
jam pasirinkti teisingą sprendimą.
KAIP NEREIKIA GINČYTIS Ne ginčijamės, o analizuojame
Ginčydamiesi mes daugiau kalbame patys, ignoruodami oponentą. O taip neturėtų
būti. Reikalaudami vaiką atlikti kokį nors pavedimą, parodykite, kaip jums
pažįstama mažylio būsena: ,,Aš suprantu, kad tu dabar labai nenori ruošti
pamokų“. ,,Aš matau, kad tu labai nori eiti pasivaikščioti…“ Tegu vaikas
supranta, kad ši priešgyniautojo poza yra visai normali, kad ir jūs patys
vaikystėje išgyvenote labai panašius jausmus. Net ir dabar atsisakote malonumų
tik todėl, kad suvokiate pareigą šeimai: ,,Su malonumu ir aš žiūrėčiau serialą,
bet juk prašėt blynų iškepti. Argi galiu aš jus nuvilti?‘
Kiekvienas ginčas, kryptingai tėvų reguliuojamas, turėtų mokyti vaiką bendravimo
taisyklių, ugdyti atsakomybės už savo sprendimus suvokimą.
Kartu su vaiku aptarkite knygų, pasakų veikėjų paveikslus, jų
santykius.Palyginkime knygos herojų ir mažylio elgesį vienoje ar kitoje
situacijoje.Užduokime klausimus: ,,O kaip tu būtum pasielgęs jo vietoje?“,,O gal
buvo galima kitaip pasielgti?‘
Kaip šauksi – taip atsilieps
Ginčas turi savo taisykles ( apie daugelį jų jau kalbėjome). Sakant savo
nuomonę, reikėtų vartoti įterpinius ,,mano nuomone“, ,,kiek aš žinau”, ,,man
atrodo“ ir t.t. Taip jūs pasakote, kad nepretenduojate į nuomonės absoliutą, kad
oponentas savo svariais argumentais gali pagrįsti kitos nuomonės teisingumą.
Sakoma, tiesa gimsta ginče.Ginčydamiesi mes praturtiname vienas kitą emocijomis,
atrastomis tiesomis. Tačiau tėvai, diskutuodami su vaiku, turi jausti ribą, kuri
neleistų vaiką įžeisti, paliesti širdutės žaizdą.
Ginčas – tai konfliktas.Tėvai turėtų žinoti, kad kartais vaikai jį sąmoningai
išprovokuoja, nes pasigenda tėvų dėmesio, jų meilės. Geriau tegu tėvai ant jo
pyksta, bara, negu visiškai nepastebi…
Kartais ginčas prasiveržia tarp tėvų ir paauglių, kurie, neapsikentę griežtos
kontrolės, sukyla prieš namų tvarką. Tokiems tėvams reikėtų priminti, kad
auklėjant vaikus reikėtų griežtumą derinti su meile, pasitikėjimu. Pastaruoju
ypač daug laimima. Ir ginčas kartais labai suartina šeimą, nes jo metu visi
dalyviai suvokia, kaip jie reikalingi vieni kitiems…
parengė Marija Eitmanienė